Linksma nepriklausomos Lietuvos studentijos istorija: Kaip mes nešėme kyšį dėstytojai

Kartą pamenu vienai vieno dalyko dėstytojai, viename Kauno universitetų nešėme kyšį. Ši istorija šiaip linksma istorija, kurią prisiminiau, o ne koks pagiežos kupinas post'as apie mūsų aukštojo mokslo sistemą, kaip dabar yra įprasta.

Buvo berods kokie 2007-2008 metai ir aš dar neakivaizdžiai studijavau viename tokiame Kauno universitete, vieną tokią labai POP studijų programą. Ir toje programoje buvo vienas toks baisus dalykas, kuris visiems labai sunkiai sekėsi (ne informatika ne pas tą dėstytoją kur karstą kažkas kažkada nešė).

Kadangi tuo metu daug ir sunkiai dirbau, kad susirinkčiau pinigų ant tos šūdinos studijų programos, kurią baigęs po to galėčiau sudarinėti testus Cosmopolitan žurnalui, tai ne visuomet turėdavau laiko domėtis kas ten kaip, tai kiek nustebau vieną dieną atėjęs į paskaitas ir sužinojęs, kad nešime dėstytojai kyšį.

Nes grupiokai pasidomėjo už mane, pasirodo kažkas pašnekėjo su kitų kursų studentais ir tie patarė "jūs jai po dvim litų visi sumeskite ir ji tada leis naudotis vadovėliais egzamino ar koliokviumo metu".

Ir praktiškai visa grupė metėsi. Keliasdešimt žmonių, po dvim litų. Panos nupirko tokį medelį-gėlę-puokštę, į kurią įkišo voką su surinktais pinigais, ir prieš tą lemtingą atsiskaitymą stovime visi prie auditorijos durų, laukiame, absoliučiai visi žino, kad ten įkištas vokas su keliais šimtais litų ir ateina dėstytoja.

reklama

"Dėstytoja, prieš šį atsiskaitymą, visos grupės vardu norėtume jums padėkoti už jūsų pastangas. Už tas žinias, kurias jūs mums perteikiate ir kurios bus tokios naudingos ateityje. Dėstytoja, mes norime jums padėkoti už jūsų sunkų darbą ir padovanoti štai šią kuklią medelį-puokštę-gėlę!"

Taigi dėstytoja sako "Oj ačiū-ačiū-ačiū!" nubraukia įsivaizduojamą susijaudinimo ašarėlę ir dingsta su visu tuo siaubu vazone. Mes laukiame kažkur 10-15 minučių, galvojame, kad ji kaip tik skaičiuoja pinigus, ir jei bus mažiau pinigų, tai neleis, o jei normaliai bus, tai leis naudotis vadovėliais.

Ji grįžta pastebimai surimtėjusi, išdalina užduotis, atsiskaitymas prasideda. Aš patogiai įsitaisau ir atsiverčiu knygą. Neskubėdamas ieškausi formulių, žiūriu diagramas ir staiga:

"EI, knygas paslepiam. Knygomis nesinaudojat!" -- auditorijoje nuvilnija nuostabos bei nusivylimo šūksnių banga. Ir pradeda tada nuliūdę grupiokai su grupiokėm tas knygas į savo portfeliukus, bei kuprinytes dėtis. O aš toliau ieškau formulių neskubėdamas, pavyzdžių bei skritulinių diagramų.

Dėstytoja atsiduria nuo manęs per tris metrus "Knygas sakiau paslepiam" bet į nieką nesikreipia konkrečiai. Vėl kažkas atsidūsta ir užverčia knygą. Aš tuo tarpu knygos ne tik kad nepaslepiu. Aš ją laikau ant stalo ir tiesiai nuo jos rašau kažką ko man ten tuo metu reikia.

"Knygomis nesinaudojat!" aš atsisuku, apsidairau ir mane nustebina, kad tikrai nelabai kas tomis knygomis naudojasi. Susiparinę visi kažkokie, veidai perkreipti, dūsauja. O aš vartau toliau tą šlykštų minkštaviršelį vadovėlį, tos pačios dėstytojos parašytą.

Štai ji atsiduria priešais mane ir sako "Vadovėlius tai paslepiat" Nusišypsau ir nieko nesakydamas žiūriu jai į akis. Dėstytoja užuominą supranta.

Nes ką aš jai ten be žodžių norėjau pasakyti, tai "KUR MANO DVACUTĖ? GALVOJI AŠ DABAR NEIŠDRĮSIU ATSISTOTI PRIEŠAIS VISĄ AUDITORIJĄ IR NEPAREIKALAUSIU, KAD GRĄŽINTUM MANO DVIDEŠIMT LITUKŲ?! PAŽIŪRIM?"

Gavau devynis ar aštuonis, dabar jau nepamenu.