E. Vaitkevičiūtė. Propagandos žodynas: teoriniai ir praktiniai informacinio karo ypatumai; „užnuodyto šulinio“ technika (XII)

Pixabay.com nuotr.

Taigi, gerbiamieji, tęsiame „Propagandos žodyną“. Taip susiklostė, kad šiek tiek vėliau. Taip nutiko dėl tam tikrų su informacinio karo realijomis susijusių aplinkybių. Jas pateiksiu antrajame straipsnio poskyryje, skirtame informacinio karo ypatumams aptarti. Tiems, kas truputį klaidingai mano, kad tiktai mūsų krašte visokiausios bėdos, o, pavyzdžiui, kokia nors Estija bėdų neturi – istorija patiks, garantuoju! Jei tarp mūsų, gerbiamieji, – kartais tos bėdos abiejose valstybėse yra netgi įtartinai panašios, nutinka pagal įtartinai panašias schemas ir dargi įtartinai panašiu laiku… Bet, kaip pažadėjau – apie tai šiek tiek žemiau.

Nuoširdžiai dėkoju, kad rimtai įvertinote mano prašymą praeitame straipsnyje, susilaikyti nuo plūdimosi karių ir šaulių adresu. Taip pat dėkoju visiems atsiliepusiems į minėtą straipsnį – už palaikymą  ir grįžtamąjį ryšį.

O kas apie mūsų šiandienos temas, gerbiamieji… Žinote, pamąsčiau – apie psichologinio teroro metodą mums gal šiek tiek ankstoka kalbėti. Iš dalies todėl, kad dalis auditorijos kažin ar įstengtų patikėti, kad tokia, viena iš pačių bjauriausių priešiškos propagandos vykdymo technikų, mūsų krašte taikoma. Tie, kas su ja susiduria, retas kuris po to išdrįsta net ir apie tai prasitarti. Todėl ši technika yra kaip koks, sakykime, savotiškas „fantomas“ – daug kas girdėjo, visi bijo, niekas nematė, o jei ir matė… Tai, ypač įjungus tų mačiusiųjų atžvilgiu aukščiausią diskreditacijos pavarą, – tiek įbauginti, kad vengs net užsiminti.  Nors, – paradoksas! – būtent viešumas ir žinios yra pats galingiausias ginklas prieš priešiškas propagandas. Beje, tai puikiai žinojo, pavyzdžiui, sovietiniai ideologai, vadinamajai „kovai su kapitalistine Vakarų ideologija“ rengę ištisus traktatus, kupinus instrukcijų, įrankių, metodikų ir kitokių savų propagandistų rengimo priemonių.

Vietoj to norėčiau šiek tiek dėmesio skirti tam, pavadinkime, klausimui – „namų darbui“ užpraeitame straipsnyje (liepos mėnesį), į kurį taip šauniai sureagavote; aptarti keletą teorinių ir praktinių informacinio karo ypatumų; pristatyti Jums kiek paprastesnę, bet gan populiarią „užnuodyto šulinio“ (angl.: poisoning the well) propagandos techniką.

Taigi, reaguoju: labai dėkoju Jums visiems už pasisakymus ir nuomones! Esu linkusi pritarti tiems, kurie bandė ieškoti tam tikrų „bendrų vardiklių“, kurie galimai padėtų mums atrasti visiems bendrų ir priimtinų tikslų. Kas apie gebėjimus klausytis ir vieniems kitus išgirsti, tai šito meno žmonija mokosi tūkstantmečius ir vis dar nelabai sėkmingai. Reiškia, visad yra kur tobulėti, gerbiamieji… Pasak antikinio posakio, Romą juk irgi pastatė anaiptol ne per vieną dieną. Kita situacija, aišku, kai nuomonės tiek išsiskiria, kad įsijungia vadinamasis „žmogiškasis faktorius“, – noras šiek tiek skaudžiau įkąsti ar didesnis kategoriškumas. Mano nuomone, deja, tai nutinka dažnai. Pasak vieno britų posakio: „Sveiki atvykę į vakarėlį!“. Pasitaiko, kad irgi susiduriu su man asmeniškai gan keistais požiūriais, pavyzdžiui: stebėjimuisi, dėl ko rašau edukacinius straipsnius apie priešišką propagandą, jeigu man „už tai niekas nemoka?“; „vis tiek iš to nieko gero nebus!“; „geriau palaukti, kol valstybė įsteigs kokią nors programą ir ką nors daryti tik tada“; „kas iš to patriotizmo?“; „dėl ko lendate į sritį kurios neišmanote?“

Šią nuomonę dažniausiai reiškia vadinamieji „profanai“, kurių naiviu supratimu – „tikras karas“ yra tiktai tas, kai lakstoma su šaunykais. Todėl ir „teisę svarstyti“ apie bet kokius su tuo susijusius dalykus turi, jų nuomone, tik tie, kas su tais šaunykais laksto. Informacinio karo realybės Lietuvoje tokie žmonės, deja, rimtai nevertina ir dažniausiai supranta jį kaip pernelyg supaprastintą procesą. Paprasčiau kalbant, – ši visuomenės grupė dažniausiai neturi net žalio supratimo apie tai, kad tikroji priešiška propaganda yra pagrįsta ne tik ginkluotės žvanginimu ar dezinformacijų sklaida. Tačiau, pirmiausia –  manipuliacijomis žmonių psichologija, daugialypiu sisteminiu poveikiu individams, jų grupėms, valstybių visuomenėms ir panašiai. O tie, kas tai žino ir puikiai supranta… O, gerbiamieji ! Šie asmenys spirte spiriasi nieku gyvu nepraleisti įstatymų, skirtų kovai su propaganda projektų, provokuoti bei diskredituoti šia sritimi besirūpinančius asmenis, „skaldyti ir valdyti“, liežuviais apmesti ir atausti… Žodžiu, kaip kažkada teisingai rašė lietuvių literatūros klasikas A.Baranauskas:  „Anei rašto, anei druko / Mums turėt neduoda, / Sako, tegul bus Lietuva / Ir tamsi, ir juoda!“*

