Vokietija ir Prancūzija buvusioje Ukrainoje siekia taikos, o Lietuva tiekia ginklus perversmą įvykdžiusiai chuntai

Lietuva užsienio politikoje dabar taiko „ledlaužio“ strategiją

Per apsilankymą KTU universitete Rytų Europos studijų centro analitikas Laurynas Kasčiūnas aiškiai įvardijo, kad Lietuva pasirinko „ledlaužio“ strategiją užsienio politikoje. Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus radikalūs pasisakymai Rusijos atžvilgiu tą nuolat patvirtina. Mes iš tiesų tapome labai matomi ir pastebimi tarptautinėje arenoje, nepaisant savo šalies mažo dydžio, bet egzistuoja ir pavojų.

Kaip pastebėjo L. Kasčiūnas, tokią strategiją pasirinkusi šalis jau neturi atsitraukimo galimybės, nes, jeigu kitos ES šalys staiga sušvelnintų pozicijas Rusijos atžvilgiu – tai liktume su tokia savo pozicija vieni ir nukentėtume labiausiai. Mums pataisyti santykius su didžiąja kaimyne būtų itin sudėtinga. D. Grybauskaitės pasisakymai Miuncheno konferencijoje ir Vokietijos spaudoje tą patvirtino. Interviu Deutsche Welle ji teigia, kad „mes matome atvirą agresiją, atvirą melą Europoje“. Ji nemano, „kad reikia daryti konfrontaciją tarp to, kad A. Merkel griežtai pasisako prieš ginklų davimą Ukrainai, o Lietuva juos tiekia“.

Dauguma kitų Europos šalių gynybos ministrų taip pat pasisakė prieš sunkiosios ginkluotės siuntimą Ukrainai. Net JAV dar nepriėmė galutinio sprendimo dėl letalinės ginkluotės tiekimo Kijevui. Gi mes teikiame visas priemones jau dabar, diplomatiškai aptakiai paaiškindami, kad tą darome pagal Lietuvos galimybes. Esmė čia tame, kad nei sunkiosios, nei kitokios rimtos ginkluotės Lietuva negamina – vadinasi ji yra tiekiama per mūsų šalį iš kitur… turbūt visiems nesunku nuspėti iš kokios šalies ją mes gauname tiekimui. Iš kitos pusės, jokie kiti Vašingtono sąjungininkai Europoje neišdrįso atvirai įvardyti ir nukreipti politinės ugnies į save. Net Lenkija paskelbė, kad kol kas neplanuoja tiekti sunkiosios ginkluotės Ukrainai.

Vokietijos ir Prancūzijos vadovai vykdo derybas su Rusija

Šie faktai ir tai, kad prezidentė įvardija Rusiją kaip teroristinę valstybę su kuria nėra apie ką šnekėtis, nepalieka Lietuvai jokios diplomatinio atsitraukimo galimybės. Tuo tarpu daugiausiai Lietuvos ir pasaulio žiniasklaidos dėmesio per pastarąsias dienas sulaukė Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Prancūzijos prezidento Francois Hollande‘o nauja iniciatyva dėl taikos atkūrimo Ukrainoje. Vienas iš jų susitikimų vyko būtent Maskvoje, su V. Putinu, kurį mūsų vadovė ir dalis politikų prilygina A. Hitleriui.

Vokiečiai ir prancūzai – tai vertina kaip paskutinę galimybę sustabdyti įsišėlusį karą Europoje, bet Lietuviška žiniasklaida ir kai kurie politikai šią iniciatyvą prilygino Ukrainos ir Vakarų vertybių išdavystei. Štai Vytautas Landsbergis perspėjo apie „antrąjį Miuncheną“, teigdamas, kad „kalbėti apie taikos išsaugojimą, kai karas jau vyksta – tai tikrasis Miuncheno antspaudas“. V. Landsbergis abejojo net ar A. Merkel ir F. Hollande‘as yra pakankamai Europos Sąjungos įgalioti, kad vykti nusilenkti V. Putinui. L. Linkevičius „Twitter“ taip pat viešai priminė Vakarų nuolaidžiavimą naciams Antrojo pasaulinio karo išvakarėse…

reklama

Ar galima lyginti 1938m. Miuncheno susitarimą su dabartinėmis derybomis dėl taikos Ukrainoje?

