Justo Paleckio kalba pirmajame Lietuvos Liaudies seimo 1940 m. liepos 21 d. posėdyje

Niekam ne paslaptis, kad 1940 m. – sudėtingas momentas Lietuvos istorijoje, žymintis tiek Raudonosios armijos dislokavimą mūsų šalyje, tiek fašistinės diktatūros su A. Smetona priešakyje žlugimą ir liepos 21 d. atidaryto Liaudies seimo paskelbtą naujos, Tarybų Lietuvos valstybės, kūrimosi pradžią. Bet, kaip ir daugelis kitų Lietuvos istorijos epizodų, šis laikotarpis pristatomas vienašališkai, piešiant jį tik juodžiausiomis spalvomis, užmirštant realias socialines bei geopolitines aplinkybes. Todėl istorinės pažinties tikslais pateikiame minėtojo Liaudies seimo deputato, to meto Lietuvos politinio veikėjo, J. Paleckio kalbą, pasakytą atidaromajame Liaudies seimo posėdyje. Joje duodama bendra ligtolinės Lietuvos istorijos apžvalga, nusakoma socialinė bei politinė socialistinio posūkio reikšmė.

KALBA LIETUVOS LIAUDIES SEIMO LIEPOS 21 D. POSĖDYJE

Išvaduotosios Lietuvos liaudies atstovai, piliečiai, pilietės, draugai, draugės!

Pirmosios Lietuvos liaudies vyriausybės vardu sveikinu jus, pirmojo Liaudies seimo atstovus, tikrus laisvos Lietuvos darbo liaudies atstovus. Į šią vietą, kur prieš 20 metų įvairaus plauko buržuazinės Lietuvos grupių atstovai buvo susirinkę kurti taip greit pairusių tariamai demokratinės Lietuvos pagrindų, jūs atėjote dėti pagrindų naujai darbo žmonių Lietuvai. Kova dėl tos busimosios naujosios Lietuvos buvo ilga ir sunki. Toje kovoje jungiasi ir knygnešių laikai, ir 1905 metų revoliucija, ir visos liaudies kovos, vykusios buržuazinėje Lietuvoje nuo pat 1918–1920 metų dviejų Lietuvų savitarpio pilietinio karo ligi paskutinių laikų, ligi smetoninio režimo žlugimo. Toji Lietuvos liaudies kova yra susijusi su tarptautine proletariato išsivadavimo kova, kurios avangarde visada buvo Rusijos proletariatas, su kuriuo petys į petį kovojo Lietuvos proletariatas 1905 metais, 1917 metų Vasario ir Spalio revoliucijose, taip pat įvairiuose Rusijos pilietinio karo frontuose. Tas kovas ir aukas pagerbsime atsistodami. (Dalyviai atsistoja.) Visos tos kovos ir aukos, sudėtos mūsų liaudies laisvės troškimams pasiekti, ilgai buvo ir būtų ilgai dar likusios be vaisių, jei ne ta broliškoji pagalba, kurios susilaukėme iš broliškų ir draugiškų Tarybų Sąjungos tautų ir kurią atnešė mums tautų išvaduotoja Raudonoji Armija. Kartu su visa Lietuvos liaudimi šią didžiojo mūsų liaudies laimėjimo ir triumfo valandą sveikiname TSRS tautas, <...> sveikiname Lietuvoje esančius Raudonosios Armijos raudonarmiečius, vadovaujančius kadrus ir jos vadus.

J. Paleckis pradeda pirmąjį Lietuvos Liaudies seimo posėdį. Kaunas, 1940 m. liepos 21 d.

Noriu dar kiek plačiau apžvelgti padėtį, iš kurios mes esame išėję, kad ryškiau matytume, kur mes esame ir kur mes einame. Pažvelgę į senesnę praeitį, prisiminę mūsų tautos atgimimo laikus, mes matome ryškią ir nuolat vykstančią kovą tarp dviejų Lietuvą – tarp ponų Lietuvos ir valstiečių baudžiauninkų Lietuvos, tarp reakcionierių klerikalų Lietuvos ir pirmeivių laisvamanių Lietuvos, tarp buržuazinės ir proletarinės Lietuvos. Tų dviejų Lietuvų kova žymi visuose mūsų tautos istorijos etapuose. Žvelgdami į tos kovos evoliuciją, matome įdomų reiškinį. 1905 metų revoliucijos laikais klerikalinė reakcinė Lietuva kalbėjo apie klusnumą carui ir lietuvius kaip „įnamius caro Rusijos bute“, kurie turi būti ramūs ir klusnūs carui ir jo valdžiai. O pirmeiviai, sušaukę 1905 metais didįjį Vilniaus seimą, drąsiai skelbė kovą carinei Rusijai ir šūkį, kad Lietuva turi būti laisva, savaranki tauta laisvų Rusijos tautų federacijoje. 1917 m. revoliucijos laiku Petrapilio lietuvių seime reakcionieriai klerikalai padarė staigią „pažangą“ – jie reikalavo „visiškai nepriklausomos Lietuvos“, o pažangieji sakė, kad „verčiau Lietuvai būti laisvos federatyvinės ir galingos Rusijos dalimi, nei svetimųjų mindžiojama tariamai nepriklausoma Persija“.

Kodėl reakcionieriai persimetė taip staigiai iš klusnių, ištikimų caro Rusijos rėmėjų į nepriklausomybės siekėjus? Visiškai aišku, kad tai įvyko, reakcionieriams išsigandus revoliucinio liaudies sąjūdžio, kuris iš šaknų būtų likvidavęs taip ilgai slėgusį mūsų liaudį klerikalizmą ir tuoj pakeitęs visą krašto ūkinę santvarką tokia, kurioje nebūtų vietos liaudies išnaudojimui, nebūtų nė ženklo likę taip ilgai dar mus engusios buržuazinės kapitalistinės sistemos. Tad ne liaudies gerovės sumetimais klerikalai ir reakcionieriai gynė nepriklausomybės mintį,– grynai savo kailio ir savo klasės interesų sumetimais.