Ir, nors priemonės nuo XIX a. smarkokai pasikeitė, tikslai, deja  – nė velnio.

Tiek pasvarstymų apie, mano nuomone, ilgoką supratimo ir mokymosi kelią, kurį mums Lietuvoje dar teks nueiti.  Kita vertus, ponios ir ponai – tas kelias žada būti tikrai įdomus ir to vertas.

O dabar, gerbiamieji – informacinio karo teoriniai, praktiniai ypatumai beigi kitos spalvingos grožybės.

23. Teoriniai ir praktiniai informacinio karo (angl.: information warfare) ypatumai

Dėl vienų ar kitų priežasčių žmonija kariavo visais laikais. XXI a. realybė – informacinis karas (angl.: information warfare, sutrumpintai: IW). Jeigu verstume visiškai tiksliai, tuomet reikėtų sakyti: „informacinis kariavimas“. Tačiau, kadangi Lietuvos informacinėje erdvėje sėkmingai įsitvirtino ir prigijo truputį universalesnis „informacinio karo“ terminas, jį ir naudosime.

Įdomu, kad, kaip jau esu minėjusi anksčiau, JAV, dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių ir tikslumo vietoj „infomacinio karo“ jau naudojamas terminas „informacinės operacijos“ (angl.: information operations; sutrumpintai: IO).

Pats pavadinimas, kaip matote, yra tiesiogiai susietas su terminu „informacija“. Tad taip jau susiklostė, kad, bene iš įpročio girdėti tokius nekaltus ir ausiai jau įprastus žodžių junginius, kaip „informacinė visuomenė“, „informacinė erdvė“, „informacinis laukas“ ir panašius dauguma mūsų, sakydami ar skaitydami „informacinis karas“  automatiškai akcentuojame žodelį „informacinis“. Tuo tarpu, mano asmenine nuomone, vertėtų akcentuoti būtent antrąją šio žodžių junginio dalį, t.y., žodį „karas“. Šitaip teigdama, jokiu būdu nesiekiu Jūsų gąsdinti. Tiesiog informaciniame kare, lygiai kaip ir vadinamajame konvenciniame (įprastiniame) kare yra mūšių laukai ir operacijos, atakos ir kontratakos, yra „sužeistieji“ ir netgi „aukos“, taktikos ir strategijos…  Pati samprata „informacinis karas“ yra labai plati*** ir dažnausiai taikoma karinėje arba komercinėje srityse. Žinomas ir jau palyginti plačiai išpopuliarintas supratimas, kad šiandienos informacinių technologijų pripildytame pasaulyje informacinis karas ir jo metu vykdomos operacijos pirmiausia susijusios su: galimybėmis turėti, įgyti, valdyti, kontroliuoti, apsaugoti, pasiekti įvairiopą informaciją kaip vertybę ir taip pat – informacijos apdorojimo sistemas. Valstybėms, kurios nori sėkmingai išlikti bei konkuruoti tiek komercinėje, tiek ir karinėje srityse, šie procesai yra būtini. Kita vertus, gerbiamieji – tai dar toli gražu ne viskas!

reklama

Pažymėtina, kad, pavyzdžiui, „Šaltojo karo“ laikotarpiu patys tarptautiniai konfliktai įgijo naują formą: vietoj ankstesnių įprastinių „karinių konfliktų“, dažniausiai vykstančių tarp dviejų pusių (JAV – SSRS), atstovaujančių vienokią ar kitokią didelę, kartais dargi pasaulinio masto galią – konfliktai tam tikra prasme transformavosi (pakito). Konflikto arena išliko tarsi ir tokia pati, tikslas irgi beveik tas pats (pavyzdžiui: lyderystė tarptautinėje bendruomenėje) bet jo metu atliekami dviejų ar daugiau konfliktuojančių pusių veiksmai ėmė pasireikšti nebe tiesiogiai, o panaudojant įvairius „vietinius“, regioninius nesutarimus, nesklandumus, tarpusavio varžytuves ir panašiai. Kitaip tariant, tų konfliktų įžiebimo ir panaudojimo įrankiai tarsi „susmulkėjo“. Mažas pavyzdys: kas pamenate prieš keletą metų  vykusią „Egipto revoliuciją“, tie turbūt pamenate, kad vienu momentu tasai lyg ir „regioninis vidinis“ konfliktas virto… JAV ir Rusijos interesų varžybomis.

