Kaip stojosi ant kojų Vakarų kapitalizmas. Golodomorai ir žudynės kolonijose (3)

BADAS PRANCŪZIJOS ALŽYRE

Dėl kruvinų religinių XVI-XVII šimtmečių konfliktų Prancūzija pernelyg vėlai įsitraukė į kovą dėl kolonijų. Visi jos mėginimai XVIII amžiuje perimti kolonijinę lyderystę iš Anglijos baigėsi nesėkmingai. Prancūzija liko šalimi su didžiuliu gyventojų pertekliumi kaime, su išsivysčiusiais amatais bei manufaktūromis, tačiau su silpnai išsivysčiusiais fabrikais – atsiliepė pigių kolonijinių resursų trūkumas.

Po Prancūzų revoliucijos prasidėjo perėjimas nuo agrarinės luominės visuomenės prie industrinės buržuazinės, jis truko apie 80 metų. Visa tai lydėjo didelis kraujo praliejimas. Prancūzijoje taip ir neįvyko ryžtingas valstiečių nuvarymas nuo žemės kaip Anglijoje. Tačiau kaimo gyventojų perteklių sumalė represijos ir karai, kurie be pertraukos tęsėsi 23 metus. Dešimtis tūkstančių galvų nukapojo revoliucinė giljotina. Provincijos miestuose buvo paplitęs žudymas skandinant. Vien tik Vandėjoje buvo sunaikinta iki pusės milijono žmonių, daugiausia paprastų valstiečių. Buržuaziniai demokratai naikino socialinius sluoksnius, įstrigusius feodalizme, su užmoju ir išradingumu. Pavyzdžiui, per „respublikines vestuves“ surišdavo nuogus kunigus su nuogomis valstietėmis ir abu paskandindavo.

Napoleono žygiai kainavo Prancūzijai du milijonus aukų, be to, vienam mūšyje žuvusiam kareiviui teko dešimt mirusių nuo ligų ir neprivalgymo žmonių.

Kol Prancūzija nepradėjo iš naujo įgyti kolonijų, paprastos liaudies gyvenimas buvo pakankamai vargingas. Kaip rašo F. Brodelis: „Devyniuose dešimtadaliuose Prancūzijos teritorijos varguoliai ir smulkieji žemvaldžiai valgo mėsą tik kartą per savaitę“.

1820 metų revoliucija užbaigė Restauracijos epochą, baigėsi Burbonų dinastija ir užsimaskavusi Orleano dinastija į valdžią atėjo finansinė oligarchija – Luji Filipą į sostą pasodino pagrindiniai prancūzų bankininkai – Kazimiras, Perjė, Lafitas ir kiti. Ne atsitiktinai tuo metu Prancūzija pradeda glemžtis naujas kolonijas ir, peršokusi jūrą, imasi Šiaurės Afrikos pajungimo, pradėjusi nuo Alžyro.

reklama

1848 metais monarchijos kaukė nuo viešpataujančios stambiosios buržuazijos buvo nusimesta. Politinė valdžia perėjo į Laikinosios vyriausybės rankas, diktatoriška karinė valdžia atiteko generolui Kavenjakui – tam atvejui, jeigu žemutiniai visuomenės sluoksniai supras demokratiškus lozungus pernelyg tiesiogine prasme.

1848 metų revoliucija panaikino tiesioginę vergovę prancūzų kolonijose, tačiau įvairios priverčiamųjų darbų formos egzistavo ten iki pat kolonijinės imperijos gyvavimo pabaigos. Pavyzdžiui, Vakarų Afrikoje prancūzų administracija priverstinai naudojo negrus kaip krovinių nešiotojus. Didelė jų dalis mirdavo nuo išsekimo ir pervargimo. O kad likusieji neišsilakstytų, jų žmonas uždarydavo į stovyklas, kur sargybiniai smaginosi, prievartaudami apsiginti negalinčias moteris.

O ir dešimtys tūkstančių žemutinių prancūzų visuomenės sluoksnių atstovų, kažkuo nusikaltusių kapitalui, buvo išsiųsti į užjūrį katorgos darbams. Iš kur sugrįždavo vienetai.

