Kas nutiks, jeigu nupjauti šaką, ant kurios sėdi? Išmokite atpažinti kvailumą ir jo saugotis

Kaip žinia, kvailumas - intelektualinis nepakankamumas, kurio pasėkoje asmens intensyvios intelektualinės veiklos produktas turi itin menką santykį su ta informacija, kurią tas intelektas logiškai apdorojo.

Kvailumas pasireiškia įvairiomis formomis. Viena iš jų - negebėjimas numatyti savo ar kitų žmonių veiksmų pasekmių bei mokytis iš savo ar svetimų klaidų pavyzdžių.

Tokią kvailumo formą gerai iliustruoja patarlė apie žmogų, įkopusį į medį ir pjaunantį šaką, ant kurios pats sėdi. Jis būtinai nukris, nes jam tiesiog nepakanka proto suprasti, kad tokio veiksmo pasėkoje tai neišvengiama.

Kitoks rezultatas tiesiog neįmanomas dėl visuotino traukos dėsnio, bet kvailys yra tikras, kad jau kam kam, bet jam taip tikrai nenutiks. Net jeigu savo akimis matė, kaip nukrito jo palatos kaimynas.

Mokslininkai seniai nustatė, kad žmogaus smegenų veikla nepertraukiamai nutaikyta į ateitį. Tiek pačią artimiausią, tiek ir nutolusią laike. Smegenys yra aktyvios - jų begaliniuose nerviniuose tinkluose nuolat bręsta labiausiai tikėtinų ateities situacijų ir tinkamiausių joms elgsenos variantų prognozės.

reklama

Didžioji dalis tų prognozių taip ir lieka pasąmonėje ir tik nedidelė dalis kuriama sąmoningos veikloje pasėkoje. Štai to sąmoningo prognozavimo sistemos netobulumas arba rimtas sutrikimas ir gimdo poelgius, veiksmus ir mintis, kurie priskiriami kvailumui.

Todėl nereikia ieškoti kitų priežasčių tam sveiko proto požiūriu keistam fenomenui, kuomet kai kurie individai viešai samprotaudami ir rašydami tiesiog ignoruoja realaus pasaulio informaciją ir atsisako matyti, kas neišvengiamai nutinka, kuomet į kokią nors europietiškos kultūros šalį yra masiškai privežama kitos, priešiškos europietiškąjai kultūros atstovų su kardinaliai kitokiomis vertybinėmis, etinėmis bei kultūrinėmis nuostatomis.

Taip gerbiamieji, tenka pavadinti daiktus ir reiškinius tikraisiais vardais - tai yra elementarus kvailumas, pasireiškiantis negebėjimu daryti akivaizdžias prognozes dėl tam tikrų veiksmų neišvengiamų pasekmių.

Lygiai tas pats atvejis, kaip su tuo medyje sėdinčiu ir šaką po savimi pjaunančiu kvailiu.

Kuriam protingi žmonės šaukia iš apačios - ei, kvaily, baik, nes nukrisi! - tačiau jis tik išdidžiai šypsosi ir atlaidžiai moja ranka: patys jūs kvailiai! Tikrai nenukrisiu - kodėl turėčiau?

Ir jam pritaria jo proto brolių - tokių pat kvailių - choro klegesys: - nenukris, nenukris, baikite čia pliaukšti tas netolerantiškas nesąmones!

Deja, likimo nepgausi. Nukris 100%.

O žinote, kas juokingiausia? Kad net ir nukritęs jis nepasimokys. Ir jeigu medis buvo nelabai aukštai ir liks gyvas, tai kitą jis kartą vėl pjaus šaką, ant kurios sėdi.

Nes kuklus intelektinis aparatas tiesiog nesudaro vargšui galimybės pritaikyti savo ar kitų žmonių praeities patyrimo net artimiausios ateities prognozavimui.

Todėl sveiko proto žmogus, kuris turi sugebėjimą mokytis iš savo ir svetimų klaidų bei patirties, turi išmokti iškart - net po vieno vienintelio akivaizdaus kvailumo pasireiškimo atvejo - atpažinti kvailius. Ir sugebėti atitinkamai vertinti visus jų intelektinės veiklos produktus bei sąmoningai laikytis nuo jų atokiau.

Kad eilinį kartą nupjovęs šaką, ant kurios sėdėjo, krisdamas kvailys nenugriūtų ant jūsų paties ar jūsų vaikų galvų ir neužmuštų.

Saugokitės kvailių, gerbiamieji.

Jie pavojingi ne tik sau, bet ir visuomenėms bei valstybėms. Ypač kai sugeba įsitvirtinti valdžioje bei žiniasklaidoje. Pavojingi mums visiems - be išimties!