Dar kartą apie rasinę neapykantą ir kraujo tyrumo esmę

Visiškai akivaizdu, kad indoarijų rasė, kuri šiuo metu kovoja už savo išlikimą  ,nes jai gresia etnokultūrinis susimaišymas, ji neturi šansų nugalėti šioje kovoje jei ji apsiribos tik natūralia reakcija į nacionalinių mažumų įsibrovimą.

 Ši reakcija panaši į tipišką organizmo reagavimą į svetimkūnį.

 Tokia yra natūrali ir būtina nacionalinės visuomenės reakcija į imigrantus .

 Deja, vien tik primityvaus reagavimo yra maža. Mums reikalingas daug platesnis perspektyvių gynybos ir puolimo formų pasirinkimas.

 Bet kokie bandymai atsikratyti nacionalinių mažumų yra pasmerkti žlugti, jeigu jie nėra paremti jokiomis aiškiomis savosiomis rasinėmis vertybėmis. Vertybėmis, kuriomis galima vadovautis atgimstant pasididžiavimui savo rase, tai tas pasididžiavimas, kuris buvo naikinamas egalitarizmo, judaizmo ir liberalizmo adeptų kitaip sakant tai darė ilgametės mondialistinės ir masonų strategijos.

 Iš karto pasakysiu, kad manęs nejaudina jokie kaltinimai „nacizmu“  arba  „rasizmu“.

 Kaip teigia senovės arabų patarlė: „Šuo loja, o karavanas eina.“ Savo veikloje mes remiamės Julijaus Evolos patirtimi: „Daryk, tai ką privalai.“  Mes pildome tuos reikalavimus, kuriuos mums kelia mūsų rasinė prigimtis pasireiškianti šiandienos momento imperatyvu: mes stojame ginti savo padermės „demoną“, vardan to, kad mūsų indoeuropietiško aukuro ugnis nebūtų užgesinta ir sutrypta kitų rasių antplūdžio.

 Šiuo atveju mums yra reikalinga metapolitinė reakcija, galinti pažadinti mūsų rasinę savigarbą.

 Be abejo, tai yra labai sunki užduotis ir ne vien dėl galimos kritikos iš vadinamųjų  „antirasistų“ pusės.

 Šios užduoties sudėtingumas tame, kad ji reikalauja išsiugdyti teorines rasinės doktrinos žinias, kurios taps mūsų orientyru, kai atėjus laikui bus sunku atskirti grūdus nuo pelų t.y. atskirti ir įsidėmėti tik kvalifikuotą rasizmą, kuris taps tuo kertiniu akmeniu į kurį remsis mūsų rasinė savigarba ir politinė akcija.

 Julijus Evola apžvelgdamas įvairias rasines doktrinas savo analitikos rinkinyje „Kraujo mitas“ susidūrė su tokia pat problema.

 Todėl čia išreiškiamos mintys atspindi autoriaus patirtį ir neketina specialiai keisti ar papildyti čia dėstomos doktrinos. Bet tuo pačiu aš norėčiau aiškiai išdėstyti atskirus postulatus, be kurių trečiojo tūkstantmečio pradžioje negali apsieiti nei vienas mokymas apie rasę.

 Pirmuoju tokiu postulatu bus tie rasiniai principai, kurie turi tradicinę kilmę, bet to nepakanka norint sukurti pilnavertę rasinę doktriną, todėl ideologinėje plotmėje mums reikėtų atsisakyti grynai biologinio rasizmo koncepcijos, bet tuo pačiu nereikėtų per daug žavėtis ir grynai intelektualiniu ir teoriniu rasizmu.

 Daug laiko nacional-revoliucinių judėjimų nariai remdamiesi atskiromis Julijaus Evolos idėjomis susidarė visiškai dvasinę sampratą apie rasizmą, kuris yra iš tiesų abstraktus  ir teorinis. Šis požiūris, kuriuo remiantis atskira rasė įgavo visiškai „dvasinę“ prasmę, grynai teorinę, daugeliu aspektų  visiškai atitolusią nuo realybės, kraujo, veikiančių fizio-psichologinių veiksnių nuo tautos istorijos ir meta istorijos.