Bet Rusijoje vykstant socialistinei revoliucijai, daugeliui net pažangiųjų sąvokos susimaišė, dalis jų nuėjo drauge su Rusijos proletariatu kurti bendros proletarinės Tėvynės, o dalis buvusių pažangiųjų persimetė į nepriklausomybės stovyklą, svajodami apie idealią demokratinę Lietuvą su visomis pilietinėmis laisvėmis.

Tuo tarpu vokiečių okupuotoje Lietuvoje Smetonos vadovaujamoji kaizerinė taryba ėmėsi kurti net savotišką „nąpriklausomą“ Lietuvos karaliją ir išrinko Lietuvos karaliumi vokiečių kunigaikštį Urachą, kuris turėjo būti Mindaugu II. Dabar arčiau pažinę Smetonos „politiką“, galime įsivaizduoti, su kokiu sielvartu jam teko atsisakyti tos idiliškos Lietuvos karalijos idėjos, kilus Vokietijoje Lapkričio revoliucijai, ir pereiti prie buržuazinės Lietuvos respublikos kūrimo.

Vėliau dvi Lietuvos susitiko 1918–1920 metų pilietinio karo kovose, kur vienoje įpusėję stovėjo Spalio revoliucijos kovų idėjose iškilusi socialistinė Tarybų Lietuva su šviesaus atminimo vyru, kovotoju ir patriotu Vincu Mickevičium-Kapsuku priešakyje, o antroje pusėje – buržuazinė Lietuva. Dėl Lietuvos proletariato nepakankamo organizuotumo, o ypač dėl prieš Tarybų šalį susitelkusių kontrrevoliucinių jėgų didumo, toje kovoje laimėjo buržuazinė Lietuva, o socialistinės Tarybų Lietuvos gyvą dvasią ir jos kovos vėliavą perėmė Lietuvos Komunistų partija, vedusi nenuilstamą ir sunkią kovą.

Buržuazinė Lietuva įsikūrė su nepriklausomos demokratinės respublikos titulu. Bet jei geriau apgalvosime ir padarysime tikras išvadas, paaiškės, kad toji nepriklausomybė buvo daugiau tariama, o demokratija taip ir pasiliko svajonėse. Iš tikrųjų gi nepriklausomoji Lietuva buvo tik pastumdėlė, tik žaislelis imperialistų politikos rankose. Tik pažiūrėkime, kaip ją istumdė ir grumdė. 1918–1919 metais Lietuva turėjo įeiti į reakcinių baltagvardiečių bloką, kurį sudarė anglų ir prancūzų karinės misijos Pa-baltijyje. Į tą bloką įėjo Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija, Judeničo–Bermonto–Virgoličo rusų baltagvardiečiai ir Suomija.

įvairių svetimų samdinių remiami ir santarvininkų ginklais apginkluoti, savo politikų apgaudinėjami, Lietuvos buržuazinės kariuomenės daliniai [1919 m.] ėjo į kovą prieš savo brolius – socialistinės Tarybų Lietuvos raudonarmiečius. Buržuazinės Lietuvos kariuomenė tarėsi kovojanti dėl nepriklausomos Lietuvos, dėl laisvės, dėl demokratijos, o iš tikrųjų ji kovojo dėl santarvininkų tikslų, ji buvo tiktai grandis santarvininkų intervencijos politikoje, ji kovojo už ponus ir išnaudotojus. Kokį dėkingumą parodė už tai santarvininkai, matome iš Vilniaus pavyzdžio. Kai 1919 metų balandžio mėnesį lenkai užgrobė Vilnių, suduodami smūgį socialistinei Tarybų Lietuvai, santarvininkai nusiplovė rankas ir nustatinėjo demarkacijos linijas tarp lietuvių ir lenkų, kurie skverbėsi vis giliau. 1920 m. Vilnius buvo pirmą kartą Tarybų Rusijos iš lenkų išvaduotas ir grąžintas Lietuvai, bet netrukus L. Želigovskis vėl jį užgrobė. Atsimename, kokių pasityčiojimų ir pažeminimų susilaukė Lietuva, siekdama tą smurto aktą atitaisyti. Ji protestavo, varstė Tautų sąjungos duris, jos atstovai net išdrįso kumščiu į Tautų sąjungos stalą mušti, bet nepadėjo nei pyktis, nei prašymai, nei kelių valandų ilgumo kalbos. Iš Tautų sąjungos Lietuva susilaukė tik platoniško patikinimo, kad, girdi, ji turinti teisę protesto ženklan neužmegzti santykių su Lenkija. O santarvininkų pasiuntinių (ambasadorių) konferencija, tada faktiškai tvarkiusi Europos reikalus, be jokių ceremonijų pripažino Vilniaus kraštą Lenkijai.

reklama

Ne geresnis pasirodė Lietuvai ir popiežius, kuris, nepaisant Lietuvos katalikiškumo ir pamaldumo, taip pat brutaliai nuėjo „realios“ politikos keliais ir Vilniaus bažnytinę provinciją atskyrė nuo Lietuvos, pripažindamas Vilnių lenkams. Jei šiandien Vatikanas gal rauko kaktą dėl konkordato nutraukimo, tegul jis prisimena tą smurto palaiminimą, į kurį Lietuvos liaudis dabar galėjo duoti tinkamą atsakymą, tegul atsimena ir tai, kad net katalikiškoji Lietuvos liaudis tada iš apmaudo apmėtė supuvusiais kiaušiniais popiežiaus nuncijų, kuris turėjo bėgte išbėgti iš Lietuvos.

