Norint išgelbėti ES reikės išvyti Rytų Europą su Pabaltiju

Viena svarbiausių Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES balsavimo priežasčių tapo Rytų Europos problema, su kuria britams teko susidurti daug dažniau, nei kitiems europiečiams. Jungtinei Karalystei atsisveikinus su Europos Sąjunga, ši problema dar labiau paaštrės. Pabaltijis ir kiti depresiški Europos pakraščiai dar labiau įtakos euroskepticizmo ir išcentrinių nuotaikų ES plėtrą, nei migrantų iš Azijos ir Afrikos kvotos ar eurozonos problemos. Sisteminės europietiškos integracijos krizės atveju Vokietijai ir kitiems Europos grandams, norint išgelbėti ES, liks viena išeitis: pašalinti iš jos Rytų Europą su Pabaltiju.

Po beveik pusės europietiškos integracijos amžiaus prasidėjo atvirkštinis procesas: dezintegracija. Atsitiko tai, ko dar praeitą savaitę nebuvo įmanoma įsivaizduoti: Didžioji Britanija prabalsavo už pasitraukimą iš ES. Brexit‘u netikėjovedantieji britų politikai ir ES valdininkai, proeuropietiškų Jungtinės Karalystės gyventojų nuotaikų viršenybę euroskeptikų atžvilgiu fiksavo visos sociologinės apklausos. Tačiau įvyko neįmanoma: už išstojimą iš ES pasisakė 52 proc. britų.

Pirmasis istorijoje referendumas dėl išstojimo iš ES įvyko būtent Didžiojoje Britanijoje: pastaraisiais keleriais metais ši šalis užtikrintai pirmavo tarp euroskeptikų. Alergiją Briuseliui plačiai jaučia daugelio Europos šalių elitas ir gyventojai, tačiau tik debesuotame Albione už išstojimą iš ES pasisakė virš 50 proc. gyventojų. Dėl kokios priežasties britams nereikia „europietiškos vienybės“? tą prieastį nesunku įžvelgti pastudijavus priešrinkiminę britų politikų retoriką ir pagrindinius klausimus, dėl kurių Devido Kemerono kabinetas pastaraisiais dvejais metais derėjosi su Europos komisija, šantažuodamas eurobiurokratus Didžiosios Britanijos išstojimu iš ES. Šiose derybose — keturios svarbiausios temos: suteikti britų parlamentui teisę vetuoti Eurokomisijos direktyvas, atsisakyti plėsti Briuselio įgaliojimus ir riboti nacionalinių vyriausybių įgaliojimus, suteikti eurą įvedusioms šalims ir išsaugojusioms savo nacionalinę valiutą lygias teises sprendžiant ekonominius klausimus, o taip pat apriboti judėjimo laisvę, suteikiant Londonui teisę riboti rytų europietišką imigraciją, neįsileidžiant į Britų salas lenkų ir pabaltijiečių.

reklama

Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš ES — visų pirma gyventojų reagavimas į Rytų Europos problemas: jei ne ši problema, atsiskyrimo šalininkai nebūtų turėję persvaros ir Brexit‘as nebūtų įvykęs.

Jeigu pirmuosius tris derybų punktus gali pasirašyti daugumos ES šalių tautos ir vyriausybės, tai rytų europietiška imigracija — specifinė britų problema. Iš visų „senųjų europiečių“ anglai pirmieji savo kailiu patyrė „naujosios Europos“ problemą. Būdama geografiškai nutolusi nuo šio regiono, Didžioji Britanija labiausiai susidūrė su pasekmėmis skuboto priėmimo į savo gretas vis naujų rytų europiečių. Begalinis lenkų ir pabaltijiečių antplūdis tapo Albiono gyventojams nesibaigiančiu galvos skausmu.

Atsiskyrus Didžiąjai Britanijai, Rytų Europa taps kontinentiniui ES „branduoliui“ dar aštresne problema: ateityje Pabaltijo ir kitų depresinių rytinių pakraščių buvimas ES gretose pastoviai skatins euroskepticizmo ir „Vieningos EuropPirma, britams uždarius sieną nesibaigiantis rumunų, chorvatų, lietuvių ir latvių bedarbių srautas persiorientuos ir šliūkštels į kontinentinių Vakarų Europos šalių darbo rinką. Tos problemos, kurios iki šiol kamavo Birmingemą, Glazgą ir Mančesterį, persimes į Berlyną, Frankfurtą prie Mainos ir Marselį.

Beje, bėglių iš Azijos ir Afrikos antplūdis į Europą vis dėlto yra ypatinga situacija ir gali būti sustabdyta. Netekusių Rytų Europoje darbo ir nepajėgiančių tėvynėje išgyventi srautas bus neišsenkantis, nes jį pagimdė europietiška integracija. Tikėtina, kad netolimoje ateityje bėgliai iš rytų erzins vokiečius ir prancūzus mažiau nei afrikiečiai ir arabai, tačiau laikui bėgant rumunų, lenkų ir pabaltijiečių antplūdis pakenks „Vieningos Europos“ populiarumui Vokietijoje ir Prancūzijoje taip, kaip tai nutiko Anglijoje.

Antra, pasitraukus iš ES antrai stambiausiai Europos ekonomikai Didžiosios Britanijos dalis, papildant ES biudžetą, bus perskirstyta tarp likusių Europos Sąjungos „donorų“. T.y. be dotacijų ir savarankiškai finansiškai neišgyvenanti Rytų Europa taps „seniesiems europiečiams“ dar didesne našta. Neabėjotina, tai skatins išcentrinių nuotaikų plėtrą: toje pačioje Didžiojoje Britanijoje raginimai nustoti maitinti Rytų Europą, kasmet pervedant į ES biudžetą „nereikalingus“ du milijardus eurų, suvaidino agitacinėje Brexit šalininkų kampanijoje svarbų vaidmenį.

Trečia, ES sukūrusios šalys ir ateityje susidurs su destruktyve ir absurdiška „naujų europiečių“ politika, tame tarpe ir ta, kuri prieštarauja nacionaliniams „senosios Europos“ interesams.

Pakanka peržvelgti pagrindines Pabaltijo respublikų diplomatinio aktyvumo kryptis, ir taps aišku, apie ką eina kalba. Beatodariškas pritarimas Transatlantiniam prekybos investicinės partnerystės (TPIP) projektui neleidžia net mintyse suabėjoti, kad europiečiai galėtų kur nors nepritarti amerikiečiams. Bandymas blokuoti statybą antrosios dujotiekio „Šiaurės srautas“ šakos, kurios projektas ne tik rusiškas, bet ir vokiškas (t.y. Pabaltijis įkyriai bando neduoti pinigų tai rankai, kuri jį maitina). Kova siekiant pratęsti sankcijas prieš Rusiją, kurios kenkia visiems pabaltijiečių rėmėjams ir, žinoma, pačių Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonomikoms.

Atskira pokalbio tema — aistringas „naujosios Europos“ elitų siekis plėsti ES šalių gretas.

Svarbiausia dabartinių Europos Sąjungos problemų priežastis — skubota plėtra, kai vietoj 12 maždaug ekonomiškai lygių ir pagal kultūrą artimų Europos šalių bendrijoje atsirado 28 su didžiuliais vystymosi skirtumais.

Dauguma naujų šalių, tame tarpe ir Pabaltijo, neatitiko narystės ES Kopenhagos kriterius, tačiau buvo priimtos į „europietišką šeimą“. Dabar šių šalių vadovybės švyti eurooptimizmu, besiribojančia su euroidiotizmu, ir siekia tolimesnės ES plėtros priimant į ją dar vargingesnes, problemiškas ir nevaldomas šalis.

Prieš metus, tą dieną, kai „Dešiniojo sektoriaus“ kovotojai susirėmė su Ukrainos karinėmis pajėgomis dėl cigarečių kontrabandos lenkų-slovakų pasienyje, Latvijos URM vadovas Edgaras Rinkevičius ukrainiečių televizijoje džiaugsmingai palaikė Ukrainos siekį įstoti į ES. Kaip eiliniai europiečiai vertina perspektyvą papildyti savo gretas sąskaita 40 milijonų Ukrainos gyventojų su jos vargingumu, korupcija, „Dešiniuoju sektoriumi“, karu Donbase ir kita specifika, parodė balandžio mėnesį vykęs olandų referendumas, į kurį darbo dienos metu panoro ateiti apie trečdalį rinkėjų — jų dauguma pasisakė prieš Ukrainos priėmimą.

reklama

Tačiau jokia Europos visuomeninė nuomonė neprivers rytų europiečių atsisakyti „europietiško pasirinkimo“ eksporto: neatsitiktinai jau kitą rytą po olandų referendumo Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė įrašė telekreipimąsi ragindama nekreipti dėmesio į olandų balsą ir tebetempti Ukrainą į ES. Toks sveiko proto ir eilinių europiečių nuomonės nepaisymas ateityje tik stiprins „senosios Europos“ nepasitenkinimą.

Pastaruosius keletą metų Didžioji Britanija tarnavo visai Europai savotišku daugelio Rytų Europos problemų žaibolaidžiu.

