Radikalios dešinės partijų iškilimas - retorikos pokyčių laikai Europoje

Vokietijos rinkimų rezultatai kaip reikiant išgąsdino Angelos Merkel štabą – „Alternatyva Vokietijoje“ (AfD) su gana griežta retorika sugebėjo pelnyti 12,4 proc. rinkėjų balsų ir 94 vietas Vokietijos parlamente. Nors Krikščionys demokratai (CDU) laikomi laimėtojais, lyginant su praeitais metais, jie prarado 8,6 proc. bei 65 vietas.  Europoje vis geresnius rezultatus rodo ir kitos iki šiol radikalams priskirtos partijos ar lyderiai. Kyla klausimas, kas vyksta, ką simbolizuoja vis geresni tokių partijų rezultatai ir ko reikėtų laukti ateityje.

Vokietijos pavyzdys ne vienintelis – panašią tendenciją galime stebėti Prancūzijoje, kur gana gerus rezultatus parodė „Nacionalinis frontas“, vedamas Marine Le Pen, stiprėja „Laisvės partijos“ Austrijoje ir Olandijoje, „Naujasis flamandų aljansas“ Belgijoje.

Terpė griežtos politikos šalininkams

Kaip pastebi Pippa Norris, imigracijos baimė, elito nutolimas nuo rinkėjų, naujų socialinių takoskyrų atsiradimas, mikro lygmens ekonominio lygio suprastėjimo baimė ir daugelis kitų visuomenės gerbūvio problemų minėtoms partijoms leidžia tiksliai pataikyti į besikeičiančias piliečių nuotaikas.

Aštrėjančios problemos Europoje vis labiau netenkina rinkėjų ir verčia griežtinti savo retoriką. Tuo tarpu dabartinės partijos sąlyginai užstrigo „postmodernizmo spiralėje“ – kai elitas vis drąsiau priima progresyvius sprendimus, sprendžia progresyvius, techninius klausimus ir vis mažiau diskutuoja su visuomene. Minėta problematika išryškėjo pabėgėlių krizės akivaizdoje. Augantys imigrantų srautai, terorizmo banga, ekonominės problemos, besiformuojantys imigrantų getai vietinius piliečius savo valstybėje priverčia jaustis svetimais.

Radikalios dešinės partijų iškilimas yra sietinas su Vakarų demokratijas ištikusiu rinkėjų ir tradicinių partijų ryšių skilinėjimu. Partijos vis labiau supanašėja, jas skiriančios griežtos takoskyros vis labiau tirpsta, sukuriant terpę iškilti tvirtos rankos šalininkams. Kaip akcentuoja Karsten Grabow, mažėjanti tradicinių partijų galia tokioms partijoms padėjo aiškiai identifikuotis tarp rinkėjų.

reklama

Kitas svarbus veiksnys – pokyčiai socioekonominėje srityje. Dabartinės partijos dažnai ignoruoja rimtas struktūrines problemas, tuo tarpu žmonių padėtis gerėja labai lėtai. Augant rinkėjų nusivylimui bei nesisklaidant stagnacijai, įvyksta lūžis, leidžiantis susiformuoti kur kas griežtesnėms partijoms.

Elito politikos problematika

Dabartinio elito vykdoma politika piliečių akyse susiduria su vis daugiau problemų, tuo tarpu nauda ar apeliacija į vertybes, sprogimų ir mirštančių tautiečių fone vis labiau nublanksta. Gelmines diskusijas, kaip spręsti problemas iš esmės, reformuoti ekonomiką augančios konkurencijos sąlygomis, keičia diskusijos, kiek pabėgėlių reikėtų priimti, ar leisti dėvėti burkas, kaip sustabdyti terorizmą ir kitos.

Piliečiai iki šiol gyvenę geresnio rytojaus laukimo sąlygomis pradeda reikalauti pokyčių. Vykdoma politika jų nebetenkina ir verčia ieškoti alternatyvų. Nesikeičiant elito požiūriui, ilgainiui alternatyvių partijų palaikymas gali dar labiau sustiprėti. Tai, ką daugelis šiandien vis dar vadina radikaliomis partijomis, po keleto metų gali tapti daugumos požiūriu – šios partijos vis labiau didins savo palaikymą arba dabartinis elitas turės perimti bent dalį jų darbotvarkės.

