Spartakas – tikras antikinio proletariato atstovas

Pirmajame amžiuje prieš mūsų erą vergas vardu Spartakas masiniu vergų sukilimu metė iššūkį Romos galybei. Labiausiai užguitų žmonių ginkluoto sukilimo ir jų pergalių prieš didžiausios pasaulio galybės armijas reginys – vienas įspūdingiausių, jaudinančių istorijos įvykių.

Nepaisant jo, kaip didžio revoliucinio lyderio bei vieno žymiausių antikinių karvedžių, pelnytos šlovės, nedaug žinoma apie patį Spartaką, kaip žmogų. Istoriją visuomet rašo nugalėtojai, o vergų balsas amžių bėgyje tegali būti išgirstas per jų pavergėjų raštus. Kiek nedaug teturime apie jį žinių, visos jos užrašytos jo mirtinų priešų. Visi išlikusieji istoriniai šaltiniai parašyti Romos istorikų, tad ir priešiški. Dažnai ir prieštaringi.

Būta ir kitų sukilimo vadų, kurių vardai pasiekė mus: Kriksas, Kastas, Ganikas ir Enomas – gladiatoriai iš Galijos bei Germanijos. Bet apie juos dar mažiau žinoma. Kadangi istoriją rašo nugalėtojai, tai joje ištikimai atsispindi valdančiosios klasės interesai, psichologija ir nuostatos. Iš šių šaltinių mėginti suprasti Spartaką yra tas pat, lyg mėginti suprasti Leniną iš šmeižikiškos buržuazinių Rusijos revoliucijos priešų rašliavos. Tačiau per šį kreivą veidrodį protarpiais galima išvysti ir intriguojantį tikrojo Spartako siluetą.

Plutarchas rašo:

„Užėmę apginamą vietovę, jie išsirinko tris vadus, kurių vyriausias buvo Spartakas, iš vienos klajoklių genties kilęs trakas; žmogus, kuris pasižymėjo ne tik neeiline drąsa ir fizine jėga; protu ir širdies gerumu jis pranoko savo padėties ir likimo žmones; jis greičiau buvo helėnas, negu savo genties žmogus...“

Šie priešo užrašyti žodžiai teigiamai parodo Spartako asmenybę ir reikalauja paaiškinimo. Paaiškinti nesunku. Juk žmogus, nugalėjęs vieną romėnų armiją po kitos ir sugebėjęs parklupdyti Respubliką turėjo pasižymėti išskirtinėmis savybėmis. Tik šitai pripažindami romėnų komentatoriai galėdavo suvirškinti faktą, jog „paprasti vergai“ įveikė nenugalimuosius legionus.

Kiti romėnų istorikai dėl tos pačios priežasties bando teigti jį buvus karališkos kilmės. Sakoma, kad jis turėjęs antžmogiškų savybių. Jo žmona neva buvusi žiniuonė ir t. t. ir pan. Viso to aiškiai būta dalies romėnų propagandos, siekusios pristatyti Spartaką kaip labai ypatingą atvejį ir tuo būdu sumenkinti vergvaldžių klasės jaustą gėdą bei pažeminimą, jai pralaimėjus prieš žemės ūkio darbininkus, virtuvių tarnus ir gladiatorius.

Tikroji Spartako kilmė lieka nežinoma, mat antikiniai šaltiniai nesutaria dėl jo gimtinės, nors tikriausiai jis buvo iš Trakijos (dabar Bulgarijos). Atrodo, kad jis buvo praėjęs karinius mokymus, galbūt ir samdiniu tarnavęs Romos kariuomenėje. Plutarchas taip pat teigia, kad Spartako žmona, iš tos pačios genties kilusi pranašė, buvo paimta vergovėn kartu su juo. Bet kuriuo atveju žinoma yra tai, kad jį padarė vergu ir pardavė aukcione gladiatorių rengimo mokyklai Kapujoje. Apijanas sako, kad „pagal kilmę jis buvo trakas, tarnavęs romėnų kariuomenėje, bet paskui patekęs į nelaisvę ir parduotas vergijon kaip gladiatorius“. Floras teigia, kad „jis tapo romėnų kariu, paskui dezertyru ir plėšiku, o galiausiai, atsižvelgus į jo jėgą, gladiatoriumi“.

GLADIATORIŲ SUKILIMAS

Vykstant Spartako sukilimui Romos respublika žengė į neramumų laikotarpį, galiausiai pasibaigusiam imperatorių valdžia. Romos teritorijos plėtėsi į rytus ir vakarus; ambicingi generolai pelnydavo šlovę kariaudami Ispanijoje arba Makedonijoje, o tuomet darydavosi politines karjeras Romoje. Roma buvo sukarinta visuomenė: mūšiai rengti ir naujai išpopuliarėjusioje gladiatorių kovų pramogoje. Nors sėkmingi gladiatoriai ir būdavo idealizuojami, savo socialine padėtimi jie prilygo nuteistiems nusikaltėliams; iš tiesų dalis gladiatorių ir buvo tokie nusikaltėliai. Kiti buvo vergai. Tuomet vergai sudarė apie trečdalį Italijos gyventojų. Vergai kentė kraštutines ir savavališkas savininkų bausmes; kol romėnams mirties bausmė būdavo taikoma tik retais atvejais (ir vykdoma kiek galima humaniškiau), vergus įprastai nukryžiuodavo.

