Apgaulės civilizacija

Ne be ironijos galima konstatuoti, kad po milžiniškų pastangų „kalnas pagimdė pelę“ – Vakaruose totaliai įsiviešpatavo buitinė, miesčioniška „gyvenimo prasmė“, kurios negudrios aksiomos susiveda į primityvias sąvokas „geras darbas“ ir „geri pinigai“.

Visa tai apibendrina kategorija „normalus gyvenimas“. Savaime aišku, kad bet koks kitas gyvenimas masiniam protui tampa „nenormaliu“, bet kuri kita „gyvenimo prasmė“ geriausiu atveju atrodys kaip kvailas išsidirbinėjimas, kaip troškimas pasitraukti iš „normalaus gyvenimo“, o blogiausiu atveju – kaip iškrypimas ir/arba nusikaltimas.

Taigi – apie ką ištisą parą aiškina Vakarų propaganda visam pasauliui?

Apie tai, kad svarbiausias žmogaus gyvenimo tikslas yra maksimalus (kiekybine ir kokybine prasme) materialių gėrybių vartojimas, o antra – kad šiam tikslui individas turi paaukoti visą save darbui, t.y. tų materialių gėrybių gaminimui.

Rezultatas – Vakarų visuomenėje įvesta totalinė darbinė mobilizacija, kurios tikslas – sukurti maksimaliai efektyvią ekonomiką. O šiuolaikinė propaganda nesiliauja tvirtinti, kad tokio pobūdžio masinio pasiaukojimo būta visais laikais ir visose tautose, o sąlygų, palankiausių maksimaliam vartojimui sukūrimas buvo pats svarbiausias ir vienintelis žmonijos ekonominės veiklos tikslas.

Bet ar tikrai taip yra?

Tame ir reikalas, kad ne. Skirtingose tautose ir skirtingose kultūrose ekonominės veiklos tikslai, t.y. priežastys, dėl ko žmonės dirba, yra skirtingi. Negana to, netgi pačioje Europoje ikikapitalistiniais laikais ekonominė veikla nebuvo laikoma siekiu maksimaliai, iki begalybės tenkinti vartojimą.

Ikikapitalistinis žmogus – tai natūralus žmogus, kuris dar nebalansuoja ant galvos ir nebėgioja ant rankų, kaip tai daro mūsų laikų ekonominis žmogus. Dėl to suprasti jo ūkiško mąstymo būdą nėra sunku, jis natūraliai seka iš pačios žmogaus prigimties.

Savaime suprantama, kad visų šių rūpesčių ir kančių centre stovi gyvas žmogus. Jis yra „visa ko matas“ ( mensuraomnium rerum homo). Ir pagal tai nustatomas žmogaus santykis su darbu: darbas tarnauja žmogiškiems tikslams, kaip ir visa kita, kas sukurta žmogaus rankomis.

Ir štai pagrindinė tokio suvokimo pasekmė: bet kokios ūkinės veiklos išeities taškas – tai žmogaus poreikiai, jo natūralus poreikis turėti kažkokias gėrybes. Kiek gėrybių jis naudoja, tiek turi būti ir pagaminama, kiek jis jų išeikvoja, tiek turi būti atkurta. Iš pradžių eikvojimas, o paskui pagal jį nustatomas gaminimas.

Ikikapitalistinės epochos europietis, besilaikantis tradicinių savo kultūros pažiūrų apie darbo tikslus ir prasmę, vadovavosi „prasimaitinimo idėja“, t.y. idėja, kad reikia sukurti materialias sąlygas, kurios užtikrins fizinį egzistavimą be jokio „persivalgymo“ ar „apsirijimo“ visomis šių žodžių prasmėmis. Toks žmogus nieko nežinojo apie dirbtinai kuriamus poreikius, kurie neturi nieko bendro su natūralia žmogaus prigimtimi ir iš esmės ją neigiančius.