Pokyčiai Prancūzijoje

Tai jau prasidėjo Prancūzijoje. M. Le Pen sugebėjo pakeisti prancūzų požiūrį į tai, kas prieš keletą metų būtų atrodę nesuvokiama. Pasisakymas apie Frexit vardan stiprios Prancūzijos trečdaliui rinkėjų pasirodė svarbesnis nei ES siūlomos alternatyvos. Tuo tarpu jos tėvui Jean-Marie Le Pen, kadaise kandidatuojant su „Nacionaliniu frontu“, nepavyko įtikinti net 20 proc. rinkėjų. Retorika, kuria naudojosi Le Pen privertė savo požiūrį į ES griežtinti ir Macroną. 

Didelė dalis permainų siekiančių rinkėjų buvo jaunimas. Palaikymas tarp jaunų rinkėjų (18-24 m.) Le Pen sudarė 44 proc. prieš 56 proc. balsavusių už Macroną. Jau šiandien šie rinkėjai gana stipriai palaiko griežtą jos poziciją. Tai ką apžvalgininkai pavadintų radikalumu, kad ir kaip nepatiktų Le Pen pažiūros, per kitus Prezidento rinkimus gali tapti daugelio Prancūzų pasirinkimu – dabartinės radikalios dešinės neliks, ji taps tiesiog dešine.

Globalus universalizmas, augantys migrantų srautai, šalies stagnacija, didelis jaunimo nedarbas vis labiau neramina šią kartą, kuri siekia greitų permainų bei po penkerių metų gali išplėsti Le Pen elektoratą. Toks didelis jaunimo palaikymas gana netikėtas, bet kartu ir rimtas signalas Prancūzijos politiniam elitui.

Pokyčiai Vokietijoje

Griežtas rinkėjų sprendimas jau paskatino Vokietijos kanclerę keisti požiūrį į pabėgėlius. A. Merkel patvirtino susitarus riboti migrantų srautą. Nuo 2015 metų į šalį priėmus daugiau kaip 1,3 mln. migrantų, visai neseniai kartu su Krikščionių socialine sąjunga (CSU) derantis dėl koalicijos, kanclerė sutarė šį skaičių apriboti ne daugiau kaip 200 tūkst. migrantų per metus.

Dabartiniame Vokietijos elito mąstyme Islamo atėjimas nekyla kaip problema. Šalia Merkel akcentuojamo vertybinio dėmens gelbėjant pabėgėlius, neretai nutylima, kad jie kaip niekad reikalingi, senstančiai Vokietijos visuomenei kaip pigi darbo jėga.

Elito požiūriu Islamas negali būti suvokiamas priešiškai, priešingai - jis turi būti visokeriopai priimtas ir įsileistas į Europos šeimą. Islamas reikalingas kaip įrodymas, jog naujoji bendruomenė peržengia sienas bei kurią naują universalią visuomenę. Galimas priešinimasis ar kitokio požiūrio gynimas dažnai traktuojamas kaip puolimas prieš kitas religijas bei naujos visuomenės tvarką.

Tačiau augantis terorizmas, išpuoliai prieš moteris bei kitos problemos sukūrė puikią dirvą kitoms griežtai pasisakančioms partijoms parodyti, kad elitas ne tik klydo, tačiau ir nepakankamai efektyviai sprendė vidines problemas.

reklama

Iki šiol gana postmodernią politiką vykdžiusi A. Merkel turėtų pasukti griežtesnės dešinės keliu bei ieškoti kompromisų jautriausiais klausimais. Priešingai, nesprendžiant dabartinių problemų, augant nepasitenkinimui dėl didelio pabėgėlių srauto, ji rizikuoja dar labiau prarasti populiarumą.

Ar tikrai radikalumas?

Trumpai peržvelgus AfD programą, kilo klausimas, ar dažnai klijuojant radikalų etiketes nepiktnaudžiaujama. Ši partija remia Vokietijos narystę ES, siekia stabdyti tolimesnę integraciją, kritikuoja vykdomą migracijos politiką, pasisako už tvirtą šeimą. Energetikos srityje partija siekia mažinti „nevaldomą vėjo energetikos plėtrą“. Partija akcentuoja, jog reikia versti naują Vokietijos puslapį ir kurti tvirtą ir vieningą Vokietijos tautą. Taip pat galime pastebėti keletą diskutuotinų pasisakymų dėl klimato kaitos ar populistinių kalbų, siekiant pritraukti ir mobilizuoti rinkėjus.

