Dalia Grybauskaitė ir Jakovas Kedmi: veiklos paralelės ir demetralės

Pirmasis žymių žmonių biografijų palyginimo metodą pritaikė Plutarchas. Aš, žinoma, nepretenduoju į plutarchus, o mano aprašomi herojai į didžiuosius žmones. Panaudojau tik palyginimo metodą, nes įžvelgiau Dalios Grybauskaitės ir Jakovo Kedmi tam tikrą panašumą, jų veiklos demetralumą 180 laipsnių kampu. Jakovas Kedmi ženkliai prisidėjo prie to, kad į Izraelį iš Tarybų Sąjungos atvyko 2 milijonai žydų, o Dalia Grybauskaitė – prie to, kad iš Lietuvos į Vakarus išvyko milijonas lietuvių. Jungia šiuos herojus ir ryšys su specialiosiomis tarnybomis, o skiria demetraliai priešingas valstybės saugumo supratimas.

Aš priminsiu, tiems kas nežino, kas yra Dalia Grybauskaitė, o kas yra Jakovas Kedmi. Dalia Grybauskaitė nėra armijos viršila, kaip gali susidaryti įspūdis iš jos nuotraukų užsilipusios ant tankų, šaudančios, orą kapojančios kardu. Ji yra dabartinė Lietuvos Respublikos prezidentė.

reklama

Jakovo Kedmi pareigos buvo menkesnės, jis daugelį metų vadovavo Izraelio žvalgybai Rytų Europai „Nativ“, bet jo nuopelnai žydų tautai – nepalyginamai didesni negu Grybauskaitės Lietuvai ir lietuviams. Tie du milijonai TSRS žydų, kurie jam dalyvaujant atvyko į Izraelį, buvo mokslininkai, gydytojai, konstruktoriai, inžinieriai, muzikantai. Tai ¼ Izraelio gyventojų, jo šiandieninis elitas. Šie žmonės į neregėtas aukštumas pakėlė Izraelio mokslą, sveikatos apsaugą, visą šalies ekonominį ir politinį lygį. Pastebėsiu, kad šie semitai, buvo visai kitokie, nei į Lietuvą šiandien vežami niekam tikę beraščiai Rūklos „pabėgėliai“ musulmonai arabai.

Dalios Grybauskaitės pasiekimai – demetraliai priešingi. Per savo prezidentavimo metus ji ženkliai prisidėjo, kad sugriauti Lietuvos mokslą, švietimą, sveikatos apsaugą, o gyventojus paversti didžiausiais euro zonos ubagais. Vykdami iš Vakarų (pvz.Šbeicarijos) į Lietuvą, kaip į atsilikusias Afrikos valstybes, žmonės skiepijami nuo džiovos! Per Grybauskaitės valdymo metus 1 milijonų jaunų lietuvių, dažnai turinčių aukštąjį išsilavinimą, dėl nepakeliamų gyvenimo sąlygų emigravo iš Lietuvos į Vakarus. Rezultatas, – loftais, prekybos centrais, sandėliais, statybinių medžiagų šaltiniu virtusios gamyklos ir mokslo institutai. Gyventojai kankinasi kelių mėnesių eilėse pas gydytojus. Lietuvoje didžiausia Europoje turtinė nelygybė ir pajamų skirtumas. Lietuvos vaikai ir pensininkai – laikomi ant bado dietos.

Grybaukaitė – diena dienon valstybėje kelia militaristinę psichozę. Jos valstybės saugumo suvokimas – tai maksimalus ginklų atvežimas į Lietuvą, užsienio kariuomenės kariniai kontingentai Lietuvoje. Jos valstybės modelis – Lietuva be lietuvių, paversta senos vakarietiškos ginkluotės sandėliu, kuriame šmirinėja į šalį vežami „socialiniai parazitai“ arabai ir afrikiečiai. Tai nusikalstamas požiūris į valstybę.

Jakovas Kedmi Iton. tv laidoje, kalbėdamas apie Rusijos saugumą pasakė, kad Rusija bus tik tada saugi, kai jos gyventojai gyvens geriau už kaimynus. Jo žodžiais, negali būti saugi valstybė, kurios gyventojai skursta.

Aš irgi manau, kad galima į Lietuvą atvežti milijonus haubicų ir tankų, bet mūsų valstybė netaps nuo to saugesnė. Prieš du tūkstančius metų Markas Tulijus Ciceronas sakė, kad „vargšams neskamba kovos trimitai“. Negali „bet kuri melžėja“, ar net buvusi marksizmo dėstytoja, vadovauti valstybei. Klydo Vladimiras Leninas taip galvodamas, o mes tuo įsitikinome.