Dabartinio Rusijos vadovo V. Putino sprendimas parduoti vienai iš Egipto „regionio konflikto pusių“ ginklų už neįtikėtinai mažą kainą kaip tik tuo metu, kai JAV politinis pasaulis iš visų jėgų stengėsi paskatinti taikų to paties konflikto sprendimą…  Patys suprantate. Panašiai įvykiai klostėsi ir Sirijoje. Kitaip tariant, vietoj stambaus, grubiai suręsto pasaulinio konflikto (palyginimui: kaip I ir II Pasauliniai karai) įžiebimo ir vystymo tiesiogiai – šiandien neretai imama veikti šiek tiek, pavadinčiau, manipuliatyviau. Kalbant paprastais žodžiais – užuot vėlusis į konfliktus tiesiogiai, neretai renkamasi  „žarstyti žarijas svetimomis rankomis“. Šis principas gan senas ir mums visiems iki tiek žinomas, kad lietuvių kalboje netgi virto patarle. Švelnesnes jo formas aptiktume ne tik tarptautinėje politikoje, bet ir vykstant konfliktams tarp skirtingų socialinių grupių, darbo kolektyvuose, net  šeimos ar vaikų psichologijos srityse.

Iš dalies dėl šio pokyčio tarptautinės politikos, diplomatijos, karinėje ir panašiose srityse tapo aktuali funkcija ne tik informaciją įgyti, saugoti ir t.t., bet naudoti ir kitoms reikmėms. Kitaip tariant, pats informacinis karas kaip reiškinys tapo nepalyginamai gilesnis, platesnis ir, galima teigti, spalvingesnis. Pavyzdys: kaip ir įprastiniame konvenciniame kare, taip ir informaciniame gali būti vykdomos ne tik tiesioginės „atakos“, bet ir vadinamos „dėmesio išblaškymo operacijos“ (angl.: operations of distraction). Įdomu tai, kad jeigu šiandieninė Putino Rusija savo informacinio karo doktrinai formuoti pasitelkė dar SSRS laikais naudotus principus – šiuolaikinė JAV informacinio karo doktrina yra intensyviai formuojama ir vystoma nuo maždaug 1990-ųjų. Karinė galia (karinė technika, karių skaičius) abiem atvejais yra vienas iš pagrindinių proceso veiksnių, tačiau, galima teigti – ne pagrindinė „vykdomoji jėga“, kaip kad buvo prieš keletą dešimtmečių.

Vertinant karą kaip reiškinį iš istorinės perspektyvos, dažniausiai jis vykdavo tarp valstybių ar bent jau tarp prieš represinius režimus kovojančių didelių žmonių grupių. Tuo tarpu informaciniame kare užtenka net ir labai mažo asmenų skaičiaus, kad būtų galima atlikti jam būdingas „karines operacijas“ ir atakuoti pasirinktus „taikinius“. Nepriklausomai nuo to, ar šie „taikiniai“ yra kokie nors objektai ar, pavyzdžiui,  kokie nors, galintys daryti vienokią ar kitokią įtaką subjektai (asmenys).

Papildomai vertėtų atkreipti dėmesį ir į techninę informacinio karo vyksmo pusę: kai kurių mokslininkų nuomone, šiuo metu įprastiniuose karo veiksmuose naudojama tiek išmaniųjų technologijų, kad kartais gali būti netgi efektyviau atakuoti priešo/oponento informacines sistemas, negu kad jo karines pajėgas.

Pasak mėginusio apibūdinti didžiulę informacinio karo veiksmų skalę E.L. Armistido [Edwin Leigh Armistead], „Informacijos amžius yra manipuliavimo abiejų rūšių, tiek vizualiniais, tiek ir garsiniais įvaizdžiais amžius. Visos tautos, grupės ir visi individai trokšta palenkti savo naudai jums siunčiamas [ir jūsų matomas] žinias, ir dažnai jie vykdo savo informacijos kampaniją panašia maniera, neatsižvelgiant į tai, ką būtent jie jums „pardavinėja“ – ar gaivųjį gėrimą, ar globalaus terorizmo grėsmę. Visa šio vyksmo idėja yra: daryti įtaką vartotojo ar publikos smegenų sistemai ir automatinei sąmonei  (angl.: wetware****) tam, kad pastarieji būtų priversti patikėti tam tikru produktu, tam tikra [vykstančių dalykų] sąlyga ar priežastimi. Procesas yra [toks]: aprūpinti informacija, kuri formuoja gavėjo žinias ir lūkesčius, o tai lemia elgesį, atitinkantį informacijos siuntėjo tikslus.“ (Armistead E.L., Murphy Th. The Evolution of Information Operations Contracts across the DoD: Growth Opportunities for Academic Research, 2007).

O pasak D.Kuelo [Dan Kuehl], informacinį karą tiek atskirai, tiek ir deriniais sudaro tokios sudedamosios dalys:

1. skaitmeninės kariavimo priemonės (angl.: electronic warfare);
2. kibernetinės kariavimo priemonės (cyber warfare);
3. psichologinės operacijos (psy-ops).

Psichologinės operacijos sąvoką jau esu minėjusi ankstesniuose straipsniuose (paaiškinimuose). Tačiau, kadangi ši sąvoka (jau nekalbant apie technikas, įrankius ir galimus poveikius!), mano nuomone, dar nėra pristatyta mūsų erdvėje kaip nors aiškiau ir išsamiau, dėl visa ko jos reikšmę pakartosiu.