Žvelgiant klasikinio lietuvių rinkėjo akimis, sunku įžvelgti kažką radikalaus. Nors pastebime daugybę aštrių ir diskutuotinų pasisakymų, vienareikšmiškai radikalizuoti šią partiją nėra paprasta. Veikiau priešingai būtų galima teigti, jog pagrindinės partijos, bijodamos aštrėjančios konkurencijos, stengiasi nurašyti bet kokias galimybes iškilti naujoms jėgoms bei sudaryti konkurenciją.

Jei palygintume Olandijoje vykusius rinkimus, pamatytume panašias tendencijas. Kitaip tariant, į radikalumą kiekvienoje valstybėje žvelgiama visiškai skirtingai.  Radikalai, kuriuos radikalais vadina olandų partijos, Lietuvoje galėtų būti gana nuosaikūs konservatoriai. Valdantysis elitas pradėjo piktnaudžiauti radikalumo etiketėmis, siekiant užmaskuoti būtent tokių asmenų keliamas esmines problemas.

Grėsmės

Ypač didelė problema, jog naujai besiformuojančios partijos neturi stiprių struktūrų, finansinių įplaukų bei yra gana pažeidžiamos nedraugiškų jėgų. Tai vienas pagrindinių veiksnių, kuris skatina į jas žvelgti vis dar gana atsargiai.

Palyginimui, Maskvos atstovai buvo susitikę su mažiausiai dviem M. Le Pen Nacionalinio Fronto asmenimis ir aptarę partijos galimybes gauti paskolą. Po trijų mėnesių, 2016-ųjų birželį, partija pasiskolino 3 mln. eurų iš Maskvoje įsikūrusio „Strategy Bank“. Jau tų pačių metų liepą bankas prarado licenciją, kaip anksčiau buvo nutikę ir su kitu banku, iš kurio Le Pen partija spėjo gauti 9,4 mln. eurų paskolą. Politikė taip pat asmeniškai lankėsi Maskvoje ir susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu bei pasinaudojo proga paraginti, kad ES panaikintų sankcijas Rusijai, kurios esančios „neproduktyvios“.

Vokietijos AfD taip pat kaltinama, jog bendradarbiauja su abejotinos reputacijos asmenimis, kaip ir daugelis kitų panašaus tipo partijų. Silpnos struktūros bei politiniai ryšiai verčia daryti ne visuomet tinkamus kompromisus. Todėl jas dažnai finansuoja abejotini šaltiniai, tikintis jų sustiprėjimo bei vėlesnės įtakos.

Valdančiųjų „radikalėjimas“ arba susilpnėjimas

Dabartinis politinis elitas ilgainiui turės perimti bent dalį griežtesnės retorikos. Artėjant rinkimų finišui Olandijoje, buvo matyti vis griežtesnė valdančiųjų pozicija. Retorika, kuria naudojosi Le Pen, privertė savo požiūrį į ES griežtinti ir Macroną. A. Merkel taip pat jau siekia kompromisų migracijos klausimais.

Populiarėjančios griežtos partijos – puikus lakmuso popierėlis, įvertinant ilgalaikį politikų įdirbį bei besikeičiantį visuomenės požiūrį. Dabartiniam valdančiajam elitui nesikeičiant, ilguoju laikotarpiu tokių partijų populiarumas gali tik didėti ar net išstumti senbuves.

Radikalumas, kurį dažnai akcentuoja kritikai, akyliau pažvelgus į tokių partijų programas, ne visuomet toks akivaizdus. Neretai primena ir dirbtinai klijuojamas etiketes. Pagrindinė tokių partijų problema – abejotini ryšiai bei silpnos jų struktūros, tačiau kryptingai joms dirbant, o valdantiesiems ignoruojant visuomenę, tai ilgainiui gali reikšti tokių partijų populiarėjimą bei naujas radikalumo apibrėžimo paieškas.