Istorinė Didžiosios Socialistinės Spalio Revoliucijos reikšmė, jos Tiesa ir Šviesa

Pranešimas mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Didžioji Spalio socialistinė revoliucija Rusijoje ir Lietuva“
Vilnius
2017-11-04

Pradėsiu kiek neįprastai, nuo jaunimo nuotaikų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Prieš kurį laiką ten buvo atlikta sociologinė apklausa kaip tik skirta šiai datai – Spalio socialistinės revoliucijos 100-mečiui. Svarbu atkreipti dėmėsį, kad šią apklausą užsakė organizacija pavadinimu „Komunizmo aukų atminimo fondas“, kurios steigėjas buvo tikriausiai žinomiausias visų laikų antikomunistas Z. Bžezinskis. Buvo apklausiamas nuo 15 iki 30 metų amžiaus JAV jaunimas . Apklausos rezultatai tokie: už socializmą pasisakė 44% apklaustų jaunų žmonių, už kapitalizmą – 42%, o 7% – išvis už komunizmą. Ir šie ir kiti duomenis rodo, kad net kapitalizmo citadlėje – JAV – vis daugiau jaunimo praranda tikėjimą kapitalizmo perspektyvomis ir atsigręžia į socializmo idėją, į tą idėją, kurią atvėrė pasauliui 1917 metų Rusijos įvykiai.

Istorija susideda iš įvairaus mąsto įvykių, tarp kurių reikšmingiausi yra karai ir revoliucijos. Būtent jie transformuoja įvairias visuomenes į naujas būsenas, kurios vadinamos civilizacijomis ir santvarkomis. Istorijoje, anot Hegelio ir Markso, taip pat veikia tendencija, kuri vadinama „istorijos pasaulėjimu“. Šios tendencijos vienas aspektu yra tas, kad didelio masto lokaliniai įvykiai istorijos bėgyje veikia vis didesne visos žmonijos dalį, suteikia kryptį jos tolimesniam vystymuisi. Na ir pagaliau, istorijoje veikia istorines asmenybes, kurios akumuliuoja ir įvairių ideologijų pavidalu išreiškia giluminius varomosios istorijos jėgos – liaudies masių- interesus.

Ligi šiol istorija tik dviem praeities revoliucijoms suteikė privilegiją ir garbę vadintis Didžiosiomis. Tai Didžioji buržuazinė Prancūzijos revoliucija (1879) ir Didžioji Spalio socialistinė Rusijos revoliucija (1917). Viena paženklino Europos perėjimą nuo feodalinės santvarkos į kapitalistinę, kita – viso pasaulio transformaciją socialinės visuomenės kryptimi. Po Prancūzijos revoliucijos, kaip žinia, buvo dar keletas senos santvarkos restauracijos bandymų, keletas kontrevoliucijų ir Europoje ir pačioje Prancūzijoje, o po Spalio revoliucijos vyko dar sudėtingesni procesai – ir pasaulinis karas, ir pasaulinės socializmo sistemos sukūrimas bei jos žlugimas kartu su Tarybų Sąjunga.

reklama

Visa tai suprantama, nes kaip teigė marksizmo klasikai, iki naujos socializmo-komunizmo formacijos atsiradimo visos buvusios socialinės revoliucijos tik keitė vieną išnaudotojišką socialinę-ekonominę santvarką kita. Tuo tarpu tik socialistinė revoliucija iš esmės keičia istorinę evoliucijos eigą, ji užbaigia žmonijos priešistorės etapą ir pradeda jos tikrą istoriją. Todėl ir visas šis procesas daug sudėtingesnis ir prieštaringesnis nei prieš tai buvę revoliuciniai ir porevoliuciniai įvykiai. Kai kurie bolševikų partijos veikėjai, atėję į valdžia 1917 metais, net lažinosi, ar pavyks jiems išsilaikyti ilgiau, nei Paryžiaus komunarai 1871 metais. Paryžiaus Komuna išsilaikė daugiau nei 70 dienų, Tarybų valdžia daugiau nei 70 metų.