Gerai žinoma, kad visame Lietuvos ir Lenkijos konflikte dėl Vilniaus tik Tarybų Sąjunga atvirai ir aiškiai stovėjo Lietuvos pusėje, niekada nepripažino Vilniaus krašto Lenkijai. Tik dėl aiškaus TSRS nusistatymo neleisti likviduoti Lietuvą buvo ne kartą išardyti lenkų [buržuazijos] planai prisijungti Lietuvą.

Visi atsimename, kokia liūdna ir apgailėtina buvo Lietuvos padėtis Klaipėdos krašte, kai tas Versalio sutartimi nuo Vokietijos atskirtas kraštas 1923 metais atiteko Lietuvai. Kiek dėl Klaipėdos buvo tampoma Lietuva po Tautų sąjungą ir Hagos tribunolą! Kokia įžūli ir gėdą daranti buvo smetoniškojo režimo politika Klaipėdos krašte, kur netikusiomis jėgos ir smurto priemonėmis norėta atitautinti nutautėjusius klaipėdiškius!

Pagaliau ar beverta prisiminti tokį pažeminimą ir gėdos aktą kaip dabar jau žlugusios imperialistinės Lenkijos 1938 metų ultimatumą, kurį taip skaudžiai visi išgyvenome ir gyvai pajutome buržuazinės nepriklausomybės iliuzoriškumą.

Rusų patarlė sako: „Perkūnija netrenks, valstietis nepersižegnos“. Kiek kartų trankė tarptautiniai perkūnai mūsų padangėje, bet Lietuvos valdovai nepersižegnojo, nedarė išvadų, vis dairėsi išsigelbėjimo įvairiose kombinacijose. Nors žodžiais ir retais straipsniais buvusios vyriausybės tariamai pabrėždavo Lietuvos ir TSRS draugiškumą, o iš tikro jo nuoširdžiai niekad nesiekė ir ne tik nesudarė jam tinkamų sąlygų, bet trukdė kiek įmanydamos. Tuo tarpu iš Tarybų Sąjungos pusės Lietuva matė visada tik brolišką draugiškumą ir tikrą paramą. Įsidėmėkime ir tvirtai atsiminkime, kad TSRS iš Lietuvos niekada nieko nėra atėmusi, o tiktai davusi ir rėmusi. Juk tik tautas išvadavusios 1917 metų Spalio revoliucijos dėka Lietuva galėjo tikrai pasinaudoti tautų apsisprendimo teise ir kurti savarankišką gyvenimą. Taikos sutartimi TSRS suteikė žymią medžiaginę paramą. Vilnių Lietuva iš TSRS rankų gauna jau kelintą kartą. Bet už visa tai buržuazinės Lietuvos vyriausybė sugebėjo atsimokėti tiktai juodu nedėkingumu. Nuo pirmos dienos matėme, kad ir 1939 m. spalio 10 d. savitarpio pagalbos ir Vilniaus grąžinimo sutartį Smetonos valdžia pasirašė, akmenį užantyje laikydama, visai nemanydama tos sutarties dvasios vykdyti, o birželio įvykių išvakarėse net parodė, kad buvo daromi tamsūs, provokatoriški darbai prieš Lietuvoje buvusios draugiškos TSRS kariuomenės įgulas. <...> Laisvoje Lietuvos liaudies respublikoje tarybinis karys yra sveikinamas kaip geras ir nuoširdus draugas, išvaduotojas ir kultūros skleidėjas.

Ką ir bekalbėti apie buržuazinės Lietuvos vidaus politiką. Ir ne tik smetoniniais laikais, bet ir daug anksčiau. Liaudies rašytoja Žemaitė 1921 metais aiškiai pasakė: „Į Lietuvą grįžau – Lietuvos neradau“. Ir Maironis karčios satyros posmais pasmerkė Lietuvoje įsivyravusią niekšybę. Pažangi literatūra – tai ištisas kaltinimo aktas tokiai Lietuvai. Ir suprantama. Juk buržuazinės Lietuvos ideologai aiškiai sakė, kad „kol neturėsime savo buržuazijos, tol nebus nei meno, nei mokslo, nei kultūros“. Tad buržuazijos kūrimas ir ėjo visu spartumu. Buvo kalbama ir deklamuojama apie pasiaukojimą, idealizmą, tėvynės meilę, o iš tikrųjų tai buvo šlykštus melas. Buvo ne pasiaukojimas, o pasinaudojimas, ne idealizmas, o karjerizmas, ne tėvynės meilė, o asmens gerovės meilė, meilė ne Lietuvai, o Lietuvos pinigui, Lietuvos dvarui, pelningai įmonei, didelei algai. Lietuvos teismų archyvuose ir mūsų visų atmintyje gyvos tebėra tos begalinės garsios bylos apie išeikvojimus, kyšius ir vogimus – „lapėniada“, lašinių skutimas, milijoninė pašto ženklų afera, buvusių vyriausybių narių nešvarios bylos ir daugybė daugybė kitų – štai buvo tas Lietuvos buržuazijos kūrimo kelias, kuriuo ėjo saujelė savanaudžių, ėjo skurstančios darbo liaudies vargo ir išnaudojimo sąskaita. Buržuazinė Lietuva buvo dvarininkams, spekuliantams ir išnaudotojams rojus, o darbo žmonėms – pragaras. Bet dabar Lietuvos liaudis pasakė: „Gana to!“, ir to daugiau nebus. Gana ponų Lietuvos, gana savanaudžių Lietuvos, yra prisikėlusi darbo žmonių, liaudies Lietuva!

