Tiesos likimas barbarybės viešpatavimo sąlygomis

Šiomis dienomis mūsų jau neturėtų stebinti, kad viešoji erdvė darosi vis atviresnė nuomonių įvairovei, o pliuralistinis įvairovės imperatyvas svarbesnis už tokį mąstymo būdą, kuris priartintų mus prie tiesos ar savo susiaurinta prasme bent leistų nepasiklysti gausėjančios informacijos džiunglėse. Be abejonės, laisvė išsakyti žodį yra vienas didžiausių šiandieninės demokratijos nuopelnų. Teisė laisvai reikšti mintis – pamatinė demokratijos prielaida, tačiau, sukūrus jai gana netvirtus pamatus gyvenamojoje tikrovėje, mūsų laikais buvo sustota – pasaulis paliktas likimo valiai, žmonijos kultūros troškulį pakeitė technologijų troškulys, vietoj susirūpinimo žmogaus egzistencijos problemomis ar filosofinių idėjų cirkuliacijos – masiniai paradai, pramogų kultas, skrajojantys kapitalistinio rojaus pažadai.

Susiklostė puikios sąlygos vyrauti monotoniškam kasdieniam buvimo būdui*, kuris su kultūra neturi nieko bendro. Šiek tiek atidžiau pažvelgę į tikrovę pastebime, kad įgyta žodžio laisvė be atsakomybės atveria Pandoros skrynią su aštraus ir pavojingo pobūdžio problematika, į kurią visuomenė žiūri pro pirštus. Įvairovės, tarytum savaime vertingo kriterijaus, palaiminimas reiškia ne ką kitą kaip abejingumą tiesai par excellence, kurios karūna perleidžiama nuomonėms, vertinimams, statistikai, balsavimui, skoniui, pritarimui – skirtis tarp bet kokio manymo ir pažinimo nejučiom išnyksta.

Įsigalėjusi apriorinė nuomonių lygybės koncepcija, prisidengusi demokratinės lygybės skraiste, tironiškai skverbiasi į visas gyvenimo sritis, bet klastingiausias jos įsigalėjimas jaučiamas viešojoje erdvėje, taip pat dialogo ar bet kokio bandymo susikalbėti atveju. Atsisakius diskusijos ir analizės, klaidingai bandoma subendravardiklinti skirtingus požiūrius vien tam, kad būtų išvengta mąstymo įtampos. Daugialypis nuomonių masyvas, kuris neva pagrįstai susidaro kaip alternatyva vienai neginčytinai dogmatinei tiesai, virsta tuo pačiu tironu, tik turinčiu kitą pavidalą, kai nenuosekliai ieškoma dermės tarp viena kitai prieštaraujančių nuomonių, kurios tik ir lieka nuomonėmis be aiškių idėjų ir samprotavimų. Tiesa pavirsta neapdairaus apsisprendimo reikalu. A priori pripažinus nuomonių lygybę, diskusija iš principo praranda prasmę. Gyvendami nesusiformavusioje demokratinėje santvarkoje mes puikiai matome nuomonės įsigalėjimo principą – nuomonių kiekybė tampa svaresnė už pažinimo kokybę.

Nepretenduodamas į pažinimą žmogus darosi lengviau nuspėjamas ir atpažįstamas – palanki žaliava valdžios ir verslo struktūroms, pažangos ideologijos diktatui. Pasitikėdamas savo nuomone, asmuo nelinkęs matyti pasaulio savaip – supanašėjimas su bendruomene leidžia neįžvelgti pasaulėžiūros prieštaringumo ir lemia patogų susikalbėjimą, įsteigiamos mįslingos „pozityvaus“ ir „negatyvaus“ mąstymo kategorijos, apie kurias sprendžiama dar iki pažinimo, o tikrovė praranda substancialumą, įteisinamas kolektyvinis savaime suprantamybės domenas. Į bet kurį diskursą imama žvelgti pro optimizmo arba pesimizmo akinius. Praradęs pažinimo poreikį, asmuo nejaučia tiesioginės prievartos, todėl palankiai, nekritiškai susigyvena su siūlomu scenarijumi ir su jam numatyta vieta. Dogmatiniam pažangos svaiguliui atveriami laisvi keliai, nes ontologinio lygmens problemos nebeapčiuopiamos, nejaučiamos, nors patiriamos, bet netinkamai traktuojamos. Visgi ligos, kurių nebepajėgiame ar tiesiog nenorime diagnozuoti, nenustoja būti ligomis. Masinė saviapgaulė ne tik neleidžia adekvačiai diagnozuoti demokratijos ligų, bet ir užkerta kelius tinkamai jas gydyti. Naiviai tikimasi, kad visas kylančias problemas išspręs biurokratiniai mechanizmai.

reklama

Reiklumas, kritika, logikos plotmė jau akivaizdžiai tapo neetiško, nykaus, pikto ar net verkšlenančio kalbėjimo požymiais, nes griauna nusistovėjusią tvarką, įprastai būdingą nepakenčiamai lėkštiems kasdieniams pašnekesiams. Provokavimas diskutuoti, bandymas giliau pažvelgti į situaciją ar ją analizuoti pašnekovui sukelia į asmeniškumus nukreiptą pyktį, agresiją, tarsi būtų pažeidžiamas jo saugumas. Esą tiesos nėra, todėl ir diskutuoti neverta! Tokiomis kalbėjimosi sąlygomis dominuoja galios svertai – gebėjimas primesti nuomonę kitam, kito pažeminimas brutaliu kalbėjimu. Neišmanymas netrukdo viešai skelbti, kas tik šauna į galvą (be jokio neigiamo atspalvio tai dar vadinama „idėjų generacija“), atveria plačias erdves politinei propagandai, išmaniesiems socialiniams inžinieriams, mokymo veikla užsiimantiems avantiūristams ar tiesiog ambicingiems neišmanėliams.

Apie plebėjiško visuomenės sluoksnio įsigalėjimą kalbėjo įvairūs mąstytojai. Gana išsamiai masės žmonių triumfą aprašė Chose Ortega y Gasetas (José Ortega y Gasset). Mūsų laikais užtenka rasti patogų, pageidautina, kuo paprastesnį būdą susikalbėti su masėmis, kad jų sąmonėje kalbėjimas virstų tiesa – mat masės žmogus nuomonių klastos neįžvelgia, nuogirdų nereflektuoja, todėl nuolankiai krypsta ten, kur pučia stipresnis vėjas: be vargo prigyja garsiai ir nuolat per televiziją, žiniasklaidą, socialinius tinklus kartojamas melas. Istoriškumas, žmonijos ar atskiro individo praeitis praranda reikšmę. Operuojama paprasto žmogaus, sveiko proto, laimės, progreso sąvokomis, žaidžiama seksualiniais instinktais, formuojamos ir įtvirtinamos mąstymo klišės.

Taigi aprašyta situacija turėtų priminti Platono olos kalinių gyvenimo sąlygas. Masės žmogus nuolat puoselėja viltį, kad turtas, žinomumas ar siauros srities nuodugnus išmanymas jam suteiks prestižą socialinėje bendruomenėje, nors vaikydamasis praktinių tikslų iš olos jis neišlenda ir lieka masės žmogumi, neturinčiu platesnio išsilavinimo, kurio galėtų būti siekiama dėl tikslo savaime. Kvalifikuotų gebėjimų ir įgūdžių profesionalas susiklosčiusiomis sąlygomis gali būti atkaklus barbarybės skatintojas. Taurumo žmogui teikia išmintis ir kilni veikla, jo nenumano vien gebėjimai, įgūdžiai ir žinios.

