Adolfas Hitleris :VALSTYBĖS PILIEČIAI IR PAVALDINIAI

Institucija, kuri dabar yra klaidingai vadinama Valstybe, apskritai žmones skiria tik į dvi grupes: piliečius ir ateivius. Piliečiai yra visi tie, kurie turi pilnas pilietines teises, arba per savo gimimą, arba per natūralizacijos aktą. Ateiviai yra tie, kurie turi tokias pat teises kokioje nors kitoje Valstybėje. Tarp šių dvejų kategorijų yra tam tikri gyviai, kurie yra panašūs į kažkokį meteorinį fenomeną. Jie yra žmonės, kurie pilietybės neturi jokioje Valstybėje ir, kaip pasekmė, neturi pilietinių teisių niekur.

Daugumoje atvejų šiandien žmogus įgija pilietines teises, gimdamas Valstybės ribose. Rasė, arba tautybė, kuriai jis priklauso, iš viso nesudaro jokio vaidmens. Negro, kuris kadaise gyveno viename iš Vokietijos protektoratų ir dabar apsigyveno Vokietijoje, vaikas, automatiškai pasaulio akyse tampa „Vokietijos piliečiu“. Tuo pačiu būdu, bet kokio žydo, lenko, afrikiečio, arba azijato vaikas taip pat gali automatiškai tapti Vokietijos piliečiu.

Be natūralizacijos, kuri yra įgijama per gimimo Valstybės ribose faktą, neegzistuoja jokia kitokia natūralizacija, kuri galėtų būti įgyta vėliau. Šis procesas priklauso nuo įvairių preliminarių reikalavimų. Pavyzdžiui, viena sąlyga, jei įmanoma, kad kandidatas nebūtų plėšikas, ar gatvių vagis. Iš jo yra reikalaujama, kad jo politinis požiūris nebūtų toks, kad keltų neramumą; kitaip tariant, jis turi būti nepavojingas kvailys politikoje. Yra reikalaujama, kad jis nebūtų našta Valstybei, kurios piliečiu jis nori tapti. Mūsų realistiškoje epochoje, ši paskutinė sąlyga natūraliai reiškia tik, kad jis neturi būti finansinė našta. Jeigu kandidato reikalai yra tokie, kad atrodo, kad jis taps gero mokeščių mokėtoju, tai yra labai svarbus veiksnys, kuris jam padės dar greičiau įgyti pilietines teises.

reklama

Rasės klausimas šitame nesuvaidina visiškai jokio vaidmens.

Visas pilietinių teisių įgijimo procesas nėra perdaug skirtingas nuo būvimo priimtu į, pavyzdžiui, automobilių klubo narystę. Žmogus užrašo savo prašymą. Jis yra apžiūrimas. Jis yra sankcionuojamas. Ir vieną dieną žmogus gauna kortelę, kuri jį informuoja, kad jis tapo piliečiu. Informacija yra duodama juokingu būdu. Kandidatui, kuris ligi šiol buvo zulūsas, arba kafiras, yra pasakoma: „Dabar jūs esate Vokietijos pilietis.“

Valstybės Prezidentas gali atlikti šį stebuklą. Ko pats Dievas negalėtų padaryti, yra padaroma kažkokio Teofrasto Paracelso, Valstybės tarnautojo su papraščiausiu rankos pasukimu. Niekas,bet tik rašiklio pajudinimas ir mongolas vergas yra taip paverčiamas tikru vokiečiu. Ne tik nėra klausiama atžvilgiu rasės, kuriai naujasis pilietis priklauso, net jo fizinės sveikatos reikalas nėra apžiūrimas. Jo kūnas gali būti suterštas sifilio; bet jis vis tiek bus priimamas Valstybėje, kaip ji egzistuoja šiandien tol, kol jis netaps finansine našta, arba politiniu pavojumi.

Šitokiu būdu, metais po metų, šie organizmai, kuriuos vadiname Valstybėmis, gauna nuodingos medžiagos, kurios jos beveik niekada negali nugalėti.

Kitas skiriamasis taškas tarp piliečio ir atėjūno yra, kad ankščiau minėtasis yra priimamas į visus visuomeninius postus, kad jis galbūt turės atlikti karinę tarnybą ir, kad už tai jam yra leidžiama turėti pasyvų, arba aktyvų vaidmenį viešuosiuose rinkimuose. Tai yra jo pagrindinės privilegijos. Nes, atžvilgiu asmeninių teisių ir asmeninės laisvės, atėjūnas džiaugiasi tokia pačia apsauga, kaip ir pilietis ir dažnai, netgi didesne. Kaip bebūti, tai yra taip, kaip darosi mūsų dabartinėje Vokietijos Respublikoje.