Ar tinkamas šis palyginimas? Istorija skelbia, kad Miuncheno sąmokslas įvyko 1938 metais, kai per Miunchene vykusią konferenciją buvo pasirašytas Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos vadovų susitarimas dėl Čekoslovakijos. Jis numatė, kad Čekoslovakija turi perduoti Vokietijai Sudetus ir kitus pasienio rajonus. Po šio susitarimo Čekoslovakija, likusi viena, bijojo veltis į karą su Vokietija, todėl reikalavimus priėmė. Ji prarado apie penktadalį savo teritorijos. Vis tik praėjus keliems mėnesiams 1939 kovą, A. Hitleris užgrobė Čekoslovakiją. Britų ir prancūzų vadovai pasirašydami susitarimą manė, kad atidavę dalį Čekoslovakijos Vokietijai, išvengs karo, tačiau apsiriko.

Vertinant iš griežtai istorinės pusės šis sulyginimas visiškai netikslus, nes Rusija nereikalauja prijungti Donecko ir Lugansko prie jos. Priešingai – Kremlius, kaip ir Prancūzija su Vokietija, pasisako už Ukrainos dabartinio teritorinio vientisumo išsaugojimą. Rusija siekia, kad būtų suteikta platesnės autonominės teisės Rytinės Ukrainos regionams ir būtų realiai nutraukti kariniai veiksmai Donbase. Egzistuoja ir daugiau platesnių geopolitinių Maskvos siekių kaimynės atžvilgiu, bet svarbiausias iš jų – tai užsitikrinti Ukrainos neutralitetą bei nestojimą į NATO.

Vakaruose dažnai akcentuojamas ir Rusijos prieštaravimas Ukrainos narystei Europos Sąjungoje (ES), bet Kremlius puikiai suvokia, kad ji yra labai tolima, ekonomiškai sunkiai įgyvendinama ir galima tik teoriškai. Dėl to oficialiai pateikiama pozicija, kad Ukraina gali tapti ES nare, bet šiuo metu jai tas atneštų daugiau ekonominės žalos nei naudos. Suprantant dabartinę šalies ir jos verslo ekonominę būklę bei priklausomybę nuo Rusijos, šis tvirtinimas yra gana pagrįstas. Akivaizdu, kad užkirsti Kijevo kelio į ES V. Putinas negali. Iš kitos pusės pačios didžiosios ES šalys pripažįsta, kad realios narystės šansai Ukrainai yra labai migloti ir tik tolimoje kelių dešimtmečių perspektyvoje.

Žinome, kas nutiko su labai ilgai narystės ES siekusia Turkija, kuri nusivylė proceso vilkinimu ir maža pozityvios jo baigties galimybe… Ukrainos atveju šis nusivylimas politine realybe ateitų žymiai greičiau, nes žmonės nori į Europą čia ir dabar. Iškankinti politinių suiručių, korupcijos ir karo visi laukia pozityvių pokyčių. Jų nebuvimas gilina valstybės vidinę krizę ir rodo, kad ES eidama į Ukrainą neturėjo aiškiai parengtos strategijos, neįvertino šalies sudėtingos ekonominės ir geopolitinės būklės bei daugiatautiškumo faktoriaus. Ypač Lietuvos per pirmininkavimą ES vykdytas spaudimas buvo skubotas ir neišmintingas.

Be to, didelių šalių, tokių kaip Turkija ar Ukraina, priėmimas į ES yra problematiškas, nes jos dėl savo dydžio verčia realiai perskirstyti galios svertus visoje organizacijoje. Senosios ES narės ir lyderės – Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija, Ispanija – dalintis valdžia ir ją silpninti naujokių naudai nelabai nori.

Miunchene Čekoslovakijos nuomonė nelabai kam rūpėjo. Šiuo atveju Vokietijos ir Prancūzijos vadovai pradžioje skrido į Kijevą bei suderino diplomatines pozicijas. Tik po to vyko į Maskvą. Dėl galimų paliaubų ir taikos Minske derybos vyks tarp Ukrainos, Vokietijos, Prancūzijos ir Rusijos. Tad erdvės tarptautiniam sąmokslui ar apgaulei nėra. P. Porošenko taip pat viliasi, kad diplomatinės pastangos atves prie „nedelsiamų ir besąlygiškų paliaubų“.

Rusijai reikia visos Ukrainos, o ne Donbaso

Tikslių taikos plano detalių neturime, bet visų pusių siekiai aiškūs. Politologas, Rytų Europos studijų centro analitikas Laurynas Kasčiūnas aiškiai įvardija, kad Rusijai reikia visos Ukrainos, o ne Donbaso. Maskva turi keletą scenarijų tam pasiekti ir nei vienas iš pozityvių jai scenarijų nėra karinis. Sankcijos ir karas sekina Rusiją, tad Kremlius nori jį kuo greičiau sustabdyti, bet su sąlyga, kad bus iškovota bent minimali geopolitinė pergalė – Ukrainos neutralitetas. Rusija Donbaso, o juo labiau visos Ukrainos prijungimui ir ekonominiam atstatymui neturi reikiamų finansinių išteklių, tad toks variantas net nesvarstomas. Apklausos rodo, kad tiek tam, tiek ir karui Ukrainoje aiškiai nepritaria Rusijos visuomenė.