Su praradusiais darbą žemės ūkyje, proletarais tapusiais valstiečiais, kurių skaičius XIX amžiaus viduryje siekė 9 milijonus, buržuazija irgi nesiterliojo.

Netiesiogine 1848 metų revoliucijos priežastimi tapo liberalios vyriausybės uždarytos „nacionalinės dirbtuvės“: visuomeniniuose darbuose buvo užimti daugiau kaip 100 000 žmonių. Šeimos neturinčius 18-25 metų darbininkus pasiuntė į armiją, o likusius – prie žemės darbų provincijoje. Darbininkai, savaime aišku, pasipiktino – visuotinėje laisvių ir teisių šventėje jie liko nereikalingais.

Liberalų susidorojimas su sukilusiais pasižymėjo ypatingu žiaurumu. 1848 metais liberalioji buržuazija sunaikino ne mažiau kaip 11 000 žmonių – Paryžiuje buvo šaudoma be tyrimo ir teismo.

Nugalėjus 1848 metų buržuazinei liberaliai revoliucijai ir sutriuškinus proletarus, Luji Napoleonas, išrinktas Prancūzijos prezidentu (paskui taps imperatoriumi), pradeda didelio masto kapitalistinę modernizaciją. Pirmasis jos etapas baigsis triuškinančiu pralaimėjimu Prancūzijos-Prūsijos kare ir pasibjaurėtinomis brolžudystės scenomis po Paryžiaus komunos numalšinimo 1871 metais.

Tūkstančiai žmonių buvo sunaikinti vien dėl to, kad atrodė kitaip, nei padorūs buržua. Tomis dienomis buvo blogai būti didesniu, purvinesniu, švaresniu, senesniu ar negražesniu už savo kaimynus. – rašė amžininkas. 30 000 prancūzų iš žemiausių visuomenės sluoksnių buvo sušaudyti ir dvigubai daugiau žuvo pražūtingose užjūrio katorgose.

Tačiau anglų buržuazija, atmetusi ankstesnį priešiškumą, perdavė prancūzų buržuazijai nemenkus kolonijinio pyrago gabalus Afrikoje ir Indokinijoje, pasidalino įtakos zonomis Kinijoje – tai padėjo Prancūzijai išsikapstyti ir iš kruvinos klasinių konfliktų pelkės, ir iš Prūsijai mokamos kontribucijos vergovės. Anglija baiminosi, kad Prancūzija pernelyg nusilps, reikėjo palaikyti balansą kontinente ir toliau kurstyti kontinentinių valstybių kivirčus.

Prancūzams pradėjus Alžyro užkariavimą 1830 metais, bendruomeninė gimininė ir nedaloma šeimyninė nuosavybė buvo viešpataujančiu žemės valdymo tipu pas berberus ir arabus. Žymia dalimi tai buvo susiję su gamtinėmis ir klimatinėmis regiono sąlygomis. Didžiojoje šalies dalyje klimatas vertė žmones užsiimti ekstensyvia gyvulininkyste arba užsiimti žemės ūkiu, pagrįstu irigacinėmis sistemomis, kurios buvo kuriamos kolektyviniu darbu.

reklama

Prancūzų vyriausybė pradėjo nuo to, kad pasisavino didesnę užkariautų žemių dalį – ir tas žemes, kurias valdė ankstesni šalies šeimininkai, ir tas, kurias valdė arabų ir berberų giminės, tačiau nebuvo apdirbamos: ganyklas, miškus, pievas. Konfiskuota žemė buvo perduota ir parduota prancūzų kolonistams – cantonnements. Konfiskatoriai užsiėmė ne tik bendruomenių žemėmis, bet ir privačiomis, jeigu jų prireikdavo europiečiams įsikurti ar išplėsti savo valdas. Žemių atiminėjimai iš berberų ir arabų vyko reguliariai, galima paminėti kolonijinės valdžios atitinkamus įsakus, paskelbtus 1830, 1831, 1840, 1844, 1845, 1846 metais.