Spartakas buvo apmokytas Kapujos prieigose buvusioje gladiatorių mokykloje (ludus), kuri priklausė Lentului Batiatui. Čia 73 m. pr. m. e. Spartakas vadovavo 78 gladiatorių, apsiginklavusių, nukovusių savo prižiūrėtojus, ir pabėgusių, sukilimui. Štai kaip Plutarchas tai aprašo savo „Romos istorijos“ skirsnyje, pavadinimu „Kraso gyvenimas“:

„Gladiatorių sukilimas ir Italijos nusiaubimas, įprastai vadinamas Spartako karu, prasidėjo tokiu įvykiu. Toksai Lentulas Batiatas ruošdavo daugybę gladiatorių Kapujoje – daugiausiai galų bei trakų – kurie, niekuo nenusikaltę, bet tiesiog dėl savo šeimininko žiaurumo, būdavo laikomi uždaryti, kad kovotų vienas prieš kitą. Du šimtai jų planavo pabėgimą, bet išsidavė, o 78 iš jų, laiku sužinoję, kad aplenktų savo šeimininką, iš virėjo pasivogę kapoklių ir peilių, išsiveržė į miestą, užimdami kelis vagonus, į kitą miestą vežusius ginklus gladiatoriams – jais jie ir apsiginklavo. Užėmę apginamą vietovę, jie išsirinko tris vadus, kurių vyriausias buvo Spartakas, iš vienos klajoklių genties kilęs trakas; žmogus, kuris pasižymėjo ne tik neeiline drąsa ir fizine jėga; protu ir širdies gerumu jis pranoko savo padėties ir likimo žmones; jis greičiau buvo helėnas, negu savo genties žmogus...

Taigi, ginkluoti virėjo peiliais ir iš vagono pasiimtais ginklais, vergai paspruko į Vezuvijaus kalno šlaitus, netoli dabartinio Neapolio. Žinia apie pabėgimą paskatino ir kitus. Būriai kaimo vergų taip pat pradėjo įsilieti į maištininkų gretas. Jie užplūdo regioną, puldinėdami ūkius ir ieškodami maisto bei kitų išteklių. Plutarchas tęsia savo pasakojima:

„Taip pirmiausiai išvaikydami iš Kapujos prieš juos atsiųstus karius ir įgydami didesnį kiekį deramos įrangos, jie džiugiai išmetė savąją, kaip barbarišką ir negarbingą.“

Galima įsivaizduoti šių ankstyvųjų pergalių entuziazmą ir džiaugsmą, su kuriuo gladiatoriai metė šalin nekenčiamą savo amato uniformą ir apsirengė ne kaip vergai, o tikri kareiviai. Ši maža detalė atskleidžia kai ką žymiai svarbesnio, kaip ginklus ar įrangą. Tai atskleidžia augusį užtikrintumą, ne tik vergvaldinės valstybės, bet taip pat ir vergiško mentaliteto atmetimą. Tą patį istorijoje matome ir kiekviename streike bei revoliucijoje, kur paprasti darbininkai – tiesioginiai vergų palikuonys – pakyla iki savo tikrojo aukščio ir ima mąstyti kaip laisvi žmonės.

Šis vergų maištas tikrai nebuvo išskirtinis atvejis. Žiniai apie jį pasiekus Romą, kilo tam tikras susirūpinimas, bet iš pradžių nebuvo nei nuostabos, nei didelio sujudimo. Praėjusiame amžiuje buvo nuslopinti du vergų sukilimai – abu Sicilijoje – dešimčių tūkstančių gyvybių kaina. Visą pasaulį valdę išaukštintieji senatoriai nė neabejojo, kad ir šio sukilimo lauksiąs toks pat likimas.

Tad iš pradžių Romos valdžia neįvertino Spartako taip aukštai, kaip vėlesni komentatoriai. Senatas net nesivargino pasiųsti legiono vergų slopinti, o pasiuntė vos 3 tūkst. atsargos karių, kuriems vadovavo pretorius Klaudijus Glaberas. Jie aiškiai laikė tai paprasčiausia ir lengvai išsprendžiama policine operacija. Jie manė, kad šito pilnai užteksią, norint nuslopinti negausų būrelį prastai ginkluotų vergų. Bet Spartako stovykla virto magnetu vietiniams vergams, kurių keli tūkstančiai prie jo ir prisijungė. Priešingai romėnų kariams ir karininkams, vergai žengė į žūtbūtinį mūšį dėl savo pačių išlikimo. Tuo tarpu romėnų generolai nuvertino priešą ir pradžioje buvo perdėm atsipalaidavę.

reklama

Gerai žinoma, kad revoliucionieriai tegali laimėti eidami į puolimą ir demonstruodami didžiausią ryžtą. Romėnai apsupo sukilėlius prie Vezuvijaus, nepalikdami jiems kur bėgti. Vergai atsidūrė apsiausty ant kalno, nuo kurio nusileisti tebuvo įmanoma romėnų saugotu siauru taku, „kurį supo statūs ir slidūs skardžiai“. Spartakas nusprendė iš vijoklių pasidaryti virves, kuriomis jo vyrai nusileido nuo skardžio kitoje ugnikalnio pusėje, už romėnų karių, ir juos netikėtai užpuolė.

Plutarchas taip nusakė situaciją:

„Viršuje, tačiau, augo daug senų vijoklių, ir nusipjovę kiek jų reikėjo, jie iš jų nusipynė tvirtas kopėčias, kurios buvo pakankamai ilgos, kad jomis būtų galima nusileisti žemyn. Visi saugiai ir nusileido, išskyrus vieną, likusį viršuje, kad numestų žemyn jų ginklus. Romėnai šito nežinojo ir todėl, priėję prie jų iš užnugario, jie užpuolė juos netikėtai ir užėmė jų stovyklą.“

Klaudijus Glaberas, tikėdamasis lengvo laimėjimo prieš saujelę vergų, tikriausiai nė nesivargino aptverti savo stovyklos. Jis net nepastatė deramos žvalgybos. Toks neapdairumas romėnams brangiai kaštavo. Dauguma jų buvo nužudyti savo guoliuose, tame tarpe ir pretorius Klaudijus Glaberas. Romėnams tai buvo gėdingas pralaimėjimas. Vergai dabar turėjo ir ginklų, ir šarvų. Dargi jie suvokė, kad yra pajėgūs kovoti ir nugalėti. To ir būta didžiausio jų laimėjimo.

SPARTAKAS ŽYGIUOJA Į ŠIAURĘ

Spartakas buvo puikus karo taktikas, o tai, regis, patvirtina mintį, kad jam buvo tekę tarnauti auksiliariju Romos kariuomenėje. Jei tai tiesa, jis būtų turėjęs žinoti apie romėnų kariuomenės taktiką, o tai, kartu su revoliucionieriui būtinu ryžtingumu, darė jį nuožmiu priešininku. Tačiau jo kariuomenę daugiausiai sudarė prastai ginkluoti ir neparengti buvę vergai darbininkai. Šitai ir lėmė jo taktiką, kurios pradžioje būta gynybinės. Jie slapstėsi apie miškingąjį Vezuvijaus kalną, iki kol buvo deramai pasiruošę neišvengiamai kovai prieš Romos kariuomenę.