 Ši rasizmo forma yra grynai dvasinė ir tuo pačiu abstrakti, mano manymu yra vienu iš didesnių nukrypimų nuo teisingos rasinės doktrinos. Ji net lenkia senų laikų biologinio rasizmo „perlenkimus“.

 Iki šiol niekas iš nacional-revoliucionierių nesiekė išsiaiškinti „dvasinio“ rasizmo dvilypumo.

 Toliau mes pamatysime, kad ir pats Evola savo teiginiuose apibendrinant rasizmą buvo toli nuo dvasinio supratimo apie rasę, kuris nesiremia fizio-psichologiniais šios problemos aspektais.

 Sušvelninta rasizmo koncepcija negali ir niekada negalės sukurti aiškių rasinio mokymo teiginių.

 Tai puikiai suprato grafas Gualitero Čiola, kuris savo kūriniuose apie italų etnosą „Mes keltai ir langobardai“ (Venecija 1987 m.) įtikinamai pareiškė, kad : „Aš negaliu sutinkti nei su grynai biologiniu, mano manymu grubiu požiūriu į šį klausimą, kuriuo rėmėsi Hitleris, nei su pernelyg idealistiniu požiūriu į rasės dvasingumą užmerkiant akis prieš biologinius dėsnius, kurie mano manymu yra verti, kad į juos būtų atsižvelgiama.“

 Ši aksioma yra būtina norint susidaryti teisingą požiūrį į rasinę teoriją, kuri neprieštarauja tradiciniams principams.

 Taip pat yra visiškai teisinga tai, kad fizinė rasė toli gražu ne visada atitinka dvasinę rasę.

 Bet taip pat yra teisinga ir tai, kad tokia susidarė dėl ilgamečio indoeuropiečių nuosmukio (rasinio, etninio, religinio, kultūrinio, lingvistinio.) ir, kad visiškas biologinės ir dvasinės mūsų rasės atitikimas yra pasiekiamas tik atsikračius per daugelį metų mumyse susikaupusių kitoms rasėms būdingų savybių: visa tai kas svetima neabejotinai silpnina mūsų valią ir charakterį, iškreipia mūsų temperamentą, tuo pačiu niokoja mūsų ryžtą ir iš likimo dievų mus paverčia žaisliukais atsitiktinumo gniaužtuose.

reklama

 Etninės ir iš dalies tarp rasinės kraujomaišos atvejai vyksta jau tūkstantmečius ir skiria mūsų rasės biologinį ir dvasinį pradą.

 Mūsų padermės sugrįžimas į pirminę kristalinę būseną yra pagrindinė ir imanentinė mūsų užduotis: pakeliui į tai mums kelią pastoja kliūtis, gebanti išmušti mus iš vėžių ir galinti mus sunaikinti galutiniai  t.y. tarp rasinė kraujomaiša. Ji yra kliūtis trukdanti mums pasiekti tą būseną, kai mūsų pirminis rasinis skaidrumas, kuriame dvasia ir kraujas susilieja į vieną substanciją totaliai švarioje rasėje.

 Rasinio gnosticizmo terminu mes norėtume apibendrinti rasinės teorijos elementus, kurie yra susiję su tradiciniais principais ir taip pat atsižvelgia į biologinį rasinės problemos aspektą.

 Tokia semantika tikrai nėra atsitiktinė.

 Gnosis : tai graikiškas žodis reiškiantis „žinojimą“, bet paplitęs po Europą jis įgavo kur kas gilesnę aš net pasakyčiau mistinę reikšmę.

 Gnostika panaši į požeminę upę, kuri persmelkia Europos istorijos tūkstantmečius ir atskirus jos aspektus  t.y. uždraustus senovės mokslus tokius kaip germetizmas, alchemija, slapti ezoteriniai mokymai, tai buvo ir yra dvasinio mokymo menas.

 Visi šie mokslai tapo šaltiniu, kuriame atgaivą rasdavo visi maištingieji europiečiai  siekę uždraustų žinių, kurios neigė judaistinį dualizmą „kūnas-dvasia“, kuriuo pasižymi ir krikščionybė savo protestantiškoj formoj.