Minėtomis aplinkybėmis besiformuojantis ir save pažįstantis žmogus jaučia begalinį spaudimą ir tylią prievartą viešajame gyvenime. Susikalbėti su visuomene tampa neįmanoma, nes mąstydamas atsiduri Babelio bokšto viršūnėje ir esi skatinamas rezignuoti, nekvestionuoti įsigalėjusios propagandinės pasaulėžiūros status quo. Nenorėdamas prisitaikyti prie visuotinio spektaklio formuojamo beveidžio vaidmens, išpažįstančio nuomonių lygybės principus, neišvengiamai patiri izoliaciją, nes socializuodamasis lieki nesuprastas ir atstumtas. Neįmanoma pažeisti efektyvumo evangelijos priesakų nesulaukiant neigiamos visuomenės reakcijos. Užsiimant mąstymo veikla tenka kone nuolat įrodinėti, kad nesi kupranugaris. Privalai nuolatos teisintis, kad mąstymas yra garbinga veikla praktinio darbo žmonių pasaulyje. Proto įtampa, idėjų kova – terra incognita „paprastam“ žmogui, todėl atmestina, įtartina ir netoleruotina. „Paprasto“ žmogaus galvojime nesunkiai įžvelgiamas mūsų epochos dvasios nuosmukis. O kur dingo minėtas pliuralistinis įvairovės imperatyvas, kuriuo dangstosi masės žmogus? Matome, kad staiga jo nelieka, kai kalbėjimas krypsta nuo nuomonių prie idėjų laisvės.

Negana to – masės žmogus tampa priklausomas nuo vyraujančių nuomonių vėjo krypties, nes, neturėdamas aiškios pasaulėžiūros, palieka sau tik pasyvaus, nemąstančio vartotojo vaidmenį, kuriam atstovauja įvairiausio plauko prasmės gimdytojai. Rašytojų, filosofų, dvasinių autoritetų vieton stoja sektantai, saviugdos mokyklos, sėkmės universitetai, pseudomokslininkų pranašystės. Visi jie geriau žino, kaip reikia gyventi. Individas atpalaiduojamas nuo intelektinių pastangų. Klesti primityvūs pasakojimai, fragmentuotas tikrovės pateikimas, o sąlygas tam sudaro žmogaus negebėjimas savarankiškai mąstyti, vertinti, spręsti, rinktis. Įvairiausio tipo konferencijose rimtais veidais kalbamos lėkštybės – maždaug prie vieno pridėjus vieną geriau gauti tris, nes toks galvojimas produktyvesnis! Atleiskite, bet su įsigalėjusia klounada mes negalime taikstytis, kartu norisi akcentuoti, kad būtina sąvokoms grąžinti tikrąsias jų reikšmes, nepainioti tikrovės kaip tokios su savo interesais, taip pat – tiesos su laime ar sėkme. Šarlatanai suklesti šiandien – kultūros dekadanso, individo savasties praradimo laikais, kai nustoja veikti kritinis protas ir totalitariai įsigali savo sąlygas diktuojanti barbarybė, skatinama savanaudiškų interesų, neišmanymo ir kolektyvinio sutrikimo inercijos. Beje, vis dar pasitikima mokslu, nors pats mokslas negali atsakyti, kas jis yra. Tai ne kliūtis mokslui skverbtis į tas gyvenimo sritis, kurios jam nepriklauso.