Suvokdamas, kad laikas mąžta iki naujo ir rimtesnio mūšio, Spartakas gladiatoriams paskyrė uždavinį apmokyti nedideles grupeles, kurios imdavosi mokyti dar kitas ir t. t. Tuo būdu jam pavyko vos per kelias savaites sukurti pilnai pasirengusią kariuomenę. O kai dėl to, ko vergų kariuomenei būtų trūkę dėl karinio patyrimo stokos, jie su kaupu kompensavo heroizmu žmonių, kovojančių dėl savo pačių išlikimo, tiesiogine prasme neturinčių ko prarasti be savo grandinių.

Būta daug pergalingai pasibaigdavusių susirėmimų su romėnų kariuomene. Prieš juos su dviem tūkstančiais vyrų buvo pasiųstas pretorius Publijus Varinas – jie buvo įveikti ir išvaikyti. Tada buvo pasiųstas Kosinijus, „su žymiomis pajėgomis“ vos pats išvengęs patekimo į nelaisvę Salinės mūšyje. Jis sunkiai paspruko, o Spartakas pasiėmė jo mantą. Vergai persekiojo besitraukiančius romėnus, daugelį jų nukaudami. Galiausiai jie šturmu paėmė romėnų stovyklą ir nužudė Kosinijų.

Su kiekviena tokia pergale stiprėjo sukilėlių dvasia. Pranešimai Romos Senatui tikriausiai skambėjo niūrokai. Pamažu net bukiausiems aristokratams aiškėjo tiesa, kad čia būta reikalo su itin pavojingu priešu – turėjusiu gausius karių rezervus jų pačių stovykloje – kiekviename ūkyje, kiekvienuose namuose, buvo vergų, kurių kiekvienas galėjęs tapti sukilėliu ir turėjęs būti akylai bei atsargiai stebimas. Po šios pergalės Spartakas išgarsėjo. Žinia buvo aiški visiems: romėnai nebebuvo nenugalimi.

Prisijungė gausybė pabėgusių vergų ir greitai nedidelis sukilėlių būrys išaugo į tikrą armiją. Anot kai kurių šaltinių, vergų kariuomenė išaugo net iki 140 tūkst. Pabėgusių vergų, pripratusių gyventi sunkiomis sąlygomis, užsigrūdinusių daugeliu metų sunkių darbų, neturėjusių ko prarasti kovoje prieš savo buvusiuosius šeimininkus. Plutarchas rašo: „Buvo ir keletas piemenų bei kerdžių, tvirtų ir vikrių vaikinų, kurių daliai davė pilną ginkluotė, o kitus padarė žvalgais ar lengvai ginkluotais kariais“. Tikriausiai žodį „keletas“ turėtume skaityti kaip „keliasdešimtį tūkstančių“.

73 m. pr. m. e. žiemą Spartako kariuomenė praleido pietinės Italijos pakrantėje, visąlaik augdama skaičiais, ginklais ir kovine dvasia. Pavasarį ji leidosi į šiaurę; atrodo, būta įžūlaus plano pražygiuoti pro visą Italiją, pereiti Alpes ir pabėgti į Galiją (dabartinę Prancūziją, kurios dar nevaldė romėnai). Anot Plutarcho, „priėjęs išmintingos išvados, kad imperijos galybės nenugalėsiąs, Spartakas nusivedė savo kariuomenę link Alpių, ketindamas jas pereiti, o iš ten paleisti kiekvieną žmogų atgal namo – vieniems keliaujant į Trakiją, kitiems – į Galiją.“

VERGŲ SUSISKALDYMAS

Senatas, tuomet jau smarkiai sunerimęs, prieš vergus pasiuntė du legionus, vadovautus Gelijaus Publikolos ir Gnėjaus Kornelijaus Lentulo Klodiano. Spartakas susidūrė su rimčiausiu ligtoliniu savo iššūkiu: dviem legionais – 10 tūkst. vyrų kariuomene – vestą Kasijaus Longino, Cizalpinės Galijos („Galijos šiapus Alpių, t. y. dabarties šiaurės Italijos) gubernatoriaus. Romėnai pasiekė pergalę, nugalėdami Krikso vadovautą galų kontingentą. Šito pralaimėjimo priežastimi buvo susiskaldymas sukilėlių gretose.

Turėjo būti nelengva išlaikyti vieningumą ir drausmę kariuomenės, kurią sudarė vergai iš skirtingų kraštų, kalbėję skirtingomis kalbomis ir garbinę skirtingus dievus. Šitam reikėjo kolosalaus masto lyderio – ir netgi jam ne visuomet pasisekdavo. Kriksas ir galai atsisakė žygiuoti vadovaujami Spartako. Atrodo, kad Kriksas, susigundęs plėšikavimo galimybe, norėjo pasilikti Italijoje. Tuo tarpu Spartakas norėjo žygiuoti šiaurėn į Galiją, kaip pažymi Plutarchas:

„Bet jie, pasijutę užtikrinti savo skaitlingumu ir išpuikinti pergalių, jo nebeklausė, o leidosi siautėti po Italiją; tada Senatas ne tik sunerimo dėl priešo ir paties sukilimo niekšybės, bet, laikydamas tai opia problema, pasiuntė su juo dorotis abu konsulus, kaip į didelį ir sunkų uždavinį.“ (Plutarchas, Krasas).

Romėnų komentatorius suvokė problemos šaknis. Kai kurie sukilėlių lyderiai apsvaigo nuo ankstyvųjų pergalių ir tapo pernelyg pasitikinčiais savimi. Todėl Kriksas ir paliko Spartaką, su savimi pasiimdamas apie 30 tūkst. galų ir germanų. Šis skilimas reiškė mirtiną klaidą: Kriksas žuvo Publikolai pralaimėtame mūšyje. Galams teko brangiai sumokėti ir 20 tūkst. jų žuvo. Šitai buvo pirmasis įspėjimas apie pavojingas skaldymosi vergų kariuomenės gretose pasekmes.