 Visos rasinės teorijos yra kilusios iš šių uždraustų Arijų mokslų ir ne tik dėl to, kad rasinė doktrina neigia jog tautų dvasingumas skiriasi nuo jų fiziologinių požymių( tuo pasižymi visos gnostinės doktrinos, kurios nepripažįsta žydiško dualizmo), bet ir dėl to, kad šie gnostiniai teiginiai tiesiogiai susiję su rasine metapolitine teorija ir mūsų tradicijomis.

 Pagrindinė tokių išsireiškimų mintis sutampa su teiginiu „Kraujas yra dvasia“ .

 Taigi pradėkime nuo Julijaus Evolos.

 Didysis dvasinis mokytojas niekada savo leidiniuose nesišalino etninių įvairių tautų ypatumų. Ir netgi  atvirkščiai.

 Pvz. jis savo kūrinyje „Apmąstymai viršūnėse“ teigia, kad alpinizmas atšiauriose kalnų aukštumose žadina neįkainojamą senovinę rasinę atmintį, kuri būdinga į viršukalnes kopusiems romano-arijų ir nord-arijų palikuonims. Šie giliai rasinėje atmintyje tūnoję prisiminimai užgožia visus kiekviename per ilgą laiką susikaupusius svetimų kultūrų šlakus.

 Tokiu atveju remiantis Evola galime teigti, kad asketiška alpinizmo patirtis turi savybę: daryti natūralią atranką, savotišką atsinaujinimą, kurį skatina konkrečios užduotys, išbandymai ir specifinė aplinka.

 Visiškai aišku, kad pagal Evolos požiūrį atskiros atletikos rūšys, o ypač alpinizmas, pajėgios stabilizuoti atskiras individo indo-arijams būdingas charakteristikas.

 Remiantis šiomis Evolos mintimis galima pasakyti, kad savo rasinį dvasingumą galima stiprinti ir lavinti ne tik meditatyvinio pobūdžio treniruotėmis.

 Evola yra išsakęs ir daugiau minčių, kurios kartais prieštarauja  jo „dvasinio rasizmo“ pasekėjams. Į klausimą „Kas yra rasė? „jis atsako taip: „Rasę reikėtų suprasti taip. Ji gyvena mūsų kraujyje ir net giliau nei kraujyje, o būtent toje paslaptingoje pradinėje būsenoje, kur individualus gyvenias susilieja su antiindividualiu gyvenimu(... ). Tai buvo gerai žinoma mūsų protėviams gyvenusiems žiloje senovėje, kurie garbindami larus ir penatus, didvyrius protėvius, genties „demoną“ nepamiršdavo pagerbti ir tą esybę, kurioje atsispindi kraujo paslaptis ir mistinės rasinės jėgos.“

 Tas leidžia mums suprasti, kad rasės paslaptis ir jėga gimsta ir vystosi tokiame pasaulyje kuris nėra nei visiškai dvasinis, nei visiškai fizinis. Tas pasaulis yra Anima Mundi (Pasaulio siela) ir paslaptingasis alchemikų – „Kraujas yra dvasia“.

 Be to dvasia ir materija susilieja ir sukuria nesugriaunamą esybę „demoną“ (politeistinėse religijose „demonas“ reiškia tarpininką tarp dievų ir žmonių ir taip pat genijų turintį antgamtinių galių įkvepiančių žmoniją.). Visa tai sukuria rasę, kurios šventa charakteristika profanuoti tarp rasinės kraujomaišos nedorovingumą.

 Arturas De Gobino teigė, kad „tik rasės degradavimu galima paaiškinti tautos nuosmukį. Tautos savo agoniją paverčiančios spektakliu, tuo pačiu demonstruoja savo išsekusias jėgas, kurių nestokojo jų protėviai, viso to priežastis tradicijų šalinimasis ir degradacija. Išsigimstančios tautos gyslomis teka jau ne tas kraujas, koks jis buvo savo pradinėje būsenoje, nes ilgalaikė kraujomaiša skatina pastovią svarbių elementų mutaciją. Tai reiškia, kad tokia tauta nesugebėjo savo laiku išsaugoti protėvių rasės ir perduoti ją savo palikuonims.

