Rasiniai skirtumai - objektyvūs ir nenugalimi

- Kodėl juodaodžiai olimpiadoje visada pirmi bėgime?
- Todėl, kad baltaodžiai olimpiadoje visada pirmi šaudyme...

Istorija kvepianti rasizmu ir ne tik... Va, po pirtelės, stumiamas atpalaiduoto nuovargio, visai atsitiktinai atsidūriau prie staliuko kur sėdėjo juodaodis, per visą stalą išsiskleidęs popierinę šachmatų lentą. 

- Partija? - dviprasmiškai paklausė jis, akimis rodydamas į lentą. 

- Kodėl gi ne, - automatiškai atšoviau jam. Nors nesu šachmatininkas, bet mėgėjiškame lygyje žaidžiu stiprokai.

- 20 atsispaudimų, - pasiūlė juodasis proto bokštas. 

- 30, - pakėliau stafke aš.

Na ir, kaip sakant, atrado dalgis savo akmenį... Partijoje gana greitai aš buvau įvarytas į cugcvangą , po kuriuo netrukus teko pripažinti pralaimėjimą...

Trisdešimt atsispaudimų nėra man lengva bet ir nėra nepakeliama našta. Bet va pyktis kuris mane tuomet užklupo, nenustojamu venos pulsu mušė nesusipratimo refreną:

reklama

- Kaip gi taip, juk nerašyta šachmatų taisyklė sako „Baltieji pradeda ir laimi“. Aš pradėjau ... ir, blyn, aš juk baltasis...

O tamsiosios būtybės akyse degė džiaugsmo velniukai, ir dar... jis iškilmingai ir garsiai aplinkui susirinkusiems skaičiavo mano kruvinu prakaitu stumiamus atsispaudimus.

Šita pralaimėjimą išgyventi galima, bet užmiršti niekados...

- Revanšas sekančią savaitę. OK?

- OK.

Visą savaite kankinau kompiuterį prisimindamas užmirštas indiško žaidimo kombinacijas, ir galiausiai vėl prie juodaodžio lentos atsisėdau kupinas pasitikėjimo.

- 20

- 30

Vyko praeitos savaitės atkartojimas, tik šį kartą dominantas buvau aš, ir artėdamas prie pergalės... prie užtikrintos pergalės, mintyse jau kūriau planus kaip iškilmingiau skaičiuoti oponento atsispaudimus, kaip išgirdau visapusišką atodusį ir prieš savo akis išvydau labai baltus dantis.

- Viskas, tu pralaimėjai... tavo laikas baigėsi. 

Blyn, įsijautęs į laimėjimo kvapą, buvau visai užmiršęs apie atgal tiksintį laikrodį kuriame užsibaigė man skirta 15 minučių atkarpa... ir nors jam buvo belikę tik pora ėjimų, ceitnotas buvo pražiopsotas, atsispaudimus vėl dariau aš... o jis iškilmingai skaičiavo.

Liaudis išmintis sako: - Jei nuolat nelipsi ant tuo paties greblio, gali prarasti įgytą patirtį. Taigi susitikome ir trečią kartą. Šį kart laikrodukas stovėjo prieš akis ir aš savo ėjimus atlikdavau maksimaliai greitai spausdamas laikrodžio stabdį. Aišku krito žaidimo kokybė, bet galiausiai endšpilis patiko manajai fortūnai, ir ir ir ir ..... PERGALĖ.

Juodaodis paspaudė man ranką, aš jam parodžiau į grindis... ir čia parsidėjo tipiška juodaodžių dainelė, kad jis nieko nedarys, mes nieko nesitarėme, jis nieko nežino... Aplinkui stovėjo grupelė jaunų žmonių ir visi su kažkokiu keistu žvilgsniu žiūrėjo į morališkai besiginanti juodį... Aš stovėjau ir rodžiau pirštu į grindis, o jis susirinko savo žaislus sugrūdo į tašę ir išėjo.

Dar viena pergalė, už tai galima ir 50... ne atsispaudimų žinoma.