Nepaisant katastrofiškų Krikso veiksmų, Spartakas galų lyderio garbei surengė laidotuvių žaidynes, į kurias įėjo ir gladiatorių kautynės tarp į nelaisvę paimtų romėnų karių. Ši detalė atskleidžia tiek kilnų jo charakterį, tiek tikras vadovo savybes. Paskui Spartakas įveikė Lentulą, o po jo ir Publikolą, anot Plutarcho:

„Konsulas Gelijus, staiga užklupęs būrį germanų, su panieka ir puikybe atsimetusių nuo Spartako, sukapojo juos į gabalus. Bet Lentului su didele kariuomene apsupus Spartaką, šis išėjo į kovą prieš jį ir, mesdamasis į mūšį, nukovė jo pagrindinius karininkus ir paėmė visą jo mantą. Spartakui žygiuojant link Alpių, Kasijus, buvęs tos Galijos dalies pretoriumi, pasitiko jį su 10 tūkst. vyrų, tačiau buvo nugalėtas ir vos paspruko, netekęs daugybės savo vyrų.“

Tai buvo stiprus smūgis Romos prestižui, sudrebinęs paties Senato užtikrintumą. Negana to, kad buvo išskersta jų kariuomenė, Spartakas paėmė ir fašiną, Romos valdžios simbolį (nuo kurio kilęs žodis „fašizmas“). Mutinoje (dabar Modenoje) vergai nugalėjo dar vieną legioną, vadovautą Gajaus Kasijaus Longino, Cizalpinės Galijos gubernatoriaus. Vergų vadas dabar atrodė visai nenugalimas.

VERGAI KEIČIA KRYPTĮ

Kas nutiko paskui, lieka viena didžiausių istorijos paslapčių. Vergai jau regėjo Alpes ir galėjo pereiti Galijon ir įžengti Vokietijon, kur būtų galėję pabėgti nuo Romos valdžios; arba net pereiti į Ispaniją, kur vyko sukilimas. Tada kažkodėl planas pasikeitė ir Spartakas pasuko atgal: jo kariuomenė vėl pražygiavo per visą Italiją. Kas sukėlė šią permainą? Mes nežinome. Galbūt juos sulaikė logistinės problemos, lietusios kariuomenės perėjimą per Alpes, o gal vergai tiesiog apsvaigo nuo pergalių ir susiviliojo perspektyva plėšikauti turtinguose Italijos miestuose?

Tačiau įvykiai nebesiklostė Spartakui palankia linkme. Tada Spartako prie Spartako armijos jau spėjo prisijungti gausus būrys pakeleivių, tame tarpe moterų, vaikų ir senolių, prisijungusių prie sukilėlių tikėdamiesi pabėgti nuo vergiško gyvenimo. Tokių tikriausiai buvo apie 10 tūkst., kuriuos visus reikėjo maitinti. Šitai turėjo žymiai apsunkinti kariuomenės judėjimą. Juo labiau, romėnai nebedarė klaidos nuvertindami savo priešą.

Senatui sužinojus, kad Spartakas iškovojo naujas pergales prieš Respublikos kariaunas, senatoriai įsiuto ant konsulų, įsakydami jiems nebesikišti į konfliktą. Karas buvo pavestas Markui Licinijui Krasui. Jis buvo turtingiausias žmogus Romoje, itin ambicingas ir šlovės ištroškęs politikas. Krasas nebuvo kvailys ir nenuvertindavo savo priešų. Jo tikslas buvo atsargiai sustiprinti savo pajėgas, vengiant lemiamo mūšio pasitikint tuo, kad ilgainiui pranašesni Romos ištekliai bei turtai išsekinsią sukilėlius ir sudarysią palankias sąlygas karinei pergalei.

Tačiau daugelis prie jo prisijungusių garbėtroškų neturėjo tokio supratimo apie savo priešininkus. Jie buvo išpuikę jauni turtuoliai, nesuvokę su kuo turintys reikalą. Tikriausiai jie leidosi į žygį prieš vergus panašiai, kaip būtų išėję į lapių medžioklę. Plutarchas mums praneša: „Daugybė kilmingųjų išėjo pas jį savanoriais, tiek iš draugystės, tiek vaikydamiesi garbės.“ Toks perdėtas pasitikėjimas savimi ir vėlgi vedė link katastrofos.

Stovėdamas prie Piceno sienos tikėdamasis, kad Spartakas ateisiąs pas jį, Krasas pasiuntė savo leitenantą Mumijų su dvejais legionais stebėti priešo judėjimo, duodamas jam griežtus nurodymus jokiais būdais neįsivelti į kautynes. Jiems buvo liepta užimti nedidelį kalnelį, bet padaryti tai kaip galint tyliau, jog neduotų priešui pavojaus signalo.

Išpuikęs Kraso leitenantas pirmai progai pasitaikius leidosi į mūšį ir buvo sutriuškintas. Jo karius būtų visai sunaikinę, jei ne staiga pasirodęs ir į kovą stojęs Krasas. Šis mūšis buvo itin kruvinas. Žuvo daugybė jo vyrų, o dar daugiau išsigelbėjo tik mesdami ginklus ir gėdindai pabėgdami. Priešingai romėnams, rašo Plutarchas, „iš 12 tūkst. 300 nukautų sukilėlių, vos du buvo pakirsti į nugarą, o likusieji krito stovėdami vienoje gretoje ir narsiai kaudamiesi.“

Ši vergų narsa meta ryškų kontrastą romėnų bailumui praeituose mūšiuose, privertusiam Krasą atgaivinti seną romėnų bausmę: decimaciją. Mėgindamas atkurti drausmę, Krasas pirmiausiai smarkiai išpeikė Mumijų. Tada jis iš naujo apginklavo savo karius, bet žeminančiu gestu privertė juos sumokėti įnašą už savo ginklus, taip norėdamas užtikrinti, kad jie daugiau jų nebemestų.

