"Grybauskaitės planas" skirtas korupcijai Ukrainoje

Dalia Grybauskaitė, archyvinė nuotrauka

Lietuvso Seimas ruošiasi istoriniam momentui — "Maršalo plano" dėl "proeuropinių rinkimų" žlugančiai Ukrainos ekonomikai gelbėti; pagrindinės Ukrainos gelbėtojos laurus ruošiais skinti Lietuva, o turtingoms ES šalims siūloma apmokėti sąskaitas

Ukrainos ekonomikos gelbėjimu susirūpino geriausi Kijevo draugai — lietuviai, kurių lyderiai Euromaidano metu garsiau už visus šaukė "Šlovė Ukrainai!". Ir tai natūralu. Juk būtent Vilniuje 2013 metų lapkritį vykęs susitikimas ES-Ukraina, kuriam vadovavo Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, tapo visų Maidano įvykių atspirties tašku. O visi šie įvykiai ir padarė iš kadaise galingos industrinės valstybės nuniokotą šalį, prilygstančią pokario laikotarpio Vokietijai. Net Ukrainos gelbėjimo projektui suteikė jos apgailėtinai būklei atitinkantį pavadinimą — "Maršalo planas".

reklama

Pabrėžtina, kad jį išgvildeno Lietuvos politikai ir ekonomistai, kurie per 26 naujosios istorijos metus sugebėjo sugriauti nuosavą valstybės ekonomiką. Reikia sąžiningai pripažintių, kad dėl įstojimo į Europos Sąjungą 2004 metais Lietuva sugebėjo padaryti nedidelį šuolį į priekį dėka Europos pinigų, kuriuos gavo iš struktūrinių ES fondų. Buvo net nedidelis dviejų metų laikotarpis, kuomet Lietuvą, Latviją ir Estiją vadino "Baltijos tigrais", kurie įvykdė naują ekonomikos stebuklą. Šių mažų valstybių ekonomikos augimas viršijo 10%. Kalbėjo net, kad jos perspjaus visus Pietų Korėjos ekonominius rekordus, pasiektus praėjusio amžiaus 80-aisiais metais.

Tiesa, tuo momentu niekas nekalbėjo apie esminius skirtumus tarp "Pietų Korėjos drakono" ir "Baltijos tigrų". Esmė tame, kad korėjiečiai susiveržė diržus ir sumažino savo apetitą bei pradėjo racionaliai naudoti savo nuosavas lėšas, dirbti 350 dienų per metus. O „Baltijos tigrams" kaip dangaus mana pasipylė Europos fondų lėšos. Jas ir pradėjo greitai įsisavinti. Pradėjo plėstis statybos industrija. Pastatyti prekybos centrai vietoj fabrikų ir gamyklų. Statistikos ataskaitose jie buvo žymiami kaip pramonės augimas. O prekybos centruose pradėjo pardavinėti ne savo televizorius ir šaldytuvus, o išsivysčiusių ES šalių prekes. Stebuklas tęsėsi net du metus.

reklama

O tada atėjo 2008 metų finansinė krizė ir "Baltijos tigrai" tapo mažais kačiukais, kuriuos maitina gera šeimininkė — Europai gaila išvyti į lauką, bet jau už poros metų perkels iš europietiško restorano į nuosavą Baltijos valgyklą. Nuo 2020 metų didelis srautas pinigų galutinai pasibaigs. O tai net penktadalis Lietuvos biudžeto.

Kas liks iš Lietuvos ekonomikos? Apie tai net patys drąsiausi ekonomistai bijo kalbėti. Tas, kas apsukresnis,  skuba gauti Europos pyrago likučius, paslėpti juos ofšoruose ir nusipirkti vilą Žydrajame Krante, kad būtų vieta, kur galima pasislėpti atėjus snukiems laikams. Kas protingesnis, tas nusprendė surasti Europos piniginių srautų pakaitalą ir šiuo metu kasa kanalą per Ukrainą. Juk ji neprilygsta Lietuvos mastui, o tai reiškia, kad ir pinigų artimiausiu metu jai Europa skirs kur kas daugiau.

Agentūros UNIAN teigimu,  Lietuvos projektas numato 10 metų finansinę paramą Ukrainai, kiekvienais metais po 5 milijardus JAV dolerių. O šie pinigai turės aprūpinti ekonominį augimą 6-8%. Tuomet likusius 5-10% šios sumos galima bus  švaria sąžine atiduoti tiems, kas realizavo "Maršalo planą".

Lietuvos politikai siūlo įtraukti šį planą jau į 2020-2027 metų Europos biudžetą. Tiesa, lietuviai,  Ukrainos, o ne savo, ekonomikos gelbėjimo entuziastai, atkakliai nekreipia dėmesio į Berlyno ir Paryžiaus žodžius apie "dviejų greičių Europą" ir į suteiktą ne milijardų eurų, o tik 90 milijonų paramą Ukrainai. O komentatoriai socialiniuose tinkluose teigia, kad šių pinigų Ukrainai užteks tik nusipirkti popieriaus, kuriame spausdins naujus kovos su korupcija įstatymus.

Ryškia parodomąja pamoka tapo viešas prezidento Porošenko pažeminimas, kuomet Saudo Arabijos karalius Salman of Saudi Arabia pareiškė, kad Persų Įlankos šalis ketina investuoti į  Ukrainaos ekonomiką keturis milijonus eurų.

Taigi, nesunku nuspėti Lietuvos "Maršalo plano" likimą. Jį būtinai priims Europos Komisija, nors tam, kad būtų išsaugotas veidas. Bet padarys nežymią korekciją kuomet išbrauks iš sumos  kelis nulius.