Tolerancija

Istorija jau ne kartą įrodė, kad perdėto pakantumo svetimai ideologijai politika, naivus atvirumas viskam iš eilės, kas ateina iš išorės, sunaikina galiausiai valstybingumą, nacionalinę savimonę ir sužlugdo tautą bei valstybę. Paaiškėja, deja, jau per vėlai, kad ne visi mums linki tik gero.

Įsivaizduokite, kad gyvenate daugiabučiame name. Ir vieną dieną nusprendžiate gyventi atlapa širdimi. Kad tai įrodytumėte, nustojate nakčiai rakinti duris. Kai išeinate su reikalais, irgi nerakinate. Priimate pačius įvairiausius svečius, nuo solidžių, iki dvokiančių benamių iš rūsio. Duodate jiems pinigų buteliui. Leidžiate daryti viską, ką jie nori. Kuo pavirs jūsų butas po kažkiek laiko? Teisingai. Jis taps landyne. Ir dar didelis klausimas, ar jums ten leis toliau gyventi brangūs sveteliai.

reklama

Tolerancija – tai kada ne tik gerbiate kitą kultūrą ir teisingai ją suprantate, bet kai ir jūsų kultūrą teisingai supranta, gerbia ir bent žvelgia į ją kaip į lygią savai kultūrai. O kai svečiai laiko šeimininko gerumą silpnumu ir pradeda tuo naudotis – čia jau ne tolerancija, o tolerastija.

Iš kitos pusės – ką daryti su ekonominiais ir dvasiniais ryšiais? Kaip keistis technologijomis ir kultūros vertybėmis? Kaip, pagaliau, keistis genetine medžiaga? Paimkime, kad ir santuokas su svetimšaliais. Jos – ne tokia jau didelė retenybė. Ir tik naudą neša žmonių giminei. Izoliacionizmo politika nieko gero neduoda. Ilgam užsisklendusi visuomenė sukelia kognityvų disonansą žmonių širdyse. Tokius žmones paskui labai lengva sugundyti margaspalve kramtoma guma ir tariama „laisve“. Tokių pavyzdžių begalė, mes patys tai išgyvenome tarybiniais ir potarybiniais laikais.

Yra, tiesa, trečias kelias: paversti svetimus savais. Bet juk nenori jie dalintis savais! Jiems neįdomios šeimininko vertybės, kalba, kultūra. Svetimiems įdomūs išimtinai jūsų, šeimininko, resursai. Kitaip nelėktų pas jus miniomis, o tupėtų tėvynėje.

Kokį gi kelią pasirinkti?