 Išsigimęs dekadentas žiūrint iš etninės pusės, visgi yra visai kas kita, nei praėjusiųjų laikų didvyriai...

 Dabartinis žmogus dar turi atskirus savo pradinės būsenos elementus, bet kuo didesnis yra jo išsigimimo lygis tuo silpnesni tampa  minėtieji elementai. Įvairia rasinės savybės jeigu jos pastoviai vyrauja konsoliduojasi į visiškai naują rasinę konkreciją. Taigi galime teigti, kad dabartinės nuopuolio epochos žmogus galutiniai  žlunga( kartu su juo ir jo sukurta civilizacija), tuo pačiu žinoma tas pradinis elementas yra taip stipriai atakuojamas kita rasinių priemaišų, kad įdiegtas jame potencialas nėra pajėgus pažadinti savyje jam būdingos rasinės formos.

 Nelieka jokių abejonių, kad skaldyti rasizmą į dvasinį ir biologinį nėra tikslinga. Priežastis yra visiškai aiški: minėtųjų doktrinų išskyrimas sudaro neteisingą, dvilypį supratimą apie pasaulį, kuris yra būdingas judėjams, kurie priešpastato dvasią prieš materiją.

 O štai tradicinis požiūris leidžia lengvai suprasti net ir labai sudėtingus rasinius postulatus. Tradicijose pasaulis yra trilypis jį sudaro materija, dvasia ir siela.

 Siela, viduramžių alchemikų  Pasaulio siela  ,yra materijos sublimacija, jos nežinomos ir gilesnės savybės. Ji yra neišmatuojama ir tokia būsena, kurioje neegzistuoja laikas ir beribės kosminio kelio transformacijos.

 Siela yra „demono“ esmė, gamtos dvasia, o taip pat ir tiltas tarp materijos ir dvasios.

 Pagal indoeuropietiškos tradicijos atstovus (romėnus, keltus, germanus ir kt.) jokios sienos tarp materijos ir dvasios nėra, atvirkščiai, egzistuoja kontinuumas jungiantis visas būties manifestacijas bendru sakraliniu ryšiu.

Jeigu Dievai gali kalbėti per  Ąžuolo ar Uosio lapų šlamenimą, tai visiškai tikėtina, kad jie gali kalbėti ir per mūsų kraują ir padermę.

Juk negali taip būti, kad Dievo balsas yra tolimesnis mūsų kraujui, nei mus supančiai gamtai.

 Kraujas, rasė – nėra visiškai biologinė akcidencija, ji tampa iš dalies dvasine, tampa ginklu ir dvasine jėga, kuri leidžia žmogui tapti pačiu savimi, išsaugoti savo identitetą pagoniškame daugialypiame pasaulyje ( kuri dar nėra galutiniai nusiritęs iki „dykumų religijos“ ir „pavydaus dievo“.) Šiame pasaulyje žmogus kreipiasi į Dievą savo kraujo balsu, savo priešistorės balsu ir pripažįsta juose savo likimą.

 Neatsitiktinai visos viduramžių gnosticizmo mokyklos ir pagrinde Alchemikai, įžvelgė kraujyje simbolinį ir realų ryšį, per kurį yra perduodama žmogaus esencija: kiekvienos rasės kultūrinė žmogaus esencija.

R. Allo  išskirdamas gilią šiuolaikinių rasistinių judėjimų atsiradimo priežastį rašo: „Iš tam tikros pusės žiūrint rasizmą reikia suprasti ne tik kaip politinį reiškinį, bet mistinį judėjimą, kurį būtų galima sulyginti su kraujo religija ir naujuoju graliu.“ Kuris yra sutinkamas Vagnerio kūrinyje „Parcifalis“.