Paskui jis atrinko penkis šimtus vyrų, kurie pirmieji leidosi bėgti, išskirdamas juos į penkiasdešimt grupių po dešimt. Anot Plutarcho, iš eilės po vieną jų „užmušė baisiausiais būdais, visai kariuomenei žiūrint“. Ši siaubinga bausmė buvo nebenaudojama ir ją atgaivindamas Krasas norėjo parodyti, kad buvo rimtai nusiteikęs. Nuo šio momento kiekvienas romėnų karys išmoko bijoti savo generolo dar labiau, nei kad bijojo vergų.

AKLIGATVIS

72 m. pr. m. e. gale Spartakas su savo kariais įsikūrė stovyklą Regijuje, netoli Mesinos sąsiaurio. Spartakas bandė susitarti su Kilikijos piratais, kad šie perkeltų vergus per sąsiaurį Sicilijon. Anot Plutarcho, „Jis galvojo leistis į Siciliją, kur išsilaipindamas su 2 tūkst. vyrų jis tikėjosi naujai įžiebti vergų sukilimą, kuris tik neseniai prigeso ir, atrodė, galėjo lengvai vėl įsiliepsnoti. Bet piratams su juo susitarus, jis buvo išduotas, jiems jį apgavus ir nuplaukus tolyn.“

Tai rodo gerą taktinį bei strateginį mąstymą. Nusigaudami į Siciliją ir ten sukurstydami naują vergų sukilimą, jie būtų galėję ginti salą nuo Romos. Nepasinaudojus proga pereiti Alpes, tai tikriausiai buvo paskutinė likusi išeitis, nekalbant apie pačios Romos šturmą. Bet projektas nepavyko, nes piratai vergus išdavė. Gali būti, kad Kraso agentai juos papirko, arba jie tiesiog išsigando, jog, padėdami vergams prisišauktų visos romėnų kariuomenės rūstybę. Kaip ten bebūtų, Spartako kariuomenė Kalabrijoje atsidūrė akligatvyje.

Galime įsivaizduoti, koks skaudus smūgis tai buvo Spartakui ir jo sekėjams. Žlugus planui pabėgti į Siciliją, vergai pateko į baisią padėtį. Jie buvo nuvyti iki jūros ir nebeturėjo kur trauktis. Atėjo ir dar blogesnės naujienos. Sukilimui Ispanijoje vadovavusio Kvinto Sertorijaus nužudymas įgalino Romos Senatą pašaukti Pompėjų atgal iš provincijos. Ir norėdami būti užtikrinti, jie taip pat pasišaukė Marką Terencijų Varą Lukulą iš Makedonijos. Anksčiau taip vergus niekinusi Romos valstybė prieš juos telkė visas savo pajėgas.

Atrodo, kad po nedidelio susirėmimo Spartakas įsakė nukryžiuoti vieną romėną belaisvį. Romėnų propagandininkai šitai nurodė kaip tariamo sukilėlių „žiaurumo ir barbariškumo“ įrodymą. Tačiau nukryžiavimas buvo vergams įprasta bausmė. Visa istorija rodo, kad ne vergai, o šeimininkai rodydavo barbariškiausią žiaurumą. Galimas daiktas, kad šito būta sąmoningo protesto, nes nukryžiavimas laikytas itin žiauria egzekucijos forma, kuri nebūdavo taikoma patiems romėnams. Šiuo aktu Spartakas siuntė žinią savo priešams: jūs manote, kad vergų gyvybės pigios, bet mes priversime jus brangiai sumokėti už jūsų veiksmus. Šis pranešimas, kaip ir visi kiti romėnų paskelbti pranešimai, buvo skirtas kruvinam vergų nuslopinimui pateisinti. Bet iš tiesų jiems nereikėjo jokio pasiteisinimo padaryti tai, ką jie ir taip ketino daryti. Vergus reikėjo taip pamokyti, kad tai atmintų visas pasaulis!

Perdėtas pasitikėjimas, kaip paaiškina Plutarchas, buvo žymus sukilimo pralaimėjimą lėmęs veiksnys:

„Po šio sąmyšio Spartakas pasitraukė į Patelijos kalnus, bet Kvintijus, vienas iš Kraso karininkų, kartu su kvestoriumi Skofija, persekiojo ir pasivijo jį. Bet Spartakui sutelkus jėgas ir stojus prieš juos, jie buvo visiškai sutriuškinti ir pabėgo, vos išsinešdami sužeistąjį kvestorių. Tačiau ši sėkmė sužlugdė Spartaką, nes ji paskatino vergus, kurie dabar nebenorėjo ilgiau atidėlioti kovos ar klausyti savo karininkų ir su kardais rankose atsisuko prieš juos, priversdamos vestis juos atgal pro Lukaniją prieš romėnus – būtent šito Krasas ir troško.“ (paryškinta autoriaus).

Atsargusis Krasas nenorėjo staigaus mūšio su daugybę kartų savo jėga, narsą ir išradingumu romėnus nugalėjusiu priešu. Vietoje to, kad pultų, jis įsakė savo kariams siena užverti sąsmauką, siekdamas badu pakirsti sukilėlius. Prieš vergus buvo pasitelkta visa technologinė Romos galybė. Anot Plutarcho:

reklama

„Šį didelį ir sunkų darbą jis puikiai atliko žymiai greičiau, nei buvo tikimasi, iškasant duobę nuo vienos jūros lig kitos, 300 furlongų ilgio, penkiolikos pėdų pločio ir gylio, virš jo pastatant labai aukštą ir tvirtą sieną.“ Pastatydamas šią sieną, jis pasiekė du tikslus: atitraukė savo karius nuo demoralizuojančio neveiklumo ir neprileido priešų prie maisto šaltinių.

Tačiau visos šios pastangos buvo bergždžios. Nepaisant bauginančio priešo pranašumo, Spartakas ir vėl parodė įspūdingus taktinius gebėjimus. Audringą naktį, vidury pūgos, Spartakas įsakė savo sekėjams užpildyti dalį duobės žeme ir medžių šakomis, praeidamas pro ją su trečdaliu kariuomenės. Bet tai buvo tik paskutinis jėgos pademonstravimas, paskutinysis energijos pliūpsnis prieš pat sukilimo žlugimą. Šiuo drąsiu smūgiu jis sugebėjo prasiveržti pro Kraso eiles ir pabėgti link Brundizijaus (dabar Brindizio), kur turėjo išsilaipinti Lukulo kariuomenė.