Stiprus sutrikimas juntamas kalbose apie laimę. Pabandykite kam nors įrodyti, kad netrokštate būti laimingas, ir pagalvokite, ar tai lengviau nei postringauti, jog nesate kupranugaris. Neapdairu tapatinti gyvenimo prasmės ir laimės kategorijas. Jei norite tik būti laimingi, domėkitės psichologija, eikite pas sėkmės mokytojus – jie galbūt padės prisitaikyti prie pasaulio ir pasiekti tai, kas vadinama laime įprasta, kasdiene prasme. Vargu ar filosofija padėjo nors vienam žmogui tapti laimingam, jei kalbėsime apie tikrą filosofiją, kurios samprata pradėjo formuotis antikos kultūroje, ir jei laimės sąvoką šiuo atveju paliksime apibrėžti nūdienos statistiniam vakarų kultūros miestiečiui. Deja, sukompromituotų laimės ir tiesos sąvokų pasekmės labai skaudžios – per vieną dieną cinišku elgesiu socialiniuose tinkluose išpopuliarėjęs hipsteris žiniasklaidos gali būti įtaigiu tonu pristatytas kaip menininkas ir iškeltas virš aukščiausio rango kultūros asmenybių, apie kurias visuomenė nieko nežino ir dėl kurių nesuka sau galvos. O žiniasklaida atlieka lemiamą visuomenės gyvenimo inversiją: tragedija paverčiama komedija, vietoj šviečiamosios funkcijos – poreikiams pataikaujanti kvailinamoji funkcija. Realus vaizdas apverčiamas aukštyn kojomis.

reklama

Manoma, kad išpuoselėtas graikų projektas pražuvo, nes ir akademinėje terpėje nuolat kalbama apie filosofijos mirtį. Girdi, filosofija išsikvėpė, todėl geriausia, ką ji gali daryti, – tylėti, užleisdama vietą moksliniam žinojimui. Išnyksta tikrovės problematika, nes klasikinis mokslas remiasi naiviojo realizmo prielaidomis. Jeigu atsibodo holivudinės komedijos, pasidomėkite, kaip šiuolaikinis mokslas traktuoja žmogaus prigimtį. Pasiklausius vis naujų mokslininkų išvadų taip ir lieka neaišku, kas per padaras yra žmogus – beždžionės palikuonis ar iš atomų sukonstruota baidyklė. Pikantiška. Atrodo, tiesos problema postmodernistiniame diskurse jau numarinta, todėl suaktualėja gražiai skambanti laimės sąvoka, apie kurią daug kalba psichologai, o jų pašonėje – sėkmės mokytojai, lektoriai, pažangiečiai, pseudomokslo guru. Susidaro įspūdis, kad pragmatinė laimės samprata stoja metafizikos vieton. Pagrįstai leiskime sau suabejoti minėtomis kolektyvinio galvojimo aksiomomis ir paklauskime, ką bendro turi laimė ir tiesa.

Laimė – tegul neįsižeidžia psichologai ir pragmatinės laimės sampratos apologetai – šių dienų pasaulėjautoje yra ganėtinai prasto skonio reikalas: iš karto skubu paaiškinti, kodėl taip manau. Galvojimo būdas, kurio centre atsiduria laimė, apimanti tikslus, svajones, poreikius, pretenzijas į tikrovę, neišvengiamai įtraukia žmogų į suinteresuotą žvilgsnį pasaulio atžvilgiu, dar labiau pririša prie įpareigojančios kasdienybės vergo grandinėmis, kaip sako Arvydas Šliogeris, o filosofija yra švelnus meta-žvilgsnis į pasaulį, teorinė žiūra, kuri susieta su kontempliacija, stebėjimu, mąstymu plačiąja prasme, todėl būdamas filosofu tarsi-įgyji dievybės, kuri pačiam leidžia suvokti, kas yra prasmingas gyvenimas, ar apskritai turime teisę prisegti pasauliui prasmės etiketę, bruožų. Užsiimdamas filosofine veikla nustoji pavergti tikrovę. O apie laimę filosofiškai galima kalbėti etiniame kontekste, bet laimės vaikymasis atsisakant tikro pažinimo turi menką vertę filosofams. Mat reikia pasakyti, kad Aristotelio laimės samprata su nūdienos etika turi mažai ką bendro. Saikas prieštarauja nepasotinamai vartojimo ideologijai, todėl svarstymuose nefigūruoja kaip nepatogus kriterijus. Kas dėtųsi su pramone, jei staiga visuotinai pradėtų galioti saikas? Ar nesugriūtų visa mūsų technologinė civilizacija?