Taigi, gerbiamieji… Psichologinės operacijos, dar vadinamos PSYOP – tai iš anksto suplanuotos operacijos, skirtos perteikti pasirinktą informaciją ir orientacines nuorodas užsienio auditorijai su tikslu paveikti šios auditorijos emocijas, motyvus, siekių bei tikslų argumentavimą ir, galiausiai, užsienio vyriausybių, organizacijų, grupių ir individų elgesį. Psichologinių operacijų tikslas yra sukelti arba sustiprinti parankų propagandos iniciatoriaus tikslams užsienio auditorijos požiūrį ir elgesį*****.  

Taip jau yra, kad esame jau daug girdėję apie įvairias kibernetines atakas, galinčias suparalyžiuoti rinkas, valstybių infrastruktūras ir kita. Jos daro didžiulę žalą, pradedant nuostoliais verslui ir baigiant valstybių institucijų reputacija ar, pavyzdžiui, šalių gyventojų aprūpinimui elektra, vandeniu, medicinos paslaugomis ir panašiai.

Tuo tarpu tokia informacinio karo sudedamoji dalis, kaip psichologinės operacijos, daugeliui vis dar yra šiokia tokia naujiena. Pastarosios yra labiau orientuotos į manipuliacijas, sukeliant ir panaudojant taikiniu pasirinktos valstybės gyventojų moralės smukimą (degradavimą), tam tikras psichoemocines būsenas, visuomenės nuotaikas ir panašiai. Psichologinių operacijų skalė laiko ir naudojamų įrankių atžvilgiu gali būti neįtikėtinai plati.  Pavyzdžiui, psichologinės operacijos vykdymo laikas gali įvairuoti nuo kelių minučių – iki kelių dešimtmečių. Gali būti taikomos tiek asmenų, tiek jų grupių, tiek ir valstybių atžvilgiu.

Taigi iš esmės informacinis karas yra – integruotas skaitmeninių kariavimo priemonių, kibernetinių kariavimų priemonių ir psichologinių operacijų derinys, apimantis atakavimą ir gynybą. Jo „mūšio laukas“ – informacinė erdvė. Nebūtinai vien tik skaitmeninė. Antai, pavyzdžiui, gandų skleidimo metodą kaip būdą demoralizuoti priešininko kariuomenę taikė dar… Čingischanas [Genghis Khan, tikr. Temüjin Borjigin] .

Informacinis karas kaip toks apima „kovos veiksmus“ žiniasklaidos priemonėse, skaitmeninius (angl.: electronic combat) ir kitokius mūšius, ekonominių važybų, strateginių tam tikrų valstybių ir/ar tautybių konfliktų ir panašiose srityse. Šiuo atveju „karo veiksmų“ planuotojams ir vykdytojams svarbu gerai įvaldyti esminius principus, kad taptų įmanoma organizuoti pačią informacinio karo vyksmo struktūrą, infrastruktūras ir papildomai – šviesti, mokyti ir atitinkamai ištreniruoti savo turimą personalą.

Pradėkime nuo to, kad informacinis karas suteikia galimybę primesti priešininko /oponento pusei „mūsų valią“ šiais pagrindiniais būdais:

1. a) kontroliuojant informaciją;
2. b) manipuliuojant informacija;
3. c) apribojant priešo/oponento galimybes laisvai disponuoti kokia nors informacija, t.y., ją apribojant.

Elementaru? Labai! Skamba pernelyg sausai, teoriškai? O taip!

O štai šitaip, gerbiamieji, tokie principai veikia praktiškai…

Tie, kas skaito mano socialiniuose tinkluose skelbiamą informaciją, žino, kad, kartu su priešiškai propagandai skirtomis temomis, jau kelis metus pristatinėju Estiją – lietuviams ir Lietuvą – estams. Dėl ko? Todėl, kad, nepaisant geografinio artumo, tarp mūsų valstybių ilgą laiką, mano asmenine nuomone, egzistavo keistoka „informacinė siena“. Jeigu informacija abiejų šalių spaudoje ir būdavo skelbiama, gan dažnai ji būdavo nepakankamai objektyvi, iškreipta, tendencinga… Arba, mažų mažiausiai, –  neišsami. Gana greitai susivokiau kad mes, lietuviai, vos prieš kelis metus apie šiandieninę Estiją ir jos reikalus nežinojome faktiškai… nieko! O kartą ir pažįstami Estijoje, pasidomėję, kas būtent apie jų tautą ir valstybę dažniausiai rašoma Lietuvos spaudoje, sureagavo taip: „Palaukite palaukite.. O dėl ko jie nerašo, kiek mums teko dėl to padaryti? Ir jeigu Lietuvos spaudoje daugiausia rašo tik apie tai, kad pas mus turtingesnė šalis ar geresnės algos, tai lietuviai.. Tai lietuviai mūsų tuoj iš viso nekęs!“. Žodžiu, ši mano iniciatyva skirta tam, kad abeji daugiau žinotume apie vieni kitus daugiau. Ir kad „vietiniam sovietiniam įšalui“ beigi agresyviam kaimynui Rytuose būtų sunkiau taikyti Lietuvai ir Estijai garsųjį „skaldyk ir valdyk“ ******. Rašyti straipsnius apie priešišką propagandą ir dalintis straipsniais Estijos spaudoje – atrodo, nieko čia tokio, tiesa? Taigi, ir pati taip galvojau.

