Sergėjus Lavrovas: viena šalis negali lemti pasaulio likimo

Rusijos Užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas pareiškė, kad pasaulio šalių ir tautų likimo negalima patikėti vienai šaliai ar tik kelioms šalims, kad šios nevaržomai viešpatautų ir primetinėtų savąją valią kitoms.

„Pasaulio likimo negali lemti viena šalis ar siaura šalių grupė“, – straipsnyje teigė S. Lavrovas.

Jis leidžia aiškiai suprasti, kad omeny turimos Jungtinės Valstijos ir jų vykdoma teroristinė politika pasaulyje, pabrėždamas NATO veiksmus Irake bei Libijoje ir nurodydamas dabartinį Ukrainos konfliktą kaip tragiškų pasaulinio viešpatavimo siekimo pasekmių pavyzdį.

„Mes griežtai pasisakome prieš savo valios primetinėjimą suverenioms šalims, tame tarpe ir karinėmis priemonėmis, vienpusiškomis sankcijomis ir naudojantis dvigubais standartais“, – rašė S. Lavrovas.

Anot S. Lavrovo, Antrojo pasaulinio karo istorija yra puikus įrodymas, kad tarptautinės problemos turėtų būti sprendžiamos kolektyviniu pagrindu; teigiamu pavyzdžiu jis pateikia augantį ekonominį bendradarbiavimą tarp Rusijos Federacijos ir Kinijos.

reklama

Iš vienos pusės, turime pasakyti, kad S. Lavrovas iš tiesų yra teisus, kiek jo mintys liečia esamą JAV, kaip pagrindinės pasaulio imperialistinės valstybės poziciją ir, be abejo, šia prasme Rusijos užsienio politikos kryptis, kiek ji prisideda prie daugiapolės pasaulio tvarkos suformavimo, nusipelno palaikymo.

Tačiau, dėl savo ideologinio ribotumo, būdamas buržuazinės valstybės atstovu, S. Lavrovas nekalba apie tai, kokia yra tikroji imperializmo, „pasaulinio viešpatavimo siekio“, priežastis; o ši priežastis – kapitalistinės santvarkos lemiama būtinybė vis didinti ir didinti kapitalo koncentraciją, užgrobiant vis naujas ir naujas rinkas, ar tai būtų daroma „civilizuotu“, ar atviru kariniu būdu.

Būtent, kad imperializmas yra ne kas kita kaip „aukščiausia kapitalizmo stadija“ (V. Leninas), o tai reiškia, kad jei nebus Amerikos, kaip vedančios kapitalistinės valstybės, bet pats kapitalizmas liks, tai anksčiau ar vėliau jos vietą ne tik galės, bet bus priversta užimti kita buržuazinė valstybė. Šio fakto, žinoma, S. Lavrovas nemini ir, dėl viršuje minėtojo savo idėjinio ribotumo, nelabai ir gali minėti.

Daugybė faktų leidžia manyti, kad anksčiau ar vėliau, toji nauja imperialistinė valstybė bus Kinija, kuri, nepaisant formaliai deklaruojamo socializmo ir nominalios Komunistų partijos valdymo, jau kuris laikas faktiškai yra kapitalistinė šalis, turinti „savą“ buržuaziją, kapitalistų ir bankininkų klasę, vykdanti imperialistinę plėtrą į užjūrio šalis, ypatingai Afrikos žemyne.

Kol egzistuos santvarka, paremta besaikiu turtų kaupimu ir jį skatinančia žvėriška tarpusavio šalių ir žmonių konkurencija, tol negalės būti kalbos apie realų, be to, ilgalaikį tautų ir valstybių lygiateisiškumo ir kolektyviško problemų sprendimo idealų, apie kuriuos didele dalimi teisingai šneka S. Lavrovas, įgyvendinimo.

Todėl, nors daugiapolio pasaulio projektas, kurį palaiko šiuolaikinė Rusija, Kinija ir BRICS valstybės, be abejo, kiek tai liečia ilgalaikį JAV imperializmo suardymą, yra vertas sąlyginio palaikymo, vis dėlto nederėtų pasiduoti naivioms iliuzijoms ir manyti, kad ilgalaikėje perspektyvoje rusiškas ar kinietiškas kapitalizmas būtų kuo nors „geresnis“ ar „žmogiškesnis“ už amerokoniškąjį: vienintelis būdas įgyvendinti tikrai teisinų tarptautinių santykių idėjas, tai kapitalizmo, tikrosios imperializmo priežasties, nuvertimas ir socializmo pergalė tarptautiniu mastu.