Rasės kultas, kuris yra panašus į religinį reiškinį, o tiksliau į mokslinį-gnostinį, sutinkamas ir mažai žinomame Danieliaus Rame kūrinyje „Kosmogoninė teologija arba pirminio senovės įstatymo rekonstrukcija“ (1853) . Minėtasis darbas padarė didelę įtaką Europos rasiniams-ezoteriniams judėjimams ; jame buvo siūloma pervertinti rasines charakteristikas, kurios pasak autoriaus yra vieninteliai faktoriai, kurie leidžia žmogui prisiartinti prie sakralinės misterijos, kuri leidžia suprasti senovinius kultus ir apeigas būdingas senovės pagonims. Dievas turi kalbėti su kiekvienu jo gimtąja kalba( t.y. per žmogaus sakralinį supratimą, kuris atitinka kiekvienos rasės prerogatyvas) kitu atveju dialogas tarp žmogaus ir dievybės nutruks, nes bus sunaikintas kiekvienos etninės grupės „demonas“  - atavistinė kiekvienos genties siela, vienintelis pontifikas, alcheminė pasaulio siela ir tiltas tarp materijos ir dvasios.

reklama

 Pasaulis saugoja savo paslaptį daugialypume : t.y. rasinėje įvairovėje, įdiegtoje rasės meta -biologijos paslaptyje sukurtoje pagal kosminį dievišką sumanymą.

 Jeigu tradicija yra vienintelė ir nepakeičiama, tai teisinga ir tai, kad ji pasireiškia įvairovėje, skirtingų rasių egzistavime. Išsaugodama savo etnines savybes tauta gali prisiartinti prie Dieviškosios paslapties sekdami savo kraujo ir etninės grupės balsu.

 Fixte savo darbuose pripažino šventą rasės charakteristiką, kaip pagrindinę vertybę, kuri padeda žmogui pasiekti aukštas sakralines sferas, kurios atitinka savo padermės savybes įtvirtintas amžiams, laikų pradžioje, kai tik gimė žmonija.

 Kai tauta įgauna savo išskirtinumą ir vystosi pagal savo pradinę padermę, o kiekvienas jos narys vystosi harmonijoje su kolektyvine ir su savąją, tai Dieviškas atvaizdas formuojasi ir atsispindi be jokių iškraipymų. Bet tereikia tik neturėti supratimo apie dieviškąjį įstatymą t.y. sugriauti aukščiausią dvasinio pasaulio normą, kai tapsi prakeiktu Dievo priešu.

 Paslėptuose nacijų privalumuose kurių dažnai ir jos pačios nežino, bet dėka kurių jos prisitaiko prie pirminių gyvenimo ištakų, slepiasi jų šiandieninės ir rytojaus būsenos ir sėkmės garantas. Jeigu šie nacijų privalumai yra pažeidžiami kraujomaišos arba dirbtinai brukamų falsifikacijų, jos atitolsta nuo savo dvasinės sampratos prado, ko pasėkoje stačia galva krenta į „lygybes- brolybes“, bei liguistą visko lyginimą pagal vieną nivelyrą. Visa tai turi galutines pasekmes, tai visų susimaišymas ir susivienodinimas iššaukiantis nuopuolį ir galutinį žlugimą.

 Jeigu tauta yra ištikima savo pradiniam archetipui, tai ji yra pats tikriausias „Dieviškosios idėjos paveikslas“.

Labiau praktinis rasinės tipologijos aspektas tampa akivaizdus remiantis šiuolaikinio mokslo įrodymais kurie aiškiai apibūdina, kad:

„joks aplinkos poveikis, nei iš materialios, nei iš dvasinės gamtos pusės, nepajėgus pakeisti giliau glūdinčios žmogaus esybės, o tuo pačiu ir natūralios žmogaus prigimties“ (Volteris Grosas)

O. Virtas – kultūrinių indoeuropietiškų šaknų tyrinėjimo teoretikas, atrado keturių pagrindinių kraujo grupių egzistavimą, kurios yra susijusios su tam tikromis etninėmis grupėmis praktiškai nepasiduodančioms kraujomaišai.

Nejaugi net patys biologiniai įstatymai siekia įtvirtinti principą, kuriuo remiantis pačios slapčiausios žmonių savybės slepiasi kraujyje, tame, kuris yra magijos ir okultizmo reiškėjas, alcheminis „Anatore“, kuriame biologija ir dvasia susijungia sukurdami subtilią ir paslaptingą harmoniją?

 Atrodo, kad viskas būtent taip ir yra...