Betgi… Mes, lietuviai, turime šmaikštų posakį: „Devyni vilkai vieną bitę pjovė“. Ponios ir ponai – mano pagarba tai šauniai bitei ! Mat per „Zapad 2017“ pajutau savo kailiu, ką tai reiškia gyventi „priešakinėje informacinio karo linijoje“.  Maždaug pora savaičių prieš minėtas pratybas pastebėjau šį tą keisto. Kažkas ėmė aktyviai „domėtis“ mano interneto paskyromis, o ypač – Feisbuku. Pora savaičių prieš.. savaitę prieš… Ypač aktyviai – dvi dienas prieš… Pamenate momentą, kai buvo atakuotos ir panaikintos arba tiesiog „nulaužtos“ Lietuvos Gynybos ministro, kai kurių karių organizacijų lyderių ir panašios Feisbuko paskyros? Nemenkai Jūsų aršiosios antipropagandistės nuostabai, per tas pačias 12 valandų lygiai tas pats nutiko… ir man. Braižas – tas pats. Veiksmų schema – ta pati. Tikslas, panašu, – tas pats: neutralizuoti, izoliuoti, esant galimybei – diskredituoti. Ačiūdie, kad Feisbuko administracija, ypač jų Saugumo ir ypatingųjų atvejų skyriai, sureagavo rimtai, profesionaliai ir labai operatyviai. Taigi gan greit atgavau galimybę (maža ką, visgi tai buvo „Zapad 2017“, kur dalyvavo kaip tik estų stebėtojai!), jei ką, – informuoti apie įvykius kontaktus Lietuvoje ir kitur.

Kadangi esu realistė ir dar – mokslininkė, vertinti įvykius pradėjau nuo pačios paprasčiausios galimybės: minties, kad galbūt kokie nors smalsūs paaugliai, kaip sakoma, – „programišius“ žaidžia? Tačiau, išsianalizavus „dėmesio“ detales, dėl visa ko kreipusis į IT specialistus ir panašiai, atsivėrė štai toks įvykių vaizdas: remiantis „atakuotojų“ IP adresais, į įvairias mano paskyras buvo bandoma kėsintis iš keliolikos vietovių Latvijos pasienyje ir Estijoje. Konkrečiai – iš šių:

1. Valga.
2. Mustvee.
3. Viimsi.
4. Raasiku.
5. Talino miesto centro.
6. Talino apylinkių.
7. Harju.
8. Tähtvere.
9. Tartu apylinkių.
10. Mardu.
11. Võru vald apylinkių.
12. Jõelähtme.

Ir taip toliau.

Daugumą minimų vietovių jungė vienas bendras bruožas: tai buvo rajonai, skirti sovietų okupacijos laikotarpiu į Estiją atgabentiems rusų kilmės darbininkams. Šiandien ši socialinė grupė Estijoje garsėja savo nenoru integruotis ir simpatijomis „kaimynui Rytuose“. Kaip sakoma: „Sapienti sat.“ *******

Tai sugaišino šiek tiek laiko bei sulėtino kai kuriuos darbus, įskaitant straipsnių rengimą. Kita vertus, tai ir yra vienas vadinamųjų informacinio karo „dėmesio išblaškymo operacijų“ tikslų.

Kad iš Lietuvos pusės gali nutikti šiek tiek keistų dalykų, ypač jei straipsniuose esama medžiagos, itin nepatogios seniems, patyrusiems propagandistams (tie iš jų, kurie užsiliko mūsų krašte po sovietinės okupacijos – jie, deja, niekur neišnyko, gerbiamieji!) ar Rozovos ratams – tai yra tekę patirti. Ir tai jau buvo lyg ir savaime suprantama. Tačiau kad šitaip… Pasijutau kaip kokį, taip sakant, medalį gavusi. Netgi drįsau patyliukais pagalvoti: negi „kaimynui Rytuose“ taip nepatogu ir nepatinka tai, ką darau?… Nejaugi buvau iki tiek teisi, –  viešos tarpusavio informacijos ir antipropagandinio „žinoti kas ir kaip“ (angl.: know-how) sklaida Lietuvos erdvėje yra iki šitiek nepatogi? Kad tapau „įtraukta“ į šitokio kalibro taikinių „sąrašą“?

reklama

Įrodymų sulaukiau netrukus. 

Kol aprašinėjau „Propagandos žodynui“ buvusius „triukus“ prieš, per ir po „Zapad 2017“, susidūriau su naujais. Ką darysi – nuotykingas tų antipropagandistų gyvenimas, tpfu…

Taigi, gerbiamieji, esmė: jei esate pasirinktas „taikiniu“, gali nutikti toks dalykas. Kad būtų apsaugotos įvairios inteneto paskyros, dauguma žmonių naudoja vadinamąją „2 žingsnių identifikacijos patikros programą“ (angl.: 2-steps verification program).  Dažnas iš mūsų ja pasitikime. Bet yra taip, kad ši Google saugumo sistema nėra absoliučiai patikima. Į ją įsilaužus, vartotojams tarsi ir ateina žinutės su patvirtinimo kodais… Tačiau tie kodai Jums gali būti siunčiami visai ne iš Google apsaugos sistemos, bet iš kitų, privačių telefonų numerių. [Man, pavyzdžiui, „Zapad 2017“ metu kažkas, apsimetęs „Google apsaugos sistema“, bandė siųsti tokius „netikrus kodus“ iš numerio, registruoto San Marino. Po savaitės – iš numerio, registruoto Anglijoje. Kita vertus, naudojant, pavyzdžiui, Skaipo programą, bet kurios šalies mobiliojo telefono numerį yra gan lengva „sufabrikuoti“. Perspėju tiesiog Jūsų žiniai, gerbiamieji, kas gal dar nesate susidūrę su tokiais „triukais“.)