Buržuazija kūrėsi, bet jos kūrimasis nė kiek nepadėjo Lietuvos kultūrai tinkamai tarpti, o dar ją sąmoningai trukdė. Tuos du dešimtmečius tik ir girdėjome apie mūsų kultūros merdėjimą, apie neraštingųjų skaičiaus augimą, mūsų plačios liaudies masės buvo atstumtos nuo meno ir mokslo šaltinių, negalėjo jais naudotis. Šios savaitės ryškiai rodo, kiek buvo pūliuojančių vočių mūsų tautos kūne, vočių, kurios dabar atsivėrė ir reikalauja skubaus gydymo.

Jei imsime politinę gyvenimo pusę, matysime tą patį nedžiuginantį vaizdą. Ar Lietuvoje bent kada buvo tikra liaudies demokratija? Ne, jos niekad nebuvo. Nors buvo ir trys buržuazinės konstitucijos, bet ir jos niekad nebuvo tikrai vykdomos. Nebuvo nei sąžinės laisvės, nebuvo nei spaudos, nei susirinkimų, nei organizacijų laisvės. Seimų rinkimuose darbo liaudis negalėjo iškelti savo tikrųjų kandidatų. Kai pirmojo seimo sudėtis pasirodė klerikalams nepalanki, Darbininkų kuopų atstovai, taip pat kuopininkų kandidatai į antrąjį seimą buvo suimti ir nekaltai išlaikyti pustrečių metų kalėjime. Trejus metus veikęs antrasis seimas atnešė Lietuvai klerikalinę diktatūrą, kuri laikėsi vieno baltagvardiečio balso dauguma. Trečiasis seimas, kuriame daugumą turėjo liaudininkai ir socialdemokratai, žadėjo kaip ir prošvaistę Lietuvos politinėje atmosferoje, bet tos idiliškos demokratijos bandymas pasibaigė liūdnai – fašistiniu 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmu, kurį surengė reakciniai karininkai, o palaimino klerikalai. O kodėl taip įvyko? Viena, todėl, kad laisvei apsaugoti buvo daugiau pasitikėta valdžios aparatu, o ne liaudimi. Antra, todėl, kad trukdant laisvę liaudies interesų gynėjams, Komunistų partijai, buvo duota plati laisvė liaudies priešams. Tai amžina pamoka Lietuvos liaudžiai. Liaudies priešams laisvės negalima duoti, nes jie, ta laisve pasinaudoję, pavergia liaudį. Savivalės ir smurto režimas, įsivyravęs Lietuvoje po 1926 metų, sunaikino ir tas menkas demokratijos iliuzijas, kuriomis Lietuva gyveno vos kelerius metus. Kaip paradoksas skamba, kad pačių Smetonos – Voldemaro išleistoji 1928 metų konstitucija 8 metus visiškai nebuvo vykdoma ir tik 1936 metais po Suvalkijos krašto valstiečių streiko, pasinaudojant Lenkijos pavyzdžiu, buvo gudriai sukombinuotas seimas darbo žmonėms apgauti ir Smetonos diktatūros režimui įtvirtinti. Tas seimas priėmė naują, ligi šiol veikusią konstituciją. Tai buvo instrumentas, nukreiptas prieš darbo liaudį. Mes tą patį instrumentą panaudojame už darbo liaudį, prieš liaudies priešus. Liaudis paėmė tą pačią lazdą, tik atsuko ją kitu galu galutinai Smetonos smurto režimui sutriuškinti. Liaudies vyriausybė laikė per žema turėti ką nors bendra su liūdnos praeities padaru ir tuoj Smetonos „seimą“ paleido. Ligšiolinę konstituciją, kuri jau buvo praeito režimo suspėta sulaužyti, Liaudies vyriausybė tiek atitaisė rinkimų įstatymu, kad grąžino aktyvias ir pasyvias rinkimų teises piliečiams nuo 21 metų amžiaus. Tuo pilietines teises atgavo mūsų Liaudies kariuomenės kariai. Taip pat praplėstas liaudies atstovavimas Liaudies seime, nes pirmiau vienas atstovas buvo renkamas nuo 50 000 gyventojų, o dabar naujuoju Liaudies seimo rinkimų įstatymu vienas atstovas buvo renkamas nuo 35 000 gyventojų. Tikiu, kad Liaudies seimas už tuos pakeitimus vyriausybės nepasmerks ir tuos pakeitimus patvirtins. Apie Lietuvos Konstitucijos ateitį Liaudies vyriausybės vardu galiu pasakyti, kad daugybės darbo žmonių susirinkimuose iškeltasis sumanymas yra vienintelis ir tikras to klausimo išsprendimo kelias. Mes turime turėti aiškią, tvirtą, plieninę Konstituciją, kuri nepriklausytų nuo jokių atsitiktinių veiksnių. Reikia imti geriausius pavyzdžius. O pačiu geriausiu tokios Konstitucijos pavyzdžiu gali būti tiktai TSRS Konstitucija. Man šiuos žodžius berašant, lyg koks simbolis saulė staiga pasirodė iš už debesų ir viską nušvietė. Taip tegul nušviečia mūsų Tėvynę TSRS Konstitucijos saulė.

Buvusios Lietuvos smurto režimo vyriausybės, kurios buvo taip bejėgės ir negabios susiorientuoti tarptautinės politikos klausimuose, taip lenkėsi ir priiminėjo svetimus ultimatumus, labai griežtos ir žiaurios pasirodydavo ten, kur ultimatumus teikdavo liaudis. Kiekvienas liaudies reikalavimas būdavo atmetamas, o liaudies aktyvumo veiksmai būdavo tramdomi jėga. Tai darė tiek grynos tautininkų vyriausybės, tiek vėlesnės, vadinamosios konsolidacinės vyriausybės, kurios iš tikro buvo Smetonos režimo gelbėjimo vyriausybės, nes krikščionių ir liaudininkų „vadai“, visai atitrūkę nuo masių ir liaudies laimėjimo bijodami, aklai rėmė faktiškai tautininkų diktatūros režimą. Ir tvirtas atrodė tas režimas, ilgai dar gyvuoti ruošėsi, nes žiemą įvykusiais apgaulingais savivaldybių rinkimais jau buvo ruošiama dirva išrinkti naujam „seimui“ 1941 metais tokiais pat pagrindais kaip pereitas. Čia nieko nuostabaus, ir liaudyje jau buvo seniai susidariusi aiški nuomonė, kad tos buvusios diktatūros be baslio nenuvarysi. Šiandien visa tai yra praeityje, visa tai išmesta į istorijos šiukšlyną. Tą praeitį visada atsiminsime kaip pavyzdį, kaip nereikia daryti, kaip niekada nebeturi Lietuvoje būti ir kaip niekada Lietuvoje nebebus. Dar kartą pabrėžiu dėkingumą Tarybų Sąjungai ir Raudonajai Armijai, kurios dėka buvo pagaliau priimtas ir įvykdytas mūsų liaudies ultimatumas senajai plutokratiškai santvarkai.