Pamatęs, kad Spartakas paspruko, Krasas išsigando, kad vergų armija žygiuosianti tiesiai į Romą. Iš tiesų tai tikriausiai buvo geriausias, netgi vienintelis variantas: pastatyti viską ant vieno paskutinio smūgio į priešo galvą. Bet tai tapo neįmanoma dėl naujų skilimų vergų gretose. Vėlgi dalis Spartako kariuomenės ėmė maištauti, apleisdama savo vadovą ir apsistodamos ties Lukanijos ežeru. Ir vėl vienybės nebuvimas turėjo siaubingas pasekmes. Krasas užklupo nepatenkintuosius vergus ir nuvijo juos nuo ežero. Jis būtų juos visus išskerdęs, jei ne Spartakas, kuris staiga pasirodė, sutelkdamas karius ir tvarkingai vesdamas jų atsitraukimą.

PASKUTINIS MŪŠIS

Nepaisant jį ištikusio pralaimėjimo, Krasui buvo aišku, kad vergai buvo atsidūrę sudėtingoje situacijoje. Jausdamas, kad pergalė arti, jis ėmė gailėtis savo ankstesnio sprendimo Senato prašyti atsiųsti Lukulą iš Trakijos ir Pompėjų iš Ispanijos. Kaip tipiškas to meto politikas, jis karą laikė priemone įgyti prestižą ir šlovę, kuris padėtų jam gauti aukštus valstybinius postus – kaip kad vėliau pavyko Cezariui. Paskutiniu momentu, prieš pat lemiamąjį mūšį, atvykus kitiems generolams atrodytų, lyg ne vienas Krasas būtų laimėjęs karą. Būtent taip ir atsitiko. Paskutinį mūšį prieš Spartaką laimėjo Krasas, tačiau visus laurus susižėrė Pompėjus.

Tad Krasas nekantravo kaip galėdamas greičiau stoti į mūšį:

„Atėjo žinia, kad Pompėjus jau arti; ir žmonės atvirai prabilo apie tai, kad šio karo garbė teksianti tam, kuris priversiąs priešą susikauti ir užbaigsiąs karą. Tad Krasas, trokšdamas pradėti lemiamąjį mūšį, įsikūrė labai arti priešo ir ėmė juos supti tvora; bet vergai prasiveržė ir užpuolė statytojus.“(Plutarchas, Krasas).

Krasas turėjo pranašesnes pajėgas ir troško stoti į lemiamą mūšį. Jis sustabdė Spartako kariuomenę ir įsikūrė stovyklą prie pat jos, norėdamas išprovokuoti vergus kovai. Vergai ir puolė. Spartakas, žinodamas, kad iš visų pusių artinasi nauji pastiprinimai, suvokė, kad nebeįmanoma išvengti mūšio. Kiekviena praėjusi akimirka reiškė romėnų pozicijų sustiprinimą.

Matydamas iš visų pusių romėnų stovyklon ėjusias šviežias atsargas, Spartakas turėjo viską pastatyti ant vieno paskutinio antžmogiško mėginimo. Žodžiais, kuriais Karlas Marksas vėliau apibūdino didvyrišką Paryžiaus Komunos sukilimą, vergai nusprendė „šturmuoti dangų“. Tad jis surinko savo karius, stengdamasis pakelti jų kovinę dvasią artėjančiam mūšiui.

Tegalime spėlioti apie jo dvasinę būseną tuo lemiamu momentu, kai visas sukilimo likimas priklausė nuo vieno paskutinio mūšio baigties. Kaip tikras vadas, jis ramiai išrikiavo savo karius mūšiui. Šitai sekė vienas dramatiškiausių įvykių žmonijos istorijoje. Atvedus jo žirgą, Spartakas išsitraukęs kardą jį užmušė vergų kariaunos akivaizdoje, tardamas: „Jei šiandien nugalėsime, iš priešo paimsime daug geresnių žirgų, o jei pralaimėsime, man iš vis žirgo nebeprireiks.“ Šiuo gestu Spartakas ne tik pademonstravo didžiulę asmeninę narsą ir visišką abejingumą savo asmeniniam saugumui, bet taip pat perdavė bekompromisę žinutę vergams: mes laimėsime šį mūšį, arba žūsime.

Kaip pripažįsta net romėnų istorikai, vergai paskutinįjį sykį kovėsi su žūtbūtine narsa. Bet šio mūšio baigtis buvo aiški. Anot romėnų šaltinių, Spartakas prasibrovė pro kovojusių vyrų eiles ir leidosi tiesiai link paties Kraso. Supamas mirtinų smūgių krušos ir smarkiai sužeistas, jis nepasiekė savo tikslo, bet nukovė du jį vienu metu užpuolusius centurionus. Pagaliau, likęs vienas, jis nesitraukė iš vietos ir, narsiai gindamasis priešo apsupty, buvo sukapotas į gabalus. Štai kaip šią sceną aprašo romėnų istorikas Apianas:

„Spartakas buvo sužeistas ietimi į šlaunį ir suklupo, priešais save laikydamas skydą ir šitaip gindamasis nuo priešų, kol jis ir buvusieji kartu su juo buvo apsupti ir nužudyti.“

Po mūšio legionieriai sukilėlių stovykloje rado ir išlaisvino 3 tūkst. romėnų belaisvių – nei vienas jų nebuvo nukentėjęs. Toks civilizuotas elgesys su romėnais belaisviais labai skyrėsi nuo Spartako sekėjų likimo. Krasas įsakė nukryžiuoti 6 tūkst. vergų palei Apijaus kelią tarp Kapujos ir Romos – maždaug 200 km atstumo. Jų kūnai rikiavosi ties keliu nuo pat Brundizijaus iki Romos. Kadangi Krasas taip ir neįsakė nuimti kūnų, dar eilei metų praėjus nuo paskutiniojo mūšio visi keliauninkai tapdavo šio makabriško reginio liudininkais.