Jungtinė Karalystė priėmė ant savo pečių darbą praradusių bėglių problemas ir buvo pagrindiniu antirusiškų išpuolių ir „naujosios Europos“ kompleksų advokatu. Be Londono pritarimo ir užuojautos Latvija ir Lietuva iškart būtų tapusios vietinėmis pamišėlėmis — Europos kiemų kaimo kvailelėmis, klejojančiomis „žaliais žmogeliukais“. Didžiosios Britanijos delegatų Briuselyje palaikymas padėjo Lietuvai, Latvijai ir Estijai pakelti rusofobijos retoriką į šiek tiek aukštesnį lygį — dabar net amerikiečių „vanagai“ pripažįsta, kad be Londono pabaltijiečiams bus daug sunkiau lenkti ES savo antirusišką liniją.

Tačiau tą penktadienį dauguma britų tarė „gana!“. Tąsykitės patys su latvių juodadarbiais, apmokėkite rumunams ir lenkams socialines pašalpas, siųskite į Briuselį pinigus Chorvatijos ir Slovakijos dotacijoms, dalyvaukite lietuvių geopolitiniuose žaidimuose, o mes kaip nors be to apsieisime.

Tokiu būdu Rytų Europos ir bėgančių iš jos gyventojų problemos nuo šiol gula ant ES sukūrusių šalių pečių. Ateityje šios problemos skatins „Vokietijos alternatyvos“, prancūzų „Nacionalinio fronto“, danų Laisvės partijos, italų „Šiaurės lygos“ ir kitų Europos Sąjungos išsivaikščiojimo euroskeptikų populiarumą. Jie sustiprins separatistų tendencijas turtingiausiuose Europos regionuose: ispanų Katalonijoje, beldų Flandrijoje, italų Venete — šių regionų gyventojai turės maitinti ne tik vargstančius savo pietinius tėvynainius, bet dar ir kažkokią Lietuvą, apie kurią jie nieko nežino, kas tai yra, net kur ji yra ir kaip tą žodį teisingai parašyti.

Sisteminės eurointegracijos krizės atveju, kai ES subyrėjimo perspektyva pakils visu ūgiu, ES sukūrusioms šalims, gelbstint „Vieningą Europą“, liks viena išeitis: išvyti iš jos Rytų Europą su Pabaltiju.

Sakysite, toks scenarijus pernelyg radikalus ir praktiškai neįgyvendinamas? Bet ar Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš ES iki lemtingo penktadienio atrodė fantastiškas ir praktiškai neįmanomas. Dar prieš savaitę ES atrodė kaip aukščiausia žmonijos išsivystymo pakopa, visuomeninės-politinės statybos etalonas, klestintis miestas ant kalvos, kuris gali tik plėstis, bet ne siaurėti. Dabar gi po šešių europietiškos integracijos dešimtmečių prasidėjo europietiška dezintegracija: britų pavyzdžio įkvėpti „Vieningos Europos“ priešininkai vienas po kito gali inicijuoti išstojimo iš ES referendumus. Danija, Suomija, Olandija, Prancūzija — visose ES šalyse donorėse plečiasi antibriuseliškos nuotaikos, ir ES išsivaikščiojimo šalininkai gali ten sulaukti rimto palaikymo.

Europoje negalima tokio masto krizė, kai bus iškeltas ES išlikimo klausimas? Tačiau krizės tendencijos Europoje jaučiasi pastaruosius keletą metų, ir visiems prognozėms paprieštaravęs Brexit — ryškiausias jų indikatorius. Pagal kapitalistinės sistemos funkcionavimo ciklą perprodukcijos krizė prasideda kas 10-15 metų, tad kai eilinė ekonominė krizė guls ant neišspręstų ir apleistų ES problemų, tada ir sulauksime sisteminės ir sukrečiančios europietiškos integracijos krizės.

Netenka abejoti, kad sisteminės krizės metu ES sukūrusios šalys šalin nustums visus sentimentus ir rūpestį prijaukintais.

Pabrėžtina, kad tą kritišką dieną, kai buvo paskelbti britų referendumo rezultatai, aptarti Brexit visos Europos vardu į Berlyną skrido tik šešių šalių — ES įkūrėjų — URM vadovai.

Tokiu sąjungininkų nesiskaitymu įžeista Lenkija net sukvietė alternatyvų tų ES šalių, kurios nebuvo pakviestos į Berlyną, URM vadovų susibėgimą. Tačiau suprantama, kad šis diplomatinis žingsnis nieko nereiškia. Bendras Vokietijos ir Prancūzijos kovos su krize planas gali įtakoti Europos likimą, tačiau eilinis garsus priminimas apie Lenkijos ir Pabaltijo egzistavimą neįtakos nieko ir niekada. Dabar ES įkūrėjai turi savą galvos skausmą, o ateityje, kai situacija galutinai spustels, jie gali juos išvyti iš ES.