Naivūs ekonomistai Lietuvoje dažnai kartodavo posakį apie Lietuvą kaip apie laimingą salelę tais laikais, kai jau visur ėmė siausti ūkinė krizė. O kaip matėme, šios krizės banga greit užliejo ir mūsų „laimingąją salelę“. Atsimename, kaip skaudžiai nukentėjo dėl krizės ypač mūsų valstiečiai, kaip krizė atvedė valstiečius j neviltį*. „Mes, valstiečiai, kaip fakyrai ant žarijų šokinėjame ir išeities nerandame“, – kalbėjo valstietis, siųsdamas prakeikimus aklam režimui. Tokie pat naivūs politikai laikėsi savo „laimingos salelės“ teorijos ir politikoje, manydami, kad pakaks paskelbti neutralumą, ir Lietuva bus išgelbėta iš visų pavojų. Ne vienos Lietuvos politikai taip galvojo, bet ir daugelis kitų kraštų. Jie lyg stručiai kišo galvas į tą neutralumo smėlį. Kad tai buvo klaida ir aklumas, rodo daugelio valstybių likimas paskutiniais metais, sudavęs skaudų smūgį tokiam egoistiniam galvojimui. Tik dabar, kai Tarybų Sąjunga ištiesė savo galingą pagalbos ranką, mes galime būti ramūs dėl savo ateities ir saugumo. Tik dabar galime būti tikri, kad Lietuva nebebus niekieno rankose žaislelis, nebus placdarmas jokiai jėgai, kuri būtų nukreipta prieš Tarybų Sąjungą. Lietuva išėjo iš egoistinių tautų tarpo ir visu pasiryžimu eina greta Tarybų Sąjungos, savo jėgas pavesdama naujam taikos pasauliui kurti.

Kalbėdavo pas mus auksaburniai, kad reikia Lietuvos laikrodį pasukti 100 metų pirmyn. Ir, nuostabiausia, kalbėdavo iš tos stovyklos, kuri uoliai tempė Lietuvos laikrodį atgal į vidurinius amžius. Šiandien galima drąsiai pasakyti, kad Lietuvos laikrodis birželio 15 d. yra pasuktas ne tik 100 metų pirmyn, bet dar daugiau, ypač jei lyginsime su tais vėžlio tempais, kuriais ėjo Lietuvos gyvenimas per paskutinius keliolika metų. Nuo to pasukimo gal kam ir galva apsvaigo, daug kas nesusivokia, ypač tie, kurie toliau už savo kailio reikalų nieko nematė. Visiems jiems šiandien garsiai sakome, aiškiai įspėjame – greičiau atsikvošėkite, greičiau susiorientuokite, greičiau įsijunkite visu nuoširdumu į naujo gyvenimo kūrybos darbą, kad greitai pasisukusio laiko mašinos ratai jūsų nenublokštų, nesutriuškintų.

Sakydavo, kad mūsų krašte nėra entuziazmo. O pažiūrėkite, kaip daug entuziazmo atsirado dabar Lietuvoje. Kaip prabilo kraštas iškalbumu, dainomis, eilėraščiais, naujais kūriniais. Tas džiaugsmo entuziazmas turi virsti ir jau virsta darbo ir kūrybos entuziazmu. Tas naujas darbo entuziazmas, kuris atneš darbo našumo padidėjimą, bus mūsų turto pagrindas, brangesnis už didžiausius kapitalus, už visus aukso fondus. Mūsų darbšti ir gabi tauta negalėjo išplėtoti savo jėgų, kurios buvo migdomos, nes tauta buvo laikoma tik darbo vergo padėtyje ir dabar turės parodyti ir parodys stebuklus. Negali būti mūsų tarpe dyka-duonių, negali būti tinginių, negali būti tuščiai laiką leidžiančių, o bet kokie sąmoningi kenkėjai bus sutramdyti revoliuciniu griežtumu.

reklama

Dešimtmečius girdėjome kalbant apie tautos vienybę. Toji vienybė buvo svarbi ir reikalinga Lietuvai, bet pavojinga Smetonos režimui. Todėl tautininkų gauja klykė ir rėkė apie vienybę, o iš tikro ją sąmoningai griovė, siundė vienus prieš kitus. Kadaise, 1935 m., iš šios vietos pasaulio lietuvių kongrese kalbėjau apie vienybę, kad yra kelios vienybės rūšys. Viena jų yra silkių bačkos vienybė, kur silkelė prie silkelės sudėta, sunkiu dangčiu užvožta, akmeniu prislėgta, tylu, ramu, niekas nė krustelėti negali. O yra kita vienybė – simfoninio orkestro vienybė, kur kiekvienas savo darbą dirba, įvairiais instrumentais groja, bet viskas darniai susilieja j didžiulę harmoniją. Tokios harmonijos vienybės galėjo pasiekti tik laimėjusi darbo liaudis. Toji didi vienybė pasireiškė nematytu įspūdingumu per šiuos Liaudies seimo rinkimus, kuriuose dalyvavo nematytas rinkėjų procentas. Tad Liaudies seimas visai teisėtai gali laikyti save ne kokiu eiliniu seimu, bet tikru suvereniu visos Lietuvos tautos valios reiškėju, tikru Tautos Susirinkimu, kurio galioje yra visiškai nulemti Lietuvos likimą ir išspręsti visus pagrindinius klausimus, suteikti tai galingai pasireiškusiai tautos vienybei atitinkamas formas.