Aš pilnai suprantu, kad niekas nenori girdėti šitų dalykų. Bet būtų sunku rasti kažką labiau nelogiško, ar labiau pamišėliško, negu mūsų dabartiniai įstatymai Valstybės pilietybės atžvilgiu.

Dabar egzistuoja viena Valstybė, kuri parodo bent jau kažkokius kuklius bandymus parodyti geresnį supratimą, kaip dalykai šiuo klausimu turėtų būti daromi. Tačiau tai nėra mūsų Vokietijos Respublikos modelis, o JAV, kur yra daromi bandymai bent jau iš dalies sutikti su sveiko proto patarimais. Nepriimant emigrantų, arba tokių, kurie yra blogos sveikatos būklės,ir išskiriant tam tikras rases iš teisės tapti natūralizuotais piliečiais,ji pradėjo pristatyti principus, kurie panašūs į tuos, kuriais mes norime paremti Tautos Valstybę.

reklama

Tautos Valstybė klasifikuos savo populiaciją į tris grupes: piliečius, Valstybės pavaldinius ir svetimšalius.

Principas yra, kad gimimas Valstybės ribose duoda tik pavaldinio statusą. Jis su savimi nesineša teisės užimti bet kokią poziciją Valstybėje, arba dalyvauti politiniame gyvenime, pavyzdžiui, aktyviai, arba pasyviai dalyvaujant rinkimuose. Kitas principas yra, kad kiekvieno Valstybės pavaldinio rasė ir tautybė turės būti įrodyta. Pavaldinys yra bet kokiu metu laisvas nebebūti pavaldiniu ir tapti tos šalies, kuriai jis priklauso pagal savo tautybę, piliečiu. Vienintelis skirtumas tarp svetimšalio ir Valstybės pavaldinio yra, kad ankščiau minėtasis yra pilietis kitoje Valstybėje.

Jaunasis berniukas, arba mergaitė, kuris yra vokiškos tautybės ir yra Vokietijos Valstybės pavaldinys, yra įpareigotas užbaigti mokyklinio išsilavinimo laikotarpį, kuris yra privalus kiekvienam vokiečiui. Tad jis atsiduoda apmokymo sistemai, kuri jį padarys sąmoningu savo rasės atžvilgiu ir tautinės bendruomenės nariu. Tada jis turės įvykdyti visus tuos Valstybės pateiktus reikalavimus, susijusius su fiziniu parengimu po to, kai jis bus palikęs mokyklą; ir pagaliau, jis įstos į kariuomenę. Kariuomenės apmokymas yra bendro pobūdžio. Jis turi būti duodamas kiekvienam individualiam vokiečiui ir turi jį padaryti pajėgiu įvykdyti fizinius ir protinius karinės tarnybos reikalavimus. Pilietinės teisės bus patvirtintos jaunąjam vyrui, kurio sveikatingumas ir charakteris yra patvirtinti, esantys geri po įvykdyto karinės tarnybos laikotarpio. Šis inauguracijos į pilietybę aktas bus iškilminga ceremonija. Ir diplomas, patvirtinantis pilietines teises bus jaunojo vyro išsaugomas, kaip brangiausias jo viso gyvenimo liudijimas. Jis jam leidžia naudotis visomis piliečio teisėmis ir džiaugtis visomis prie to pačio suteikiamomis privilegijomis. Nes Valstybė turi nubrėžti ryškią skiriamąją liniją tarp tų, kurie, kaip nacijos nariai, yra pagrindas ir palaiko jos egzistenciją ir didybė ir tų, kurie yra papraščiausi savo pragyvenimo uždarbiautojai ten.

Pilietybės diplomo patvirtinimo proga, naujasis pilietis turi duoti iškilmingą ištikimybės priesaiką nacionalinei bendruomenei ir Valstybei. Diplomas turi būti ryšys, kuris kartu suvienija visas skirtingas nacijos klases ir grupes. Tai bus didesnė garbė būti šio Reicho piliečiu, kaip gatvių šlavėjas, negu būti karaliumi kitoje Valstybėje.

Pilietis turi privilegijas, kurios nėra suteikiamos svetimšaliui. Jis Reiche yra šeimininkas. Bet ši aukšta garbė taip pat turi ir savo įpareigojimus. Tie, kurie save parodys be asmeninės garbės, ar charakterio, ar pasirodys esantys nusikaltėliai, arba tėvynės išdavikai, galės bet kada netekti pilietinių teisių. Su tuo, jie taps papraščiausiais Valstybės pavaldiniais.

Vokietė mergaitė yra Valstybės pavaldinė, bet taps piliete, kai ištekės. Tuo pat metu tos moterys, kurios užsidirba savo pragyvenimui savarankiškai, turi teisę įgyti pilietybę, jei jos yra Vokietijos pavaldinės.