Kiek aiškinausi, kai „netikri sufabrikuoti kodai“ siunčiami tokiais kiekiais, dažniausiai tai reiškia, kad jie atkeliauja pusiau automatiškai iš, pavyzdžiui, vadinamųjų „botų“. Arba kad Jūs, aš, kas nors kitas, patiriantis tą patį reiškinį, yra pasirinktas kaip „taikinys“ ne šiaip kokių žioplavotų ir įkyrių, bet gan aukšto lygmens „programišių“. Na, tokių, kuriems „pasivaikščioti“ po mobiliojo operatoriaus duomenų bazę yra maždaug tas pats, kas man ar Jums – po parką.

Ir, įdomu… Po to, kai patikrinau tą minėtą Anglijos telefono numerį, – nepaisant to, kad jis yra registruotas legaliai, dargi viešas,  pastebėjau neigiamų atsiliepimų apie iš jo atliekamus veiksmus (įskaitant informaciją Microsoft saugumo puslapyje).

Minimas numeris: +447781470659.

Ir minėtas numeris San Marino: +37866515615 (Iš kurio netikrus „identifikavimo patvirtinimo kodus“ buvo mėginama siųsti „Zapad 2017“ pratybų metu).

Po dar detalesnės minėto angliško numerio patikros, kuris maloniai tebesiuntinėjo man atseit „Google identifikavimo kodus“, aptikau daug kitų interneto vartotojų informacijos, patvirtinančios, kad, pavyzdžiui, minėtas telefono numeris jau nuo 2014 m. interneto erdvėje yra naudojamas specialiai neteisėtiems įsilaužimams į elektroninio pašto, Feisbuko ir panašias paskyras. Ir ne šiaip pašniukštinėjimams, o  – duomenų, asmenų ID (asmens kodų) vagystėms ir panašioms rimtesnėms niekšybėms daryti. Kitaip tariant, tie, kas slypi už jo, populiariai yra vadinami „internetinės tapatybės vagimis“.

Taigi jei, neduokdie, pakliūtumėt į panašią situaciją ir neatsargiai įvestumėt „netikrą kodą“ – faktiškai patys „padovanotumėte“ programišiams savo asmens duomenis ir galimybę manipuliuoti Jūsų komunikacijos beigi informacijos kanalais. Taip pat – puikią galimybę Jus diskredituoti. Faktiškai padovanotumėte savo „internetinę tapatybę“. O tuo atveju, jei Jūsų kanalai būtų panaudoti kokioms nors, kaip teisininkai vadina,  kriminalinėms veikoms atlikti – būtų nepaprastai sunku įrodyti, kad tai atlikote ne Jūs. Juolab toks teismas Jums, interneto vartotojui, gan brangiai kainuotų.  Keblumas būtų ir tai, kad, jeigu, pavyzdžiui, Estijoje už tokį dalyką, kaip elementarus įsilaužimas į Jūsų asmeninį paštą ilgapirščiai iškart gautų du metus laisvės atėmimo – Lietuvos įstatymuose, kiek teko gilintis, laikomasi nuostatos pradėti tyrimą ir nubausti tik tais atvejais, kai asmeniui padaroma konkreti finansinė žala. T.y., jei  minėti programišiai įlindo į Jūsų banko sąskaitą ir nušvilpė iš Jūsų tam tikrą kiekį pinigų (ir jei yra tiesioginiai tos veikos įrodymai). Nuoširdžiai atsiprašau mūsų įstatymų leidėjų ir širdingai linkiu tuos įstatymus kuo skubiau patobulinti (visgi, rupūs miltai, informacinis karas aktyvėja!), bet… Kai prieš keletą metų viena bičiulė, ištikta panikos, nes visos jos paskyros, nuo Skaipo iki Feisbuko, jau nekalbant apie visus elektroninius paštus, buvo „nulaužtos“, paskambino man, o po to kreipėsi į policiją (taip, skubiai patariau būtent tai!), galop policininkai, kad ir kaip norėjo jai padėti, turėjo informuoti, kad: „Moralinė žala? – Deja, ne… Va jeigu Jums padaryta tokia ir tokia finansinė…“

Žodžiu, jei naudojate minėtą „2 žingsnių patikros“  sistemą savo internetinėms paskyroms apsaugoti – siūlyčiau visada atidžiai žiūrėti, kas, iš kur siunčia Jums tuos kodus ir kokius.  Ir niekada nepateikti tokiems numeriams jokių savo asmens duomenų.

Įdomu tai, kad tie “programišiai” aiškiai įžūlėja. Antai “Zapad 2017” laikotarpiu užteko tik duoti suprasti, kad pastebėjau klastą ir tikrai nenaudosiu “netikro kodo” –  to užteko. Programišių pastangos baigėsi per gerą pusvalandį. Gi antrąkart pastangos tęsėsi kelias paras ir galop teko kreiptis tiesiai į patį Google. Taip pat informuoti apie tai atitinkamas institucijas.