Kalbėdamas apie Liaudies vyriausybę ir jos darbus, pirmiausia noriu pažymėti, kodėl ji įgijo tą garbingą Liaudies vyriausybės vardą ir kuo ji skiriasi nuo kitų vyriausybių. Liaudies vyriausybė yra kilusi iš liaudies, ji kovoja už liaudies interesus, ji jaučia plačių liaudies sluoksnių pasitikėjimą ir pritarimą. Tą pasitikėjimą Liaudies vyriausybė laiko pasitikėjimu tais darbais, kuriuos ji atliko, tomis gairėmis, kurias ji nužymėjo savo darbui. Kaip matome, toji linkmė atitinka plačiausių liaudies sluoksnių pageidavimus, o tai jgalina Liaudies vyriausybę visu aiškumu ir griežtumu eiti pasirinktuoju keliu. Buvusios [buržuazinės] vyriausybės turėdavo už savo nugaros tų ar kitų [buržuazijos] grupių paramą. O paskutinių 13 metų vyriausybės liaudyje apskritai jokios paramos neturėjo, jos begėdiškai uzurpavo liaudies teises, rėmėsi tik smurtu ir savivale, o tų 13 metų diktatorius Smetona pasisavino tiesiog absoliutaus monarcho teises. Štai koks didelis skirtumas tarp šios ir buvusių vyriausybių.

Liaudies vyriausybė susidarė po žinomų provokacinių buvusios vyriausybės veiksmų, kurie privedė ligi atviro konflikto su sąjungine ir draugiška Lietuvai Tarybų Sąjunga. Tad pirmas Liaudies vyriausybės uždavinys buvo atitaisyti tuos sužalotus santykius, visiškai pritaikyti juos prie savitarpio pagalbos sutarties dvasios ir sudaryti dirvą tokiems santykiams, kurių reikalauja visos mūsų tautos plačiai pareikštas pasiryžimas eiti petys j petį su Tarybų Sąjungos tautomis. Malonu konstatuoti, kad iš Tarybų Sąjungos vyriausybės susilaukėme didelio mūsų reikalų supratimo. Galime drąsiai sakyti, kad dabar Lietuvos ir TSRS santykiai paremti didžiausio pasitikėjimo, draugiškumo ir tikrai sąjungine dvasia. Užsienio politikos srityje buvo palaikomi geri santykiai su kitais kraštais.

Liaudies Ministrų Taryba, kuriai vadovavo ministro pirmininko pavaduotojas prof. V. Krėvė-Mickevičius, per šį mėnesį veikė su tikrai dideliu įtempimu ir aktyvumu, kurį visas kraštas matė ir jautė.

Pirmasis Liaudies vyriausybės aktas buvo kovojusių dėl liaudies teisių politinių kalinių paleidimas. Paleista daugiau kaip 400 politinių kalinių. Kai kurie jų buvo išsėdėję po 10–15 metų, o Pranas Zibertas, kurį čia matome Liaudies seimo narių tarpe, išbuvo net 20 metų. (Karšti plojimai.) Dauguma paleistųjų kalinių, nepaisydami patirto vargo, tuoj su entuziazmu įsijungė j darbą liaudies laimėjimams realizuoti ir laiduoti. Štai matome daugelį jų atsakingose pareigose: draugą A. Sniečkų, taip sėkmingai kovojusį su senuoju saugumu, dabar vadovaujantį Saugumo departamentui, ir eilę kitų draugų. Daugelį jų čia matome kaip Liaudies seimo atstovus. Štai, draugai dimitraviečiai ir visi politkaliniai, išmušė didžioji valanda! Sveikiname visus j laisvę išėjusius užgrūdintus kovotojus, išnešusius ir nepalaužiamai išlaikiusius tą kovos ir pasiaukojimo dvasią, kurios ženklu įgytas liaudies laimėjimas. Šios dienos triumfas – tai geriausias atpildas už jūsų ir daugelio tūkstančių kitų kančias. Tegul jūsų kovos ir liaudies meilės dvasia plačiai pasklinda po Lietuvą, tegul įkvepia visą Lietuvos darbo liaudį toliau kovoti dėl naujo gyvenimo.

Kaip žinote, tuoj buvo uždarytos tautininkų ir visa eilė kitų žalingų ir kenksmingų organizacijų, o legalizuotos darbo žmonių politinės ir kitos organizacijos – Lietuvos Komunistų partija, Lietuvos Komunistinė Jaunimo Sąjunga, profesinės sąjungos ir kitos. Tuo yra atitaisytos visų režimų toms organizacijoms darytosios skriaudos. Sveikinu Lietuvos Komunistų partiją ir jai artimas organizacijas kaip atkaklias kovotojas dėl darbo liaudies teisių, kaip kovos avangardą ir vadoves.

Buvo energingai valomas valstybės aparatas ir skubiai organizuojamos naujos jėgos liaudies interesams saugoti. Saugumo departamentas, kuris buvo neapykantos ir pasipiktinimo baubas, dabar įgijo naujos dvasios: jis dabar vertas visuotinės pagarbos, meilės ir paramos kovoje su atvirais ir užsimaskavusiais liaudies priešais ir kenkėjais. Liaudies priešų įrankiu buvusi policija perauklėjama, kad būtų liaudies reikalų sargyboje greta pačios liaudies sudarytos liaudies milicijos. Visa spauda dabar vieningai tarnauja liaudies reikalams. Ten, kur aiškus ir išbandytas kelias, kur einama liaudies gerovės kurti, negali būti jokių dvejojimų – tai spauda yra supratusi, bet tą supratimą reikia dar labiau gilinti, ypač greičiau plėsti masinę spaudą.