Bet to visiškai tinkami atrodytų kaltinimai A. Rozenbergui rasizmo ir nacionalsocializmo teoretikui, kad jis deklaruoja ir propaguoja grynai biologinį rasizmą. Bet ar ištiktųjų taip yra?

 Štai ką Rozenbergas rašo savo leidinyje „20 amžiaus mitas“ : „Šiandien yra skelbiamas naujas tikėjimas: kraujo mitas, tikėjimas tuo, kad kraujo išsaugojimas prilygsta dieviškos žmogaus esmės išsaugojimui. Šis teiginys yra tvirtai susijęs su supratimu, kad nordinis kraujas neša savyje misteriją, atėjusią mums į pagalbą ir perduodančią mums senovinę išmintį .

 Kiekviena rasė turi savo dvasią ir kiekviena siela priklauso savajai rasei. Neegzistuoja bekūnės, universalios vertybės! Kraujas ir charakteris, tai yra du vienos realybės apibūdinimai. Nuo šiol visa naujoji karta pradeda suprasti, kad vertybės sukuriamos ir išsaugojamos ten kur kraujo įstatymas, sąmoningai ar nesąmoningai nulemia žmogaus mintį ir poelgį.“

Šie žodžiai yra persismelkę rasinio gnosticizmo dvasia, kuri įtvirtina genties „demone“ tikrąją jėgą, kuri pati save identifikuoja.

Biologinės rasės bendrumas yra tas kertinis akmuo, kuris pasės įgyvendinti dvasinį rasės atgimimą; Šis postulatas niekaip neprieštarauja tradicinės visuomenės koncepcijoms.

Sanskrite „kasta“ be kitų reikšmių yra ir spalva: žemesnės kastos yra vadinamos „tamsiomis“ ir „piktomis“, o aukščiausios kastos vadinamos „šviesiomis“  ir „dieviškosiomis“.

Argi neakivaizdu  ,kad prigimties ir archetipiniai rasės elementai persiduoda būtent per rasių generaciją, o ne per teorinius išvedžiojimus?

 Mes galime rasti daugybę galutinių to įrodymų daugybėje mitų, kurie yra išlikę visose indoeuropiečių gyvenamose žemėse. Nežiūrint net į dabartinę vakarų amerikanizaciją ir rytų kommunizaciją.

Kaip tokių tradicinių mitų pavyzdį, kurie yra perduodami išsaugoto rasinio-etninio grynumo, galima rasti nepaprastame Ginzburgo tyrinėjimų leidinyje, kuriame analizuojant išsamią medžiagą, yra daroma išvada, kad visoje Europoje yra paplitę bendri simboliai, tradicijos ir kultinės praktikos, kurių buvimo visur mes negalime paaiškinti elementariais kultūriniais mainais ar panašia istorine eiga, nes kalbame apie etnines indoeuropietiškas gentis, kurios yra izoliuotos viena nuo kitos labai dideliais atstumais.

Bet nežiūrint į tai tos gentys ir tautos turi akivaizdžiai bendras kultūrines, religines ir dialektines šaknis, kurios stebina savo panašumu.

Kodėl?

Atsakymą į šį klausimą mes randame pas tą patį Ginzburgą pasak kurio: „pradinė indoeuropietiškų tautų, senovės Hiperborėjos genčių palikuonių, rasė gyvena juose ir diktuoja jiems gyvenimo būdą, dialektą, tikėjimą Dievu, visuomeninę santvarką. Pragyventos patirties turtus vargu ar galima perduoti trumpais mitų atpasakojimais, kuriuos surinko graikų mitologai ir folkloristai. Bet kiek iš to galima suprasti visiškai aišku, tai, kad mitai įsikūnija, persiduoda ir veikia atitinkamomis visuomeninėmis sąlygomis tik per individus iš kūno ir kraujo.“

Rasė, tai kraujo misterija, nebylus dvasios ir tradicijų ryšio liudininkas. Ji kalba per pačias tradicijas ir sielą, per mus pačius nežiūrint į tai, kad šiuolaikinė visuomenė linkusi slopinti jos žodžius, perdavimus ir atmintį.