Tais laikais viešpatavo paprastumas ir sveikas gyvenimas, pagrįsti principu, kad „amatas turi maitinti darbininką“ ir ne daugiau. Darbininkas nori dirbti tiek, kad užsidirbtų prasimaitinimui, jis, kaip tie amatininkai Jenoje, apie kuriuos mums pasakoja Gėtė, turi pakankamai sveiko proto, kad nedirbtų daugiau negu reikia geram gyvenimui.

Tuo pat metu jis pabrėžė, kad ūkinis gyvenimas ikikapitalistinėje epochoje išties buvo įtakojamas poreikių patenkinimo principo, kad valstietis ir amatininkas savo kasdieninėje ūkinėje veikloje ieškojo sau prasimaitinimo ir daugiau nieko.

Kitaip sakant, Tradicinio žmogaus supratimu, bet kokia ekonominė veikla turėjo savo ribas, lygiai kaip ir žmogaus poreikiai. Tiktai Moderno, o paskui ir Postmoderno žmogus, praradęs savi įgimtą natūralumą, prarado ir bet kokį saiką, o svarbiausia – saiką dirbti ir vartoti.

Nežabotas siekis turėti, vienareikšmiškas „turėti“ prioritetas prieš „būti“, atvedė į tai, kad individualus šiuolaikinio Vakarų gyventojo gyvenimas buvo griežtai įrėmintas darbinės veiklos rėmuose, ir darbas prarijo praktiškai visą jo laiką.

Tradicinis žmogus buvo išmintingas, jis gyveno ramiai, be skubos, mėgaudamasis gyvenimu tarsi brangiu vynu, stengėsi pagal galimybę gauti iš jo maksimalų malonumą. Į darbą jis žvelgė kaip į neišvengiamą būtinybę ir kai jam atsirasdavo šansas pasirinkti – dirbti ar nedirbti – jis ilgai negalvodamas pasirinkdavo „nedirbti“ – laisvę nuo jungo.

reklama

Be to, reikia atsižvelgti, kad turėdamas laisvo laiko, ikikapitalistinis europietis vystėsi dvasiškai ir intelektualiai (o ne visą gyvenimą be pertraukos funkcionavo globalinio fabriko mechanizme, kaip daro šiuolaikinis individas), jis stebėjo pasaulį ir užsiėmė kūryba, dėl ko šitaip suklestėjo Europos kultūra.

Prasidėjus kapitalizmo epochai ir palaipsniui formuojantis totalitariai ekonomikos sistemai, kuri visiškai pajungė savo tikslams šiuolaikinės visuomenės egzistavimą, žmogaus darbinė veikla prarado savo natūralų pavidalą, individas pavirto didelės sistemos elementu, kuris funkcionuoja pagal globalios gamybinės megastruktūros dėsnius.

Tokiomis sąlygomis darbo tikslą ir prasmę lemia jau ne pats individas, o jam visiškai nežinomi faktoriai, darbas tampa priverstiniu ir dėl to atgrasiu. Apie tai rašė jaunas Marksas savo „Ekonomikos ir filosofijos rankraščiuose“ 1844 metais:

„Dėl ko žmogus jaučia atgrasumą darbui? Pirmiausiai dėl to, kad darbas darbininkui primetamas iš šalies, tai ne jo asmeninis pasirinkimas, savo darbe jis jaučiasi nelaimingas, nevysto ir neugdo savo fizinės ir dvasinės energijos, o išsekina fizines jėgas ir sugriauna dvasią. Dėl to darbininkas tik už darbovietės ribų pasijaučia pats savimi, o darbo procese jaučiasi atitrūkęs nuo savęs.

Jo darbas ne savanoriškas, o priverstinis. Tai nėra poreikio dirbti patenkinimas, tai – viso labo priemonė patenkinti įvairiems kitiems poreikiams. Atgrasumas darbui akivaizdžiai išryškėja, kai žmogų nustoja versti dirbti – jis bėga nuo tokio darbo kaip nuo maro. Iš šalies primestas darbas verčia žmogų aukotis, tai savęs kankinimas.“

Šito nesuvokdamas, individas atiduoda didžiