Kaip pritraukiame žmones ir įvykius

Kiekvienas esame išbandęs traukos dėsnį – ar tai būtų fizika, ar energetika. Tačiau mes linkę labiau tikėti likimu ar pasisekimu, nei faktu, kad patys esame savo laimės kalviais. Nes taip lengviau – mažiau atsakomybės. Ir jei visgi sukaupsime drąsos ir prisipažinsime sau, kad būtent mes patys viską pritraukiame į savo gyvenimą, tada iškils klausimas: kaip gi veikia tasai traukos dėsnis ir kaip pritraukti tik gera?

Nustatytas įdomus faktas. Kai ilgai kažkuo užsiimi, net jeigu ir nesėkmingai, pradeda vykti keisti dalykai. Tam tikru momentu pradedi lyg ir atsitiktinai sutikti reikiamus žmones, tiesiog ant galvos ima byrėti reikalingos knygos, straipsniai, kita informacija.

Sunku tiksliai pasakyti, kada tai prasideda, tačiau tai vyksta. Nežinomos jėgos pritraukia reikalingas aplinkybes. Štai taip ir veikia traukos dėsnis. Intuityviai jį žino, ar bent jaučia praktiškai kiekvienas žmogus, tik ne visiems pavyksta jį pritaikyti gyvenime. Apie jį mes dažniausiai pamirštame – kaip neesminį ir nesvarbų dalyką. Ir netgi jei kartosime sau po šimtą kartų per dieną, kad „mintis materializuojasi“ ir apklijuosime sienas lapeliais su šia fraze, vis tiek atsiras dalykų, kurie mus išblaškys.

reklama

Kokios gi priežastys verčia mus pamiršti traukos dėsnį? Kas mus blaško?

Nemalonumai. Nedideli, didesni, kasdieniai, laukiami ar netikėti. Net jeigu mes ką tik įsijautę užsiėmėme savo gyvenimo tvarkymu ir jau supratome, ką reikia daryti, visą tą supratimą pūste iš galvos išpūs nemalonus skambutis iš darbo ar vaikas, pradėjęs eilinę isteriją. Mes akimirksniu persijungiame, pradedame pykti, keliame balsą, pamiršdami, kad mintys kaip ir anksčiau transliuojamos į „eterį“, tik dabar ta transliacija įgavo anaiptol ne pozityvų pobūdį.

Lūkesčiai. „Hmmm… Šito iš tavęs tikrai nesitikėjau!“ – sakome mes ir tuo padaliname pasaulį į dvi dalis. Vienoje, malonioje, mūsų lūkesčiai išsipildo. Kitoje, nelabai malonioje – ne. Ir kai tik atsiduriame pastarojoje, visas gėris iš gyvenimu akimirksniu išdulkėja. Kiti žmonės pradeda atrodyti nedėmesingais, tingiais, netgi priešiškais, mat leido sau įžūlumą pasielgti kitaip, nei mes savo fantazijose buvome sugalvoję. Paleisdami į darbą negatyvius lūkesčius, mes vos ne tiesiogine prasme priverčiame kitus atsukti mums savo nemalonią pusę.

Aplinka. „Geri“ draugai, pažįstami, artimieji, kurie eilinį kartą pradės švaistytis patarimais: „Išmesk tu tai iš galvos! Nieko čia nepadarysi, toks likimas!“ ir mes su dėkingumu priimame patarimą, grįždami prie „normalaus“ egzistavimo, nustojame skleisti „neteisingas“ mintis apie geresnį gyvenimą. Ir net mintis nešauna, kad toks „neimk į galvą“ išbaido realias galimybes, realius šansus, kurie jau buvo pradėję judėti mūsų link pagal tą patį jau minėtą dėsnį.

Šio momento užgaidos vietoje konkretaus ketinimo. Kai matome ant stalo priešas save vandens stiklinę, paprasčiausiai ištiesiame ranką ir ją pasiimame. Jokių abejonių. Jokių užpakalinių minčių. Mes paprasčiausiai tai padarome. Bet jeigu į procesą įsivelia protas, prišiukšlintas be galo „svarbios“ informacijos, procesas smarkiai komplikuojasi. Mes galime staiga suvokti, kad ant stalo ne šiaip stiklinė, o antikvarinis daiktas, vertas kelių dešimčių tūkstančių. Ir dar pripiltas ne paprasto vandens, o gydomojo, akimirksniu atjauninančio eleksyro, kuris daugiau niekur neegzistuoja, išskyrus štai šią stiklinę. Po tokių minčių paprasčiausiai paimti stiklinę ir atsigerti darosi sunkoka. Ir visas kliūtis jums pritraukė vienas labai gerai žinomas dėsnis.

reklama

Vidinis konfliktas. Praeitame punkte parodėme tai, ką galima būtų pavadinti vidiniu konfliktu. Be to, kad užgaidos neatitinka realių norų, konfliktas gali kilti tarp logikos ir intuicijos, tarp praeities ir ateities. Kai dėl pastarojo dalyko, tai čia gali suveikti iš praeities išplaukę tėvų draudimai, verčiantys suabejoti tikslais, kuriuos norėtume pasiekti ateityje. Kai transliuojame pasauliui vienas kitam prieštaraujančius signalus, rezultatas bus nenuspėjamas arba jo išvis nebus.

Pamėginkime sujungti viską, ką išvardinome į vieną visumą.

Gaunasi, kad priversti traukos dėsnį tarnauti mūsų labui nėra taip paprasta. Yra visa eilė faktorių, tiek išorinių, tiek vidinių, kurie smarkiai kliudo. Kaip tam priešintis?

Išeitis tik viena. Jeigu norime kontroliuoti savo mintis, padėti gali tik mūsų sąmonė, kurią vertėtų praturtinti papildomomis kontroliuojančiomis funkcijomis. O būtent – reikia periodiškai uždavinėti sau klausimus. Ir ieškoti atsakymų, savaime aišku. Panagrinėkime tuos pačius aukščiau pateiktus punktus.

Nemalonumai. Ar tikrai tai toks rimtas nemalonumas, kad reikėtų šitaip nusiminti? Nuo kokio blogio mane apsaugojo šis nemalonus nutikimas? Ar galėsiu sekantį kartą padaryti pauzę ir sureaguoti ne taip aštriai?

Lūkesčiai. Ką tokio baisaus, mano manymu, iškrėtė kitas žmogus? Ar visada aš pats laikausi to paties principo, kurio tikiuosi iš kito? Kokių svarbesnių už šį principą dalykų esama mudviejų santykiuose?

Aplinka. Ar esama racionalaus grūdo tose abejonėse, kurias man bando įkalti aplinkiniai? Nuo ko jie mane tuo bando apsaugoti? Su kokiais jų kritikos elementais galima sutikti, o į kuriuos neverta kreipti dėmesio?

Šio momento užgaidos vietoje konkretaus ketinimo. Ar tikrai man reikia to, ko dabar noriu? Kas tokio baisaus atsitiks, jei to negausiu? Kokią reikšmę iš tikrųjų turi turėti mano troškimai?

Vidinis konfliktas. Kas manyje trukdo gauti tai, ko noriu? Kodėl man negalima gauti, ko trokštu? Kokius argumentus „už“ galiu pateikti, atsakydamas į kiekvieną pateiktą prieštaravimą?

Šaltinis