POEZIJOS GODOS. Lietuvių poezijos kiškiai ir avytės: Januševičius ir Stankevičius

Prieš dvejus metus šiek tiek rašiau apie dabartinę lietuvių poeziją; profilaktiškai (http://www.radikaliai.lt/radikaliai/1289-apie-dabartine-lietuviu-poezija-profilaktiskai-video). Profilaktika nepadėjo, nes lietuvių poezija vis prastėja, ir tai jau visai nebejuokinga. Imu metaforišką poezijos chirurgo (nesu nei poetas, nei poezijos kritikas, bet Lietuvos rašytojų sąjunga 2008 m. kažkodėl priėmė mane į savo gretas, nors savo kaip profsąjungos funkcijų neatlieka) skalpelį ir einu medžioklėn. Lietuvių poezijos rožinių kiškių ir avyčių medžioti. Skaudu, kad yra / buvo tiek daug gerų lietuvių poetų, tačiau lietuvių poezijos vaizdą vis labiau temdo tie rožiniai kiškučiai (kiti gal sakytų – grafomanai, betalenčiai, „klaniniai“, o man toks pavadinimas labai patinka).

B. Januševičius buvo sukūręs grupę „Aš Myliu Axilb Dlegrab ir Rusiją“ (Axilb Dlegrab – tai Blixa Bargeldas, žymus grupių „Einstürzende Neubauten“, „Nick Cave and the Bad Seeds“, ANBB, „Teho Teardo“ narys). Dabar šio pavadinimo turbūt gėdijasi, nes Rusiją mylėti gali tik Kremliaus agentai.

Kaip rožinis kiškis Rusiją mylėjo ir galimai geležines groteles vogė

Beje, šią metaforą pasiskolinau iš Benedikto Januševičiaus, 2008 m. išleidusio knygą „Kiškis kiškiškai kiškena“ (su CD), kuri tikriausiai pradėjo lietuvių poezijos nuosmukio ir krizės laikus, tebesitęsiančius iki šiol. Ši knyga buvo septintasis B. Januševičiaus eilėraščių rinkinys, kuriame, kaip teigta jo anotacijoje, „savitai tęsiama ir plėtojama keturvėjininkų puoselėta garsų, arba akustinės, poezijos kryptis. (...) Knyga „Kiškis kiškiškai kiškena“ – ne tik B. Januševičiaus kūrybos, bet ir šiandienės lietuvių poezijos naujovė.“ (http://www.tekstai.lt/tekstu-naujienos/3615-kitu-knygu-naujienos; tekstai.lt tvarko pats B. Januševičius).

Privaloma pažiūrėti: https://www.youtube.com/watch?x-yt-ts=1421914688&v=K5X5PBN8cOE&x-yt-cl=84503534

reklama

Ši knyga nė neverta analizės, nes pernelyg aukštai kelia kartelę. Nieko panašaus į keturvėjininkus čia nesama. O va čia jau kitas reikalas:

Ir pro garso tarpus
Kas gyvas
Į laimės ofensyvas!

Taip 1922 m. rašė tikras keturvėjininkas Salys Šemerys. Keturvėjininkai atsirado 1922 m. Vasario 16 d. 2012 m. Vasario 16 d., po 90 metų, atsirado radikaliai.lt, kitoks kultūros žurnalas, kuriam nesvetima maištavimo dvasia.

O B. Januševičius man patiko, kai buvo sukūręs grupę „Aš Myliu Axilb Dlegrab ir Rusiją“ (Axilb Dlegrab – tai Blixa Bargeldas, žymus grupių „Einstürzende Neubauten“, „Nick Cave and the Bad Seeds“, ANBB, „Teho Teardo“ narys). Dabar šio pavadinimo turbūt gėdijasi, nes Rusiją mylėti gali tik Kremliaus agentai. Beje, įrodymas, kad tokia grupė buvo, kabo ne tik eksperimentinės muzikos gerbėjų atmintyje, B. Januševičiaus interviu, bet ir tinklalapyje discogs.com: http://www.discogs.com/artist/3062738-As-Myliu-Axilb-Dlegrab-Ir-Rusija.

B. Januševičius interviu (2010 10 12) pasakojo (pateikiamos ištraukos):

„Visi ten dirbom daugmaž vienodai: kuris pasiūlo kokią frazę ar ką, kiti priduria. Pavadinimą parinko Saulius, jei neklystu, taip sušuko „World Domination Enterprises“, išlipę iš lėktuvo Maskvoje: „Mes mylim Blixą Bargeldą ir Rusiją!“ ar panašiai. Vardan painiavos BB apvertė.“

1994 m. Suomijos firma „Insecure Prod.“ išleido grindcore / punk / hardcore / industrial stilistikos rinkinį „Insecure 4“ (http://www.discogs.com/Various-Insecure-Compilation-4/release/4122854). Šioje kasetėje paskutinė – 38-oji – daina „Kristi į masę“ buvo atlikta minėtos B. Januševičiaus grupės. Beje, 1993 m. ta pati firma leidinyje „Insecure 3“ publikavo Ugniaus Liogės pankroko grupės „Varnų Vėjas“ dvi dainas: „Girtos karvės“ ir „Klierikas akrobatas“ (http://www.discogs.com/Various-Insecure-3/release/3393134).

Pasak B. Januševičiaus, skirtingai nei B. Bargeldas, elektriniu pjūklu jis negrojo, nes „elektro pjūklas būtų buvus baisinė prabanga. Tekdavo pasitenkinti grąžtais :) Mėgdavom tas geležines groteles, kurios būna prie įėjimų į laiptines. Jas ir reikdavo pasivogti kuo arčiau koncerto vietos, nes labai jau sunku nešt... Na, mes įrašėm 3 albumus. Įrašai išliko visi. Šiaip tai ten kompanija buvo gera: iš pradžių dviese su Smalke (Saulius Drunga, na tas, kur „Anarchiją Žirmūnuose“ susuko), o netrukus gavom studiją ir prisijungė Kastis („Turbo Reanimacija“, žr. http://www.radikaliai.lt/radikaliai/2188-isskirtiniai-interviu-su-legendiniais-muzikantais-nr-20-turbo-reanimacija-video) ir Verbaitis, nu ir aš (Tomas Verbaitis, http://www.discogs.com/artist/1664878-Tomas-Verbaitis). Be to, su Verbaičiu tuo metu leidom fanziną „Ar plaunat kojines?“ Man iki šiol patinka, ką mes darėm. Buvo labai smagu, gera chebra, gera nuotaika. Na, pirmas albumas gal blankesnis, bet paskui įsivažiavom. Šiaip ten įvairūs dalykai buvo: noise punk, geležys, lietuvių folko priemaišos (Kastis kankliavo, birbino birbynę), triukšmas. Mėgstu įvairovę :) Porą kartų koncertavom, ir tiek.“

1993 m. „Aš Myliu Axilb Dlegrab ir Rusiją“ albumas vadinosi „Išplūšių kalbos žodelynas“, kuriame buvo 17 kūrinių, pavadintų, pvz., „Dezhiukas“, „Stakliukas“, „Skyliukas“, „Gerblogis“ ir pan.

B. Januševičius paaiškino: „Visi tie gabalų pavadinimai – išplūšių kalbos žodžiai, maždaug tiek jų ir buvo išplūšių kalboje. Išplūšių kalba – tai mūsų grupės išgalvota kalba, kuria iš dalies ir kalbėjomės. Tai buvo abstrakti kalba iš 20 kelių žodžių. Išplūšiai - tai tokie žmonės, žr. www.lkz.lt/startas.htm, „išplūšinti“, pusgalviai, ką aš žinau...  išplū́šinti 3. tr. J išdulkinti: Išplùšink dulkes J.Jabl(Als).

reklama

Juokingiausia, kad tose patalpose kur mes repetavom, už sienos grojo kažkokie rokeriai... tai mes jiems truputį ritmą patikslindavom :) Tai sykį atėjo, prašė, langus kad užsidarytumėm.“

„Mėgdavom tas geležines groteles, kurios būna prie įėjimų į laiptines. Jas ir reikdavo pasivogti kuo arčiau koncerto vietos, nes labai jau sunku nešt...“ (Iš B. Januševičiaus interviu.)

Pizdastradatelių poezijos avytė?

Yra tokie pizdastradateliai. Kaip sako mano kaimynas Rapolas Gniūžtė, „jiems visąlaik dėl kažko neva liūdna, negera, neramu, o poezijoje – tai tartum pagiringas žvilgsnis į blet blaivą žvirblį, ir o kodėl jis kurwa gerai jaučiasi.“

Atleiskime Rapolui Gniūžtei už grubesnį žodį, tačiau galimai tokių galimai poetų galimai avyčių avytė, galimai karalius ir galimai geriausias galimai pizdastradatelis (muzikoje pavyzdžiu galėtų būti koks nors byberis, iglesijas ar blantas) Lietuvoje yra Rimvydas Stankevičius. Kaip ir B. Januševičius, jis yra 1973 m. gimimo (įdomus sutapimas).

Pankroko R. Stankevičius negrojo, tačiau savo laiku taip pat ėmėsi indėlio į muziką: pasak rasytojai.lt, „2000 m. pagal Rimvydo Stankevičiaus inscenizaciją Nacionaliniame dramos teatre pastatytas Sauliaus Mykolaičio režisuotas spektaklis „Stop mašina“. Taip pat jis parašė tekstus daugiau nei 20 roko dainų. 2002 m. drauge su kompozitoriumi Roku Radzevičiumi sukūrė roko operą „Jūratė ir Kastytis“ (http://rasytojai.lt/lt/rasytojai/65-rasytojai/esami-nariai/s/389-stankevicius-rimvydas, http://www.discogs.com/artist/1339729-Rimvydas-Stankevi%C4%8Dius).

Papildysiu šią informaciją: bendradarbiaudamas su grupės „Skylė“ įkūrėju R. Radzevičiumi, R. Stankevičius parašė tekstus ir roko misterijai „Pranašas. Degančios rankos“ (2005; http://www.skyle.lt/naujas/index.php?option=com_content&view=article&id=216%3Apranasas&catid=80%3Amuzikiniai&Itemid=82), taip pat „Skylės“ albumo „Broliai“ (2010) kūriniams „Žalia daina“, „Minutė prieš“ ir „Priesaika“.

2009 m. pristatytas kolekcijos „Lietuvių aktorių balsai“ albumas „Valhala“, kuriame aktorius Andrius Bialobžeskis ir muzikantas Domantas Razauskas atlieka R. Stankevičiaus eiles.

Tačiau ne apie dainas čia kalba. Man labai patinka (kaip ir B. Januševičiaus kiškučiai) R. Stankevičiaus avytė. Ta, kuri aprašyta 2014 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistoje, Lietuvos kultūros tarybos paremtoje esė (ką ten esė, visa tai gryniausia poezija) knygoje „Betliejaus avytė“. Keletas ištraukėlių iš avytės:

Kitame lange daili, nuogą nugarą ir baltutėles, iš po aptemptų džinsų seksualiai kyšančias kelnaites praeiviams demonstruojanti pardavėja užgesintoje vitrinoje palengva perrenginėja manekeną... (p. 16).

Todėl šiandien su šviesiu ilgesiu atsidustu: „Metas ant kapų.“ (p. 21).

Ir tarsi žaibo išlydis mane kaskart nutvieskia žinojimas: rytojus tikrai bus. (p. 40).

Galima būtų ir tęsti, bet man gaila mielaširdingojo skaitytojo. Visur betliejai, avytės, Kristus, aistra, meilė, bičiulis, draugystė, dangus... Kaip Andriaus Mamontovo dainose, tik čia daugiau pseudoreliginio įtempio. Taip ir įsivaizduoji: sėdi girtas Poetas su beveik krentančia iš tarpudančio cigarete prie baro, ir kad subliaus visu balsu (visiems iš rankų bokalai ir taurės beigi stiklinytės jeblyst ir iškrenta):

Manoji avytė taip ir liko nepatikrinta. Pats kasmet esu priverstas tikrinti, ar ji dar švari. (p. 84).

Rimvydas Stankevičius. Benedikto Januševičiaus nuotr. Šaltinis: rasytojai.lt.