Sunku net įsivaizduoti, kiek kliedesių gali prikalbėti filosofas, jei jo minčių pagrindas / atrama bus ne tiesa, o laimė siaurąja prasme, nors tai dar nereiškia, kad negali būti dermės tarp tikros laimės ir tiesos – mat laimę galima sureliatyvinti, paversti masės žmonių poreikių siekiamybe, o tiesos – ne. Tiesa nežmogiška. Bėda ta, kad laimės samprata mūsų dienomis veikia kaip tiesos surogatas. Tiesa įgijusi prekybos centro pirkinių krepšelio pobūdį – ją jau galima paviršutiniškai rinktis, o ne pažinti ar patirti. Laimės samprata pasidarė įmanoma ir be kultūros. Nuomonėms palikta tiesa kaip nereikšmingas aksesuaras prikabinama prie kasdienių poreikių. Nuo nuobodulio mus gelbsti jau nebe pažintinė intelektinė veikla, o išmaniųjų telefonų programėlės, televizijos šou, pramogų industrija. Progreso garbintojai civilizaciją įsivaizduoja kaip nesudėtą dėlionę: esą didesnis mokslo įsikišimas, greitis ir efektyvumas gali išspręsti visas žmonijos problemas, nors iš tiesų jos net nebūtų paliestos, kaip sakė Ludwigas Wittgensteinas. Vis dėlto tiesa iš principo nėra žmogaus lūkesčių, norų, vilčių tarnaitė. Kai tik bandome artėti prie jos, ji netikėtai pasislepia, bet sužadina aistrą ir nuostabą, panašiai kaip rudens naktį svaigus žvilgsnis į žvaigždėtą dangų.

Laimė plačiai vartojama prasme – psichologinė būsena, susieta su parazituojančiais ir nepasotinamais homo consumericus poreikiais, todėl kalbėjimas apie laimę pasitenkina doxa sritimi, būtent todėl kolektyvinės laimės sekėjai apie pažinimą gali pasakyti ne daugiau nei: „Tau atrodo vienaip, man atrodo kitaip, ir mes visi esam teisūs“ arba pamaldžiai pacituoti Vinstoną Čerčilį (Winstoną Churchillį), esą demokratija be alternatyvos geriausia iš to, ką turime. Taip patogiau, bet tokia laikysena byloja apie dvasios menkystę. Mąstymą paralyžiuojantys teiginiai turėtų varyti šleikštulį tiems, kuriuos besąlygiškai domina pažinimas, kurie dar jaučia pareigą apginti natūralų žmogaus polinkį ieškoti tiesos nuo vulgariai supaprastinto pasaulėvaizdžio, kuris svetimas aristokratiškai pasaulėžiūrai. Galų gale vyraujantis kasdienis tingus galvojimas turėtų kelti susirūpinimą tiems, kuriems dar rūpi kultūros dvasinė būklė, kurių nemasina patogus galvojimas ir kuriems nekyla noras giedoti ditirambų vidutinybėms.

Hegelis sako, kad Minervos pelėda išskleidžia sparnus, kai dienos šviesą pakeičia sutemos. Materialinių gėrybių apogėjus galop atvedė mus į aklavietę, kurioje pasirinkimų klaidos žmonijai atsilieps skaudžiau nei kada nors prieš tai. Metas atsipeikėti ir blaiviu žvilgsniu pažvelgti į susiklosčiusias aplinkybes iš istorinės perspektyvos, kuri neleidžia atitrūkti nuo mąstymo tradicijos. Aplinkybių sūkuryje radikalūs pasirinkimai taps privalomi. Teks neišvengiamai peržengti barbarybės Rubikoną, jei dar kada nors tikėsimės žmogaus dvasios pergalės prieš sustabarėjusį ir mąstyti nustojusį instrumentinį protą.