Pamąstymui: daug kas esame girdėję apie „Bronzinio kario riaušes“ Estijoje, 2007 m. pavasarį. Ar žinote, kad tomis pačiomis dienomis kartu buvo vykdomas milžiniškas kiekis atakų prieš visas Estijos valstybės, bankų sistemas, policiją, gaisrininkų ir gelbėjimo tarnybas, ligonines, žiniasklaidos priemones iš… ne tik Rusijos, bet daugiau kaip 50 pasaulio valstybių? Šių priešiškų „operacijų“ aktyvumas siekė… 4 milijonus atskirų atakų per 1 sekundę (!). Lygiagrečiai socialiniuose tinkluose, panaudojant tokiais atvejais natūraliai kylantį žmonių nerimą, buvo aktyviai kaitinamos aistros „išeiti į gatves“, „kelti riaušes“, skleidžiama panika ir panašiai. Tuo pačiu metu interneto erdvėje buvo stengiamasi „izoliuoti ir neutralizuoti“ asmenis, tiek oficialius, tiek ir visuomenės aktyvistus, kurie galėjo paveikti visuomenės nuomones ir nuotaikas neparankia šių kibernetinių atakų ir psichologinių operacijų vykdytojams linkme.

Faktiškai Estijos oficialūs asmenys jau rimtai ketino kreiptis į NATO su reikalavimu aktyvuoti 5ąjį straipsnį. Iš dalies dėl šios patirties Estija yra laikoma pirmąja „informacinio karo“ kovotoja pioniere – jie pirmieji, (netgi anksčiau už patį NATO!) patyrė masines prieš jų valstybę nukreiptas „kovines informacinio karo operacijas“. Kaip estai susitvarkė su minėta situacija, ilga istorija. Esminis jų gynybos žingsnis buvo: išjungti „varomąją atakos jėgą“. Paprastai kalbant, kadangi atakos buvo vykdomos iš užsienio – „užblokuoti“ visas įmanomas skaitmenines  prieigas, tad Estija kuriam laikui tiesiog “išnyko” iš visų pasaulinių tinklų. Skamba kaip pasiutiškai radikalus sprendimas, bet tai išgelbėjo situaciją.  Po to, aišku, estų kibernetinio saugumo specialistams teko dar ir išmedžioti bei neutralizuoti “atakuotojus” po vieną, o tai irgi velniškai sunkus ir ilgas darbas. Dabar Vakarų karo istorikai vadina šį atvejį „Pirmuoju Internetiniu karu“ – „Web War I ” (angl.).

Panašu, kad mums irgi jau laikas „nusiimti nuo nosių rožinius akinius“…  Sveiki atvykę į tikrąjį informacinį karą, ponios ir ponai !

24. „Užnuodyto šulinio“ technika (angl.: poisoning the well)

Tuo atveju, kai siekiama izoliuoti, neutralizuoti, diskredituoti, viena iš gan dažnai pasitaikančių priešiškos propagandos technikų, taikomų pastarajam tikslui pasiekti, yra vadinamasis „užnuodyto šulinio“ metodas. Jis laikomas viena iš pagrindinių diskreditavimo taktikų.

„Užnuodyto šulinio“ esmė: diskredituoti asmenį ar asmenų grupę dar prieš tai, kai jie pradeda kalbėti ar pasisakinėti kokia nors propagandos vykdytojams neparankia tema. Arba – diskredituoti pačią temą ar sritį, kuria jie pasisakinėja.

Asmens diskreditavimo būdų yra daug. Pavydžiui: klijuoti jiems „etiketes“ (angl.: labelling; name calling; šią sąvoką jau esame aptarę ankstesniuose straipsniuose). Skleisti apie juos melus ir šmeižtą. Vienokiu ar kitokiu būdu parodyti juos ir jų pasisakymus kaip beverčius ar turinčius nepakankamą svorį. Inicijuoti ir eskaluoti apie tuos asmenis ar asmenų grupes gandus, kad jie atseit yra neinteligentiški, neišprusę, pamišėliai (pavyzdys: pamenate, šiek tiek anksčiau buvo labai „madinga“ kalbančiuosius apie Rusijos keliamas grėsmes vadinti „paranojikais“?) ar kaip nors kitaip nepageidautini, žemesnės rūšies. Kad atseit jų neverta klausytis, jau nekalbant apie tikėjimą jais ir taip toliau.

Siekiant diskredituoti kokią nors temą ir/ar argumentą, dažniausias būdas yra: nurodyti, kaip tai yra akivaizdžiai absurdiška, kad jau esą įrodyta, kokia ši tema (ar argumentas) klaidinga ir kad tik kvailiai ją palaikytų.

Iš esmės ši propagandos vykdymo technika yra efektyvi dar ir todėl, kad, kaip sakoma, vienu šūviu nušaunami du zuikiai: diskredituojant asmenį ar asmenų grupę, kartu veiksmingai diskredituojama viskas ir bet kas, ką jie bepasakytų, sumažinant jų autoritetą. Jeigu, taikant šią propagandos techniką, procese dalyvauja ir kiti asmenys, taigi kyla grėsmė, kad pastarieji vis tiek gali remti tuos, kurių atžvilgiu taikomas „užnuodytas šulinys“, tuomet vadinamoji „vieša ataka“ (angl.: public attack) priverčia juos gintis, socialiai įpareigojant juos pirmiausia atsakyti į užpuolimą ir šitaip atitraukti juos nuo pagrindinio argument ar temos. Jei „viešos atakos“ metu kito asmens (asmenų) nėra, tada propagandos vykdytojų pasirinkti „taikiniai“ negali savęs ginti.