Tam tikras liaudies priešų, išdavikų, savanaudžių skaičius paspruko į užsienį, todėl jų turtai bus konfiskuojami ir sunaudojami naujo gyvenimo kūrybai.

Buvusios cenzinės savivaldybės paleistos, o naujos bus išrinktos naujais pagrindais.

Darbo organizavimas ir pertvarkymas, jo našumo pakėlimas turės milžinišką reikšmę. Todėl įkurta nauja Darbo ministerija. Ji jau suspėjo aprūpinti darbu prie viešųjų darbų 12 000 darbininkų ir daug nuveikti darbininkų ir darbo apsaugos, jų gerovės pakėlimo labui. Darbininkai ir visi darbo žmonės, žinokite, kad jūsų reikalais dabar rūpinasi ne biurokratai valdininkai, bet jūsų pačių draugai, kurie jūsų reikalus supranta ir tvarko juos drauge su profesinėmis sąjungomis, drauge su nauju darbo žmonių reikalų gynimo ir atstovavimo organu – darbininkų Tarybomis, tuo organu, kuris taip garbingą vaidmenį suvaidino revoliucijų metu ir kuris perėmė valdžią Tarybų Sąjungoje. Sveikindama darbininkų Tarybas, Liaudies vyriausybė laukia, kad ir Lietuvoje jos garbingai atliks savo uždavinius.

Sveikatos ir socialinės apsaugos ministerijos įkūrimu pažymėtas ypatingas susirūpinimas liaudies sveikatos reikalais, kurie buvo taip apleisti. Šios ministerijos tikslas yra tas, kad piliečiai galėtų nemokamai naudotis medicinos pagalba, socialine globa ir socialiniu draudimu. Ta kryptimi jau pradėti darbai: praplėstas nemokamas ambulatorinis gydymas, padidintas lovų skaičius gydymo įstaigose ir sanatorijose, rūpinamasi naujų ligoninių steigimu provincijoje, kuriami vaiko ir motinos apsaugos punktai. Sveikatos ir soc. apsaugos ministras yra mažumų tautybės atstovas dr. M. Koganas, ir tuo atitaisyta ilgus metus toleruotoji neteisybė tautinių mažumų atžvilgiu.

Didelis įvykis buvo kariuomenės perorganizavimas naujais pagrindais – Liaudies kariuomenės įkūrimas. Per politinius vadovus vykdoma Liaudies kariuomenės demokratizacija, stiprinamas jos politinis bei kultūrinis auklėjimas ir plečiami Liaudies kariuomenės ryšiai su Tarybų Sąjunga bei jos Raudonąja Armija. Sveikindami Liaudies kariuomenę, galime pažymėti, kad jos atstovų matome ir Liaudies seime. Nuoširdaus bendradarbiavimo dvasioje išspręsti tie uždaviniai, kurie kilo ryšium su tuo, kad Tarybų Sąjungos Raudonoji Armija, gindama mūsų laisvę, turėjo užimti svarbesnes krašto vietas ir ten laikyti savo įgulas.

Žemės ūkio srityje baigiamas ruošti žemės reformos įstatymas, kurio pagrindinius dėsnius nulems Liaudies seimas. Sustabdytos visos pašalpos dvarininkams, kurie praeito režimo laikais buvo proteguojami ir kuriems senosios reformos pagrindu Smetonos vyriausybė suskubo išmokėti apie 20 milijonų litų liaudies pinigų, o juos galėjo sunaudoti svarbesniems ir skubesniems reikalams. Atlikta daug darbų, kurių tikslas pagerinti smulkiųjų ir vidutinių valstiečių būtį. Žemės ūkis buvo ir lieka mūsų ūkio svarbiausias pagrindas, juo turime susirūpinti ir įkelti jo našumą. Šiuo metu yra svarbu, kad visi darbai būtų atlikti laiku ir tinkamai, niekas neturi pasitraukti iš savo darbo ir be nustatytos tvarkos jokių keitimų daryti, kad niekur nebūtų įnešama jokios demoralizacijos, kad ramiai ir sveikai galėtume atlikti tas žemės ūkio reformas, kurias ras reikalinga padaryti Liaudies seimas.

Švietimo srityje tamsintojams užkirstas kelias į Lietuvos mokyklą ir atpalaiduotas valstybės iždas nuo klerikalizmo palaikymo. Mokyklų sistema bus pertvarkyta, mokslas padarytas visiems prieinamas, mokykloje plečiamas pilietinis susipratimas ir kūrybinė dvasia. Vietoje mažai reikalingų kitų svetimųjų kalbų bus įvesta broliškos TSRS bendroji <...> rusų kalba. Priimtas ilgai lauktasis Liaudies kultūros fondo įstatymas, kuriam suplaukė 80 000 litų aukų per trumpą laiką. Paruošti planai suaugusiųjų švietimui plėsti. Organizuojasi visos mūsų menininkų jėgos, iš kurių laukiama, kad jos visu savo kūrybiniu pajėgumu atvaizduotų didžiąsias permainas mūsų Tėvynės gyvenime, visa energija padėtų tą naują gyvenimą kurti ir gražinti.

Daug pertvarkymų padaryta senojo, reakcinio teismo aparate. Senieji įstatymai, kaip išreiškę buvusios viešpataujančios klasės valią, neatitinka darbo žmonių interesų ir valios. Bet naujas laikas sukurs ir naujus įstatymus. O kad seniai lauktasis Santuokos ir civilinės metrikacijos įstatymas greit bus įgyvendintas, tai vargiai ar betenka dabar abejoti.