1851 birželio 16 įstatymas atėmė visus miškus prancūzų vyriausybės naudai, pagal šį įstatymą vietiniai gyventojai neteko 24 milijonų hektarų pievų, kur augo žemaūgiai krūmokšniai, kas faktiškai pražudė vietinę gyvulininkystę. Vietiniai gyventojai buvo nuosekliai išstumiami į nederlingus kalnų ir dykumų rajonus. Tačiau konfiskacijų ir tolimesnio pardavinėjimo sistema ne tiek stiprino kolonistų pozicijas, kiek skatino spekuliaciją ir lupikavimą. Alžyriečiai išpirko savo žemes atgal, tačiau dėl to įklimpo į skolų vergiją.

Numalšinus genčių pasipriešinimą Alžyro Kabilijoje, prancūzų kapitalo įtaka socialinei ir ūkinei situacijai vietinių gyventojų tarpe sustiprėjo. 1863 metais buvo priimtas įstatymas, verčiantis išdalinti bendruomeninę nuosavybę šeimoms ir šeimų nariams.

Nuo 1863 iki 1873 metų buvo išskaidyta 400 iš egzistavusių 700 bendruomenių. Chaosas stiprėji, smulkūs savininkai sparčiai prarasdavo savo sklypus, neturėdami kapitalo ūkiui kelti. Smulkūs savininkai prarasdavo priėjimą prie ganyklų, žlugo irigacijos sistemos, lupikautojai grobė žemes, Ewuropos žemės spekuliantai pirko ir perpardavinėjo sklypus. Drauge su žemės spekuliacija ir smulkių savininkų bankrotais stiprėjo badas.

Tačiau prancūzų kapitalas buvo atkaklus. 1873 metais buvo įvesta privatinė nuosavybė Alžyro žemėms. Prasidėjo šventė spekuliantams žeme ir lupikautojams ir nauja čiabuvių skurdinimo fazė. Arabai ir berberai bėgo, gelbėdamiesi nuo bado mirties, į Turkijos sultono valdas, kas neturėjo galimybės pabėgti – žūdavo. Nelabai sekėsi ir kolonizavimas, dauguma žemių susitelkė stambių akcinių kompanijų ir dvarininkų rankose. Maždaug trečdalis žemių, kurios buvo atimtos prancūzų kolonistų naudai, susitelkė dviejų firmų rankose, o šios nuomojo jas tiems patiems čiabuviams, t.y. pinigai buvo daromi ant prieš tai įvykdyto apiplėšimo bazės. Dar ketvirtadalis „suprancūzintos“žemės liko visiškai neapdirbta, nauji savininkai neinvestavo į ją kapitalų, tačiau ir čiabuviams negrąžino.

Brokhauzo enciklopedija 1890 metais rašė apie smarkiai sumažėjusį Alžyro čiabuvių gyventojų skaičių. Istorikas Lefevras rašė apie, kad gyventojų skaičius Alžyre vien 1830-1872 metų laikotarpiu sumažėjo nuo 3 milijonų iki 2,125 mln. Taigi, ketvirtadalis ar netgi trečdalis Alžyro gyventojų žuvo, kai į šalį įžengė vakarietiškas kapitalizmas. Ir galima teigti, kad jeigu į šalį būtų atėję anglai su jų rasizmu ir šaltu protestantišku žiaurumu – rezultatas būtų dar baisesnis. Pakanka prisiminti Airijos istoriją arba Australijos aborigenus, kuriuos paprasčiausiai šaudė kaip laukinius gyvulius, kurie daro žalą anglų kolonistų turtui.

Nieko nuostabaus, kad prasidėjo ir atgalinis teroras. Po 1954 metų Alžyre prasidėjusi išsivadavimo kova pasižymėjo ypatingu žiaurumu iš abiejų kariaujančių pusių, kovoje prieš prancūzų armiją žuvo pusantro milijono alžyriečių, apie du milijonai buvo pasiųsti į koncentracijos stovyklas.