Apie 5 tūkst. vergų kažkaip paspruko. Šios sutriuškintos vergų armijos liekanos buvo sutiktos iš romėnų Iberijos grįžusio Pompėjaus Lukanijoje, prie Silaro upės kranto. Visų savo žygių išsekinti vergai susidūrė su šviežiais, gerai apmokytais ir tvirtais žymiausiojo Romos generolo legionais. Jis juos išžudė, vėliau panaudodamas nusilpusio ir demoralizuoto pabėgusių vergų būrio sunaikinimą kaip pretekstą prisiimti sau garbę už vergų karo užbaigimą.

Pompėjus nedelsdamas parašė laišką Senatui, teigdamas, kad, nors Krasas ir nugalėjęs vergus atvirame mūšyje, jis (Pompėjus) užbaigęs patį karą. Šito pasėkoje Pompėjus buvo pagerbtas įspūdingu triumfu už savo pergalę prieš Sertorijų Ispanijoje, tuo tarpu Krasui nebuvo suteikta triumfo garbė, kurios jis taip troško. Vietoje to jam buvo suteikta kuklesnė garbė, vadinta ovacija. Šitaip Pompėjus „didysis“ Romoje buvo sutiktas kaip didvyris, tuo tarpu Krasas, dideliam savo nusivylimui, nesulaukė nei padėkos, nei šlovės už tai, kad išgelbėjo Respubliką nuo Spartako.

Šis nedėkingumas daug ką pasako apie romėnų vergvaldžių klasės psichologiją. Šie turtingi niekšai ir veidmainiai tiesiog negalėjo pripažinti, kad Spartake būta priešo, privertusio juos drebėti. Kilmingieji senatoriai patogiai užmiršdavo siaubą, kurį vos prieš keletą mėnesių jiems kėlęs Spartako vardas. Kaip gali karas prieš vergų armiją būti vertas triumfo garbės?

Beviltiškai trokšdamas jam Senato nesuteikto karinio triumfo, Krasas vėl leidosi ieškoti šlovės Azijoje, kur ir sulaukė pelnytos mirties gėdingomis aplinkybėmis. O Pompėjus vėliau buvo nužudytas po to, kai pralaimėjo pilietinį karą prieš Cezarį. Iš šito galime manyti, kad istorijoje visgi esti tam tikro teisingumo. Šiandien šių vyrų vardai pusiau užmiršti, tuo tarpu Spartakas gerbiamas ir jo atminimas brangus milijonams širdžių.

MITAS IR TIKROVĖ

Spartako legenda ilgai gyvavo ir po jo mirties. Romėnams pasakojimas apie vergų sukilimą buvo gąsdinantis įspėjimas: jis mokė, kad visuomenė, pastatyta ant vergų ir pavergtų žmonių nugarų vieną dieną galinti būti jų nuversta. Po keturių šimtmečių būtent tai ir atsitiko, Romą paėmus barbarams. Spartako atminimas ir toliau gyvuoja kaip simbolis engiamų masių galybės sukilti prieš pavergėjus. Jis nepraranda jėgos ir šiandien lieka įkvėpimo šaltiniu visiems, kovojantiems už savo teises.

Ne atsitiktinumas, kad Pirmojo pasaulinio karo metu Roza Liuksemburg su Karlu Lybknechtu pasirinko Romos revoliucionieriaus vardą, steigdami Spartako Sąjungą. Karlas Marksas taip pat buvo didelis Spartako gerbėjas. Spartaką jis laikė didvyriu, apibūdindamas jį kaip „puikiausią vyrą visoje antikos istorijoje“. 1861 m. vasario 27 d. datuotame laiške Engelsui, Marksas pasakoja skaitęs apie Spartaką Apiano „Romos piliečių karuose“: „Didis karvedys, kilnus charakteris, tikras antikinio proletariato atstovas. Pompėjus – tikras nedorėlis.“ (K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai laiškai. V., 1983, p. 113). Bet kam, turinčiam kad ir paviršutiniškas istorijos žinias, būtų sunku nesutikti su šiuo vertinimu.

Spartako asmenybė kartu su jo didžiuoju sukilimu taip pat įkvėpė daugybę modernių grožinės bei politinės literatūros autorių. Hovardas Festas apie sukilimą parašė žymų romaną. Stenlis Kubrikas paskui adaptavo Festo romaną garsiajam filmui Spartakas (1960 m.). Savo knygoje Spartakas F. A. Ridlis nurašo tiek Kubriką, tiek ir Festą, bet abiem atvejais yra neteisus. Tai tėra dar vienas liūdnas pavyzdys, kaip siaura ir mechaniška marksizmo interpretacija niekuomet nesugeba pamatyti miško tarp medžių.

Festas parašė ne istorinę knygą, o istorinį romaną ir, nors kai kur „pagražindamas“ faktus, romanas visgi puikiai perteikia istorijos dvasią. Tai – ne istorija, o geriausios rūšies istorinis romanas, kūrybingai reprezentuojąs realius įvykius, per daug nenukrypdamas nuo istorinių faktų. Aišku, yra ir tikrai neistoriškų detalių – ypač filme. Skirtingai nei garsiojoje filmo scenoje, išgyvenusieji mūšį niekada nebuvo prašomi atpažinti Spartaką, nes jis žuvo mūšio lauke.

Bet turime atminti, kad filmo būta meno kūrinio, turinčio teisę į tam tikrą laisvę dramatiškai pavaizduojant istorinius įvykius. Dar svarbiau, meno kūrinys gali perteikti gilią tiesą netgi nukrypdamas nuo griežčiausio istorinių įvykių atpasakojimo. Ši dramatiška scena, kurioje vergai vienas po kito atsistoja, paniekindami savo šeimininkus ir paskelbdami „aš esu Spartakas“, iš tiesų perteikia gilią tiesą, taikytiną ne tik Spartako sukilimui, bet kiekvienam pavergtųjų sukilimui per visą istoriją. Nes Spartako stiprybė ir buvo tai, kad šis žmogus įkūnijo vergų masės viltis, aspiracijas ir laisvės troškimą. Ir kiekviename iš sukilusiųjų vergų galime sakyti, jog būta maža dalelė Spartako. O kai dėl masinio nukryžiavimo scenos, jos būta istoriškai tikslios.