Šiuolaikinė visuomenė silpnina kraujo balsą ir atmintį, bet visiškai to sunaikinti negali. Nes gnostinė rasės ir kraujo paslaptis negali būti sunaikinta ji gali būti tik prislopinta.

 Bet akivaizdu, kad mes galim taip tą kraujo balsą užslopinti, kad atgalinis procesas bus neįmanomas. Pateisindami tarp rasinę kraujomaišą mes galime galutiniai prarasti savo kraujo mistinę ir archetipinę jėgą: kaip tai atsitiko senovės Babilone, kur susimaišę tautos ir kalbos sunaikino kosmologinę rasės paslaptį ir ją pačią.

 Dėl šios priežasties multikultūrinės visuomenės su neišvengiama kraujomaiša, neša tik negrįžtamą pražūtį  indo arijų potencialui.

Esant tokioms niūrioms perspektyvoms magiška kraujo galia, įsitvirtinusi tradicijose, tiltas tarp žemiškojo ir dieviškojo, tas etninis momentas kai materija ir dvasia susilieja rasės paslaptyje, gali būti prarastas, kaip ir galimybė rasinio gnosticizmo keliu pažadinti giliausius savo rasės potencialus. Lygiai taip pat  ,kaip senovės alchemikui sudaužius „alcheminį anator“ reikštų prarastą galimybę kada nors pasiekti tobulybės viršūnę – užbaigti didįjį alchemijos darbą.

Ne paprasta fizinė, o metafizinė ir magiška kraujo galia, virstanti dvasia aiškiai matoma mūsų tradicijose.

Rytų žmonijai rasėje slypi Karma – likimas, kuris atskleidžia individualias ir kolektyvines potencijas (Evola; Rudatis). Krikščionims tik Kristaus kraujo paslaptis, duoda galimybę žmonijos atgimimui.

Šiomis dienomis bet kuris rasinis judėjimas pripažįsta magišką savo rasės kraujo galią, nes jos magiška galia sugeba pažadinti neįkainojamą protėvių dvasią ir išmintį.

Ceremonijoje „Vėliavų šventinimas“ Niurnberge Hitleris laikydavo vadinamą „kraujo vėliavą“(aplaistytą pirmųjų žuvusių nacionalsocialistų krauju) ir jos krašteliu prisiliesdavo prie naujų vėliavų, kad joms būtų perduota amžintųjų rasinių vertybių jėga.

Analogiškas ritualines ceremonijas rengdavo ir geležinės Kordianu gvardijos legionieriai, kurie savo prioritetu laikė savo protėvių rasės ir jų dvasinių vertybių įamžinimą.

Argi mes tai galėtume pavadinti „biologiniu“ rasizmu?

Žinoma, ne.

Tai yra pripažinimas to, kad rasiniuose principuose slypi tikroji mistinių žinių(rasinio gnosticizmo) forma, kuri padės vesti savo tautą pergalių ir didybės keliu, su sąlyga, kad bus išsaugotas rasinis grynumas ir jos sakralinės reikšmės supratimas. Turime suprasti, kad tai vienintelis kelias būti ištikimam savo tautai jos likimui ir tradicijoms.

Būtent ši ezoterinio-rasinio mokslo forma, leidžia mums suprasti nesikeičiantį tradicinį principą: mūsų indoeuropietiškų šaknų svarbos pripažinimas slepia paslaptį, kuri suteikia galimybę sugražinti pasauliui jo sakralinę būseną, materijos ir dvasios sujungimo būdu, kurios tapo šventos kartu su Pasaulio siela manifestuojančia apie rasines vertybes.

 Visa tai suprasti reiškia išgelbėti save ir suteikti indoeuropietiškoms tautoms labiau užtikrintą ateitį.

Prieš šią būseną, kuri panaši į Fenikso prisikėlimą iš pelenų, visiškai sąmoningai kovoja mondializmo pasekėjai, siekiantys sukurti pilką ir vienodą pasaulį, kuriame be Arijų kraujo balso beviltiškai užges ir dvasios balsas. Tai mūsų protėvių balsas tų, kurie sukūrė garbės įstatymą kaip aukščiausią dvasingumo būseną.