Tipingo „užnuodyto šulinio“ pavyzdys:

„Taip, Onutė tau sakys kitaip, betgi ji visada buvo keista…“

Vietoj “keista” gali būti faktiškai bet koks kitas diskredituojantis apibūdinimas, priklausomai nuo situacijos ir to, su kokiu pašnekovu propagandos vykdytojas bendrauja.

Šiek tiek subtilesnio „užnuodyto šulinio“ pavyzdys:

„Būtent, Vytas neturi mokslinio laipsnio, bet jis kalba puikiai, taip?“

 Žiniai: pastarąją konstrukciją užbaigiant būtent žodeliu „taip“, propagandos vykdytojo nusižiūrėtas taikinys, jam pačiam nepastebint, yra “programuojamas”atsakyti teigiamai, t.y., pritarti. O pritardamas antrajai minčiai  – „kalba puikiai“, – jis kone automatiškai „priima“ ir pirmąją propagandisto skleidžiamą žinią – „Vytas neturi mokslinio laipsnio“ (t.y., negali būti autoritetingas, tik kvailys jo klausytų ir panašiai). Tai toks gan paprastas, bet veiksmingas “psichologinis triukas”.

„Užnuodyto šulinio“ pavyzdys, taikytinas viešuose pokalbiuose arba diskusijose:

„Visi žino, kad atlikti X  yra neįmanoma… Gerbiamas Petrai, ar turėjote kažką pasakyti apie tai?“

Ir, dėl visa ko, – „užnuodyto šulinio“ pavyzdys, neretai pasitaikantis žiniasklaidos ir net politikos srityje:

„Tiktai kvailys/idiotas/nemokša/runkelis (ir taip toliau…) gali tikėti, kad Y gali pareikšti naudingą/ teisingą/svarią/autoritetingą“ (ir taip toliau…) nuomonę“.

Dėl ko „užnuodyto šulinio“ technika yra tokia veiksminga – nes tiesioginis išpuolis prieš asmenį ar asmenų grupę visada kelia grėsmę pasirinktiems “taikiniams”. Tuo tarpu kiti procese dalyvaujantys žmonės, ypač galimi “taikinio” rėmėjai, visada gali būti kaip reikiant “pašokdinti”, priverčiant gintis juos pačius.

Tiek šį kartą, gerbiamieji.

Iki kito susitikimo Alkas.lt!

Bus daugiau

Paaiškinimai:

* Cituojama iš: Antanas Baranauskas. Kelionė Petaburkan. Ši jo poema rašyta 1859 m., – carinės Rusijos imperijos vykdomos tautinės ir kitokios priespaudos laikotarpiu.

  ** Ačiūdie, per maždaug pusantrų metų situacija pasikeitė: vadinamasis „estiškas naratyvas“ jau šiek tiek įsitvirtino Lietuvos informacinėje erdvėje.

*** Tokia plati, kad vieno straipsnio šiai temai atkleisti jokiu būdų neužtektų. Todėl kai kuriems mažiau mūsų erdvėje žinomiems informacinio karo ypatumams, technikoms ir metodams aptarti bus skiriama ir daugiau edukacinio straipsnių ciklo „Propagandos žodynas“ dalių.

****  Kol kas šio termino, „wetware“, reikšmė lietuvių kalboje dar nėra visiškai nusistovėjusi. Dažniausiai terminas traktuojamas kaip: požiūris į žmogaus smegenis ir sąmonę kaip į savotišką kompiuterinę pusiau automatinę programą ar sistemą, kuri gali būti atitinkamai reguliuojama. Užsienio šaltiniuose vyrauja tokia šio termino samprata: „wetware“ – žmogaus smegenų ląstelės ar minties procesai, veikiantys panašiai (analogiškai) kaip kompiuterinės sistemos arba priešingai (kontrastingai), nei kad kompiuterinės sistemos. Abiem atvejais laikomasi nuostatos, kad žmogaus smegenys, biologinė esmė ir sąmonė laikytinos savotiška pusiau automatine sistema.

***** Šaltinis: JAV Gynybos departamentas, skelbta: www.military.com.

******Ačiūdie, per maždaug pusantrų metų situacija pasikeitė į geresnę pusę: vadinamas “estiškasis naratyvas” jau šiek tiek įtvirtintas informacinėje Lietuvos erdvėje.

******* „Protingas supras“; „Protingam pasakyta pakankamai” (lot. k.)

Parengta pagal:

Armistead E. L., Murphy Th. The Evolution of Information Operations Contracts across the DoD: Growth Opportunities for Academic Research. Proceedings of the 2nd International Conference on Information Warfare and Security, March 2007.

Baranauskas A. Kelionė Petaburkan. [Parengė Bražėnaitė R., Račkaitytė S.] 2010, Anykščiai, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus.

Khan Niazi. A.A. Establishing viable and effective information-warfare capability in developing nations based on U.S. model. 2012, Naval Postgraduate School, JAV.

Kuehl D. Wanted: a National Information Strategy for the Interconnected Age.

Walton D. Ad Hominem Arguments. University of Alabama Press, 1998.

https://geenius.ee/eksklusiiv/suur-lugu-kujuta-ette-et-kaib-soda-ja-keegi-ei-marka/

http://www3.lrs.lt/pls/inter/www_tv.show?id=13640,926,3