Kiek nedaug težinome apie šį didį žmogų, žinome iš to, ką apie jį rašė priešai. O ką mes žinome? Žinome užtenkamai, kad padarytume išvadą, jog Spartako būta puikaus vadovo ir gabaus karinio taktiko. Galbūt jis buvo didžiausias antikos laikų karvedys. Bet jis tikriausiai nebuvo, kaip vaizduojama filme ir romane, revoliucinis disciplinuotų karinių pajėgų vadovas. Jei jis ir turėjo aiškiai apibrėžtą politinę strategiją, mes jos nežinome. Mažai kas vienijo jo armiją, išskyrus siekis išlikti, o galiausiai jos likimą, kaip ir pranašesnės Romos pajėgos, užantspaudavo vidaus nesutarimai bei paprasčiausias pakrikimas.

Ar Spartakas – ankstyvas komunizmo pirmtakas? Savo romane Hovardas Festas vergų vedliui priskiria tokius žodžius: „Ką tepaimame, laikome bendrai – ir jokiam vyrui nepriklausys kas kita, kaip jo ginklai ir drabužiai. Bus taip, kaip buvo senovės laikais.“ Nežinau, iš kur Festas gavo šią idėją, bet nėra neįmanoma, kad tuomet būtų egzistavusios kažkokios primityvios komunistinės ir egalitarinės idėjos – panašiai, kaip vėliau iškilusios tarp ankstyvųjų krikščionių.

Yra įmanoma, kad didžiajame 71 m. pr. m. e. vergų sukilime būta utopinių ir komunistinių srovių, besirėmusių miglotais prisiminimais apie tolimą praeitį, kurioje žmonės buvo lygūs ir gyvavusi bendruomeninė nuosavybė. Bet net tokiu atveju jie būtų žvelgę atgal į praeitį, o ne progresyviai, į ateitį, ir šitai būtų pasireiškę kaip „vartojimo komunizmas“ („lygus paskirstymas“), o ne kolektyvinė gamyba.

Duotomis sąlygomis toks variantas būtų galėjęs visuomenę vesti ne pirmyn, o atgal. Tikras komunizmas (beklasė visuomenė) negali būti pastatytas ant atsilikimo ir skurdo pagrindų. Jis numano aukštą gamybinių jėgų išsivystymo lygį, kuris įgalintų žmones išsivaduoti nuo darbo naštos ir turėti užtenkamai laiko pilnai išvystyti savo žmogiškąjį potencialą. Tokių materialinių sąlygų Spartako laikais nebuvo.

Kas būtų nutikę vergams nugalėjus? Jei jiems būtų pavykę nuversti Romos valstybę, galbūt istorija būtų visai kitaip susiklosčiusi. Žinoma, neįmanoma tiksliai pasakyti, kokios būtų buvusios to išdavos. Vergai tikriausiai būtų buvę išlaisvinti – nors net ir šitai negali būti garantuota. Net ir tuo atveju, atsižvelgiant į tuometį gamybinių jėgų išsivystymą, bendroji tendencija tikriausiai būtų buvusi kažkokios rūšies feodalizmo išsivystymas.

Po kelių šimtmečių taip ir nutiko imperijai, vergvaldinei ekonomikai pasiekus savo ribą ir puolus į krizę. Vergai buvo „išlaisvinti“, bet pririšti prie žemės kaip baudžiauninkai (kolonai). Jei šitai būtų įvykę anksčiau, tikėtina, jog ekonominė bei kultūrinė raida būtų buvusi greitesnė ir žmonija galbūt būtų išvengusi Tamsiųjų amžių baisybių.

Tačiau tai tik spekuliacija. Faktas yra tas, kad sukilimas pralaimėjo ir dėl eilės priežasčių net negalėjo laimėti. Marksas su Engelsu Komunistų manifeste paaiškino, kad visų lišiolinių visuomenių istorijos būta klasių kovos istorijos:

„Laisvasis ir vergas, patricijus ir plebėjas, dvarininkas ir baudžiauninkas, cecho meistras ir pameistrys, žodžiu, engėjas ir engiamasis buvo amžiname antagonizme vienas antram, kovojo nenutrūkstamą, tai paslėptą, tai atvirą kovą, kuri visada baigdavosi visuomeninio pastato pertvarkymu arba bendru kovojančių klasių žlugimu“ (K.Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1949. T. 1, p. 9).

Romos imperijos likimas buvo ryškus antrojo varianto pavyzdys. Pagrindinė priežastis, kodėl Spartakas galiausiai pralaimėjo, buvo ta, kad vergai nesusivienijo su miestų proletariatu. Pastarajam palaikant valstybę, vergų pergalė buvo neįmanoma. Bet Romos proletariatas, priešingai dabarties proletariatui, nebuvo gaminanti klasė. Ji iš esmės buvo parazitinė klasė, gyvenusi iš vergų darbo ir priklausiusi nuo jų šeimininkų.

Romos revoliucijos pralaimėjimą iš esmės ir lėmė šis faktas. Galutinis rezultatas buvo Respublikos žlugimas ir siaubingos tironijos Imperijos pavidalu iškilimas, vedęs link ilgalaikio vidinio puvimo, socialinio bei ekonominio nuosmukio, o galiausiai, prie žlugimo ir barbarizmo.

Reginys, kaip šie labiausiai užguiti žmonės pakilo su ginklais rankose vėl ir vėl nugalėdami didžiausios pasaulio galybės kariuomenes, yra vienas įspūdingiausių bei jaudinančių istorinių įvykių. Galiausiai Spartakui nepavyko. Gali būti, kad jo sukilimas nuo pradžios buvo pasmerktas pralaimėjimui. Bet šis šlovingas istorijos puslapis niekuomet nebus užmirštas, kol bus žmonių, motyvuojamų meilės tiesai ir teisingumui. Šio titaniško sukilimo garsas aidi per šimtmečius ir iki šiolei lieka įkvėpimo šaltiniu visiems, tęsiantiems kovą už geresnį pasaulį.

Šaltinis: Spartacus - a real representative of the proletariat of ancient times

Vertė: Kibirkštis