Tad prilyginti Ukrainos galimą politinį neutralitetą su okupacija arba būtina politine priklausomybe nuo Maskvos yra tikrai netikslu. Taip, JAV siekia, kad Ukraina būtų negrįžtamai prijungta prie Vakarų geopolitinių struktūrų, tokiu būdu stipriai susilpninant Rusiją. Toks yra ir Lietuvos, Lenkijos ir dalies kitų Rytų Europos šalių strateginis geopolitinis siekis, bet jį įgyvendinti yra itin sudėtinga, nes Ukraina yra didelė ir nevienalytė šalis.

Visi analitikai suprato šią akivaizdžią tiesą, jog Kremlius tokiems planams priešinsis iš visų jėgų. Tas ir vyksta. Tad kyla klausimas: ar geriau neutrali, ar karo suniokota ir suskilusi į kelis valstybinius darinius Ukraina!? Juk dėl karo žlugus Ukrainos ekonomikai ir didėjant žmonių nusivylimui Vakarais į valdžią gali ateiti jau tiesiogiai Rusijai palankūs politikai. Tą naujo Maidano scenarijų Maskva jau dabar aiškiai įvardija.

Ryškėja susiskaldymas dėl karo Ukrainoje tarp ES lyderių ir JAV bei ją palaikančių Rytų Europos šalių.

Taikos galimybės Rytų Ukrainoje yra labai trapios. Sunku pasiekti taiką bus ne tik dėl to, kad Rusija nesutiks su Ukrainos integracija į NATO bei Vakarų politines struktūras. Derybose Minske vėl nedalyvaus pasaulio svarbiausias geopolitinis veikėjas – JAV. Vargu ar be Vašingtono pilno politinio įsitraukimo yra įmanomas šio konflikto sureguliavimas.

reklama

Vakarų Europos lyderiams, lėtėjančios ekonomikos, Graikijos naujos valdžios išsišokimų ir tarpusavio sankcijų su Rusija fone, karas Ukrainoje yra didelė tragedija ir jį siekiama kuo skubiau stabdyti. Jis šalia. Europoje. JAV ekonominiai ryšiai su Rusija yra minimalūs – dėl to ji nuosekliai laikosi strateginių geopolitinių tikslų regione. Kuo krizė ilgiau tęsiasi, tuo labiau Rusija silpnėja, o JAV parama ES tampa vis labiau reikalinga. Atsiranda realių galimybių dėl Vašingtonui taip svarbios ir laukiamos Transatlantinės laisvosios prekybos sutarties pasirašymo su Briuseliu.

Dėl to tarp sąjungininkų kyla nesutarimai dėl ginklų tiekimo Ukrainai. Dominuoja dvi nuomonės. Pirmieji sako – duokime ginklų ukrainiečiams, nes tada padidinsime tolimesnės Rusijos intervencijos kainą bei atgrasinsime ją nuo tolimesnių veiksmų. Antrieji mano, kad davę sunkiųjų ginklų dar labiau aštrinsime konfliktą, kuris, pasak Prancūzijos prezidento virs totaliniu karu.

Ginklų tiekimo šalininkai pamiršta faktą, kad V. Putinas jau nebeturi kur trauktis – dėl to didelio masto ginklų siuntimas į Ukrainą atrištų Maskvai rankas siųsti į Donbasą moderniausią ginkluotę. Kol kas to tikrai nėra. Tad ir vėl susidarytų kariniu būdu neišsprendžiama situacija, ypač patiems ukrainiečiams jau vis labiau suprantant karo baisumus, beprasmiškumą ir dėl to sunkiai vykstant mobilizacijai. Jungtinių Tautų duomenimis pabėgėlių skaičius siekia 1.6 milijono.

Frankfurter Allgemeine zeitung (FAZ) laikraštis šeštadienį paskelbė šaltinio iš Vokietijos saugumo tarnybos duomenis, teigiančius, kad realus žuvusiųjų Ukrainos kare (civilių ir kariškių) skaičius jau yra apie 50.000, o oficialūs Kijevo pateikiami žuvusiųjų duomenys yra aiškiai per maži. Šiais duomenimis disponuoja ir ES lyderiai – dėl to pilnai suprantamas jų noras rasti taikų karo sprendinį.

JAV poziciją šiame kontekste puikiai atspindi respublikonų senatoriaus Johno McCaino pasisakymas, kad įstatymų leidėjai pasirašys įstatymą, kuriuo amerikiečiai įsipareigos siųsti „letalinius“ ginklus karą su Rusijos remiamais separatistais kariaujančiai Ukrainai net jei prezidentas Barackas Obama su tuo nesutiks. Kol kas žadama, kad bus palaukta A. Merkel ir F. Hollande‘o taikos derybų iniciatyvos baigties. Vis tik, tiek JAV viceprezidentas J. Biden‘as, tiek ir valstybės sekretorius J. Kerry Kijevui pažadėjo, kad sprendimas dėl sunkiosios ginkluotės tiekimo bus priimtas jau labai greitai. Iš tiesų, B. Obama laiko turi tik iki vasario 18 dienos, nes Kongreso sprendime dėl paramos Ukrainai jam buvo duota 60 dienų atsakyti kas yra nuveikta gynybinės pagalbos ukrainiečiams srityje.

Jau minėta straipsnio pradžioje, kad Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Nyderlandų ir daugelio kitų Europos šalių vadovai priklauso antrajai nuomonei ir pasisako prieš sunkiosios ginkluotės siuntimą į Ukrainą, nes baiminasi, kad tai tik dar labiau paaštrins karą joje. Tiesa, yra ta, kad Lietuva yra drąsiausia šiame fone, nes kitos šalys, net jeigu ir siunčia ginkluotę Kijevui – tai to garsiai nedeklaruoja, kol nėra priimtų vieningų sprendimų.

Jei pavyks pasiekti taiką – rimčiausios sankcijos Rusijai bus nuimtos iki rugsėjo.

Pastebėtina, kad gali išsipildyti ir taikos scenarijus Ukrainoje, nes Vokietijos ir Prancūzijos siūlymai tenkina taikos siekiančias išsekusios Ukrainos politines jėgas ir Rusiją. Tikslių detalių nežinoma, bet spaudoje pateikiama informacija apie siūlomą 50-70 kilometrų demilitarizuotą zoną, siekiant atskirti kovojančias puses. Taip pat spėjama, kad bus siūloma platesnė autonomija rytiniams šalies regionams ir galimas Ukrainos neutralitetas ar net įsipareigojimas nestoti į NATO ir ES.

Kol kas sudėtinga prognozuoti, bet akivaizdu, kad jau dabar rytiniai regionai yra Kijevo nekontroliuojami, tad būtų tik užtvirtinta esama situacija, su galimybe ją ateityje švelninti. Dėl demilitarizuotos zonos poreikio taip pat viskas aišku, nes pirmą sykį Minsko susitarimai dėl paliaubų liko neįgyvendinti. Tada neatitolinus sunkiosios ginkluotės Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėtojai nuolat fiksavo paliaubų režimo pažeidimus iš abiejų pusių. Tad paliaubų režimo įgyvendinimo mechanizmui šį sykį bus skiriamas ypatingas dėmesys. Būtų naudingos ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgų įvedimas, bet jas pagal tarptautinę teisę galima įvesti tik pasirašius taikos sutartį.

LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ politologas L. Kasčiūnas teigė, kad Rusija kol kas diktuoja žaidimo taisykles ir lenkia JAV. Joje pasisakęs G. Kirkilas mano, „kad karo Ukrainoje žaizdos dar ilgai gis, bet pavykus pasiekti taikos susitarimą, už sankcijų stabdymą pasisako netgi aukščiausi kai kurių Europos Sąjungos valstybių vadovai.“ L. Kasčiūnas įvardino „kad šių metų rugsėjį mes dar turėsime pirmo lygmens sankcijas, kurios buvo pratęstos dėl Krymo. Visos kitos ekonominės sankcijos, turinčios realų poveikį Rusijai, greičiausiai nebus pratęstos.“

Dėl to taikaus scenarijaus išsipildymo atveju, kurio labiausiai siekia visos ES šalys, Lietuvos pasirinkta „ledlaužio“ strategija užsienio politikoje būtų vertintina kaip klaidinga ir labai žalinga mūsų valstybei net ilgalaikės perspektyvos prasme. Nors JAV ir stipriausia pasaulio valstybė, bet ji yra toli, o mes esame ES sudėtinė dalis ir maža šalis, su kaimyninėmis Rusija ir Baltarusija pašonėje. Dėl to ateityje renkantis užsienio politikos strategiją vertėtą pamąstyti ir apie Lietuvos žmones bei galimą žalą mūsų valstybei, paverčiant ją lengvu taikiniu numeris vienas, viešai deklaruojant ir gąsdinant tautą, kad sekantys po Ukrainos būsime mes…

Doc.dr. Mindaugas Puidokas,
KTU, Viešosios politikos ir administravimo institutas