Pagrindinis Spalio socialistinės revoliucijos rezultatas – naujo tipo valstybės sukūrimas. Šioje valstybėje buvo realizuota formacinių ir civilizacinių inovacijų visuma, kuri parodė žmonijai realią alternatyvą išnaudojimui ir savižudiškai kapitalistinio vystymosi tendencijai. Tarybinė visuomenė – tai buvo naujas žmonių socialinio gyvenimo būdas, tai ne tik nauja formacija, bet ir nauja civilizacija. Formacija – tai socialinių – ekonominių visuomenės egzistencijos parametrų visuma, kurių pagrindą sudaro nuosavybės forma. Civilizacija – socialinių – dvasinių visuomenės charakteristikų suma, kurios pagrindas – tam tikras kultūros tipas. Nesunku pastebėti, kad civilizacijų teorija išplaukia iš marksizmo bazės ir antstato koncepcijos, detalizuoja ir konkretizuoja  pastarosios sąvokos tūrinį.

Tarybinėje visuomenėje pirmiausiai V. Lenino genijaus dėka, marksizmo teorijos bei socialinės eksperementikos pagrindu buvo sukurtas naujas socialinės ekonomikos modelis ir naujos liaudiškos kultūros sistema. Tarybų Sąjunga pasekė įspūdingų laimėjimų ekonomikoje, socialinėje sferoje, kultūroje, mokslo ir meno srityse.

Pagrindinis revoliucinio formacinio perversmo instrumentas buvo nacionalizavimas. Šis veiksmas po Spalio revoliucijos turėjo ne tik išplaukianti iš marksizmo ekonominės doktrinos pobūdį, bet ir politinio atsako į vykstančios revoliucinės kovos, sabotažo ir kontrevoliucijos realijas charakterį. Nacionalizavimas Rusijoje praėjo keletą etapu, buvo etapas, kuri V. Leninas pavadino „raudongvardietiška kapitalo ataka“ su visokiais tokių veiksmų nukrypimais, o toliau jau vyko gana planingas bei ekonomiškai pagristas nacionalizavimo procesas. Riekia pasakyti, kad V. Leninas suprato ne visai „marksistišką“ nacionalizavimo kaip suvalstybinimo pobūdį. Nes, visu pirma, marksizmo klasikai kalbėjo apie nuosavybės perdavimą valstybei tik kaip apie pirmą žingsnį į tikrą nuosavybės suvisuomeninimą, o antra – ir Marksas su Engelsu, ir Leninas savo veikale „Valstybė ir revoliucija“ prognozavo valstybės išnykimą po komunistinės revoliucijos. Bet V. Leninas nebuvo teorinis dogmatikas ir kaip jis pats sakė „ daug maloniau revoliuciją vykdyti praktikoje, nei apie ją rašyti“. Porevoliucinis Rusijos gyvenimas pakoregavo teorinius postulatus. Nacionalizavimo – suvalstybinimo eigoje ir susikūrė tas socializmo modelis, kuris, viena vertus, buvo neišvengiamas anomis istorinėmis aplinkybėmis ir suteikė galingą proveržį visam liaudies ūkiui, bet, kita vertus, laikui bėgant atskleidė ir savo istorinį ribotumą, kas vėliau buvo įvardinta kaip administracinė-komandinė sistema.

reklama

Civilizacinio perversmo instrumentu buvo kultūrinė revoliucija ir pirmiausia neraštingumo likvidavimas. Spalio revoliucijos išvakarėse ¾ Rusijos imperijos gyventojų buvo neraštingi. Kaip teigė prancūzų filosofas Žilis Delezas: «Raštingumas niekada nebuvo kapitalizmo siekiamybė. Kapitalizmas iš prigimties yra giliai neraštingas reiškinys». Istorine prasme raštingumas visada buvo siauro elitinio sluoksnio privilegija. Šis sluoksnis užimdavo viešpataujančią vietą per visas išnaudotojiškas formacijas ir visuose lokaliniuose civilizacijoje. Taigi, neraštingumo likvidavimas tapo giliu ne tik formacinių, bet ir civilizaciniu perversmu. Neraštingumo likvidavimas turėjo ir pragmatinį pobūdį. Kaip rašė V. Leninas:“Neraštingas žmogus nesupranta politikos“.

Deja, toks žmogus nesuvokia ir nesuinteresuotas technologinių inovacijų degimu, aktyviu dalyvavimu ekonominiame gyvenime bei kultūrinėje kūryboje. Per visą šalį buvo sukurta pradinių mokyklų, raštingumo ratelių, specialių punktų sistema, kur milijonai žmonių, neretai vakarais po darbo, mokėsi skaityti ir rašyti iš pirmu tarybinių vadovėlių. Iki 1940 metu neraštingumas TSRS iš esmės buvo likviduotas. Per 20 metų (192-1940) išmoko skaityti ir rašyti 50 mln. vyrų ir moterų. Pagal raštingumo lygį TSRS tapo pirmaujančia pasaulyje šalimi. Lygaigraiačiai buvo sukurta visa naujoviška švietimo sistema su mokyklomis, institutais, universitetais, bibliotekomis, mokslinėmis ir meninėmis įstaigomis, teatrais ir kiinoteatrais, kurį turėjo savo nacionalinė specifika kiekvienoje respublikoje. Buvo sukurtas naujas kultūros tipas, kurioje žmogus buvo „išbandomas žmogiškumu“ ne savanaudiškumo, pinigų, prievartos, gyvuliško sekso ir panašiais diegiamais buržuazinės kultūros motyvais, o kolektyvizmo, meilės, pasiaukojimo ir tarpusavio pagarbos vertybėmis.

Šis ekonominis ir kultūrinis Rusijos proveržis išvedė į istorijos avansceną ne tik plačias liaudiškas mases, kurios iki tol buvo tik istorijos malkomis, bet ir naujas prometėjiško tipo asmenybes įvairiose visuomeninio gyvenimo sferose: gamyboje, politikoje, moksle, mene, pedagogikoje, filosofijoje, psichologijoje ir daugelyje kitų sričių, kurios paveikė visą pasaulio kultūros raidą.

Socialistinės Spalio revoliucijos idėjos, kaip tolimos žvaigždės šviesa, pasiekė atokiausias ir tamsiausias pasaulio vietoves. Istorinė šių idėjų tiesa paveikė daugumos žmonių širdis ir protus. Spalio revoliucija paveikė ir istorijos pasaulėjimo tendenciją, ji suteikė šiai tendencijai naują kryptingumą, socialinio teisingumo ir realios laisvės siekiai įgavo globalinį pobūdį. Apart tuo, kad po Spalio revoliucijos ir II pasailinio karo buvo sukurtas ištisas, taip vadinamas antras (socialistinis) pasaulis, Tarybų Sąjunga savo pavyzdžiu ir pasiekimais įtakavo pirmą (kapitalistinį) ir trečią (kolonijinį) pasaulius. Pirmame prasidėjo kapitalizmo socializacijos procesai, o trečiame – nacionalinio išsivadavimo judėjimas.

TSRS ir socialistinio pasaulio žlugimas, deja, atgaivino atvirkštines tendencijas. Ir dabar galima stebėti kapitalo revanšą bei naują darbo žmonių teisų suvaržymą, o taip pat ir postmodernistinės neokolonializmo sistemos formavimąsį.

Kita vertus, šiandien atsigauna socialistinis ir komunistinis judėjimas. Jis iš naujo pergyvena „sumaišties ir svyravimų“ etapą. Vyksta įvairus kairiųjų partijų ir organizacijų tarptautiniai renginiai: suvažiavimai, konferencijos, seminarai. Vyksta ir dialektiškas teorinis ir praktinis šio judėjimo sudvejinimas į skirtingus polius: vienam jų, kuris remiasi nacionalinėmis bei modernistinėmis marksizmo interpretacijomis, atstovauja Komunistinė Kinija, kitam – kuris pretenduoja į autentiško marksizmo-leninizmo interpretacija – Graikų Komunistų partija. Kažkuria prasme galima teigti, kad šiandien globaliniu mastu marksistai vėl atkartoja 20 amžiaus pradžios skilimą į bolševikus ir menševikus. Deja, tai visai nereiškia, kad ir jų tarpusavio kovos rezultatas bus atkartotas. Šiandien globaliame pasaulyje, ir praktikoje ir teorijoje, vyrauja ne tiek diferenciacijos, kiek integracijos tendencijos. Bet kurio atveju, Didžiosios socialistinės Spalio revoliucijos tiesa ir šviesa prašalina dabartinio globalizuoto pasaulio tamsumas ir telydi mus iki šiolei. Tai ateities tiesa ir šviesa.