Finansų srityje sparčiai einama prie mūsų ūkio sistemos pritaikymo liaudies interesams. Nubraukta daug nereikalingų išlaidų, kaip antai: algų mokėjimas dvasininkams, sustabdomas pensijų mokėjimas liaudies priešams, o kitų stambiųjų pensijų mokėjimas sumažinamas. Dešimtys ir šimtai milijonų nebebus leidžiami, kaip seniau, ponų luomui dirbtinai ugdyti. Aukštųjų valdininkų algos bus mažinamos, o žemesniųjų – didinamos. Pertvarkomas valstybės biudžetas tikslesniam ir liaudžiai naudingesniam valstybės lėšų sunaudojimui. Padarytas seniai lauktas konkretus žygis butams atpiginti, sumažinus butų nuomą, kuri buvo nenormaliai didelė. Atpiginta elektra, kuri buvo tokia brangi šviesos bijojusioje buržuazinėje Lietuvoje.

Valstybės kontrolės kompetencija išplėsta ir pritaikyta prie šių dienų uždavinių. Valstybės kontrolė paėmė ir privačių įmonių priežiūrą, paskirti valstybės kontrolės atstovai į bankus ir žymesnes ekonomines įstaigas. Reguliuojama pinigų apyvarta, užkertamas kelias spekuliacijai, normuojamos rinkose prekių kainos. Valstybės kontrolė dirba, palaikydama kontaktą su darbininkų komitetais. Susisiekimo srityje vyksta pradėtųjų ir naujų geležinkelio ir plentų statyba. Darbai atliekami be rangovų. Tai suteikia darbo keliems tūkstančiams darbininkų.

Čia padariau jau atliktų per Liaudies vyriausybės veikimo vieną mėnesį darbų ir artimiausių projektų trumpą santrauką. Visose vadybose teko padaryti žymių asmeninių pakeitimų ir pašalinimų. Toli dar iki visiško valstybės aparato tobulumo. Bet svarbiausia, kad svarbesnės gairės nustatytos.

Liaudies vyriausybė yra atėjusi sugriauti ir pašalinti visa, kas kenkia ar trukdo naujam gyvenimui sklandžiai vykti. Jei smerkiame praeitį, jei visu griežtumu iškeliame jos ydas, negalime užmiršti, kad negi vien tik niekšai ir išdavikai tebuvo? Per tuos du dešimtmečius matėme daug gerų pastangų, ėjusių iš visuomenės. Mūsų liaudis ir mūsų visuomenės dauguma yra sveika, ką liudija plačių masių opozicinis nusistatymas prieš buvusią santvarką ir visus tuos politinius vadus, kurie ją rėmė. Senoji santvarka dėl savo reakcingumo ir nerangumo trukdė ir slopino sveikas ir pažangias idėjas bei sumanymus. Dabar yra atėjęs laikas, kada ir vyriausybė, ir visas valstybės aparatas yra pasiryžęs vykdyti visus naudingus ir tinkamus pažangai bei liaudies gerovei sumanymus.

Į Vilniaus kraštą Liaudies vyriausybė kreipė ypatingą dėmesį. 1939 m. spalio mėnesį protestuodami kalbėjome, kad tuometinė Lietuva su savo smurto santvarka ir šovinizmo dvasia neturi teisės eiti i Vilnių, o dabar galime drąsiai sakyti, kad yra gimusi toji Lietuva, kuri ten gali drąsiai eiti, nes tik laisva Lietuva yra verta laisvo Vilniaus. Konkrečiai Liaudies vyriausybė yra paruošusi naują pilietybės įstatymą, kuris palengvins vilniečiams sutvarkyti pilietybės reikalus. Nutarta Vilniuje imtis pigiųjų darbininkų butų kolonijos statybos. Kreiptasi į Tarybų Sąjungą, kuri padės suteikti daugiau darbo Vilniaus darbininkams, suteiks rinkų Vilniaus krašto gaminiams. Vilniaus savivaldybių pensininkai įjungti į bendrą savivaldybių pensininkų fondą, vilniečiams duota teisė kreiptis į vietos įstaigas rusų ir lenkų kalba žodžiu ir raštu, kad dėl kalbos nemokėjimo nebūtų trukdomi piliečių reikalai. Vilniaus liaudis gali būti tikra dėl savo laisvos ateities.

Vienas iš didžiausių ir svarbiausių Liaudies vyriausybės uždavinių buvo skubiai sušaukti Liaudies seimą. Dabar tai padaryta nematytu tempu, nematytu organizuotumu. Esame dėkingi visiems, kas tą didįjį darbą dirbo, dėkingi visai Lietuvos liaudžiai, kuri taip susipratusi ir aktyvi pasirodė rinkimų dienomis, nei lietaus, nei klampynių nepaisydama, atėjo prie urnų balsuoti už savo saulėtą ateitį, atidavė balsus už tikruosius liaudies atstovus, tikruosius jos reikalų gynėjus, už didįjį darbininkų, valstiečių ir darbo inteligentijos bloką – Lietuvos darbo liaudies sąjungos kandidatus. Istorinė dviejų Lietuvų kova yra pasibaigusi galingu pažangiosios, proletarinės Lietuvos laimėjimu, yra išsipildžiusios visų geriausių Lietuvos žmonių svajonės.

Dabar Liaudies vyriausybė atiduoda Lietuvos likimą į Liaudies seimo rankas ir laukia jo sprendimo didžiaisiais mūsų krašto klausimais.

Skelbiu Liaudies seimo pirmosios sesijos posėdį atidarytą. (Ilgi plojimai.)

* Originale „prie pamišimo“.

Šaltinis: J. Paleckis. Ieškojome kelių tikrų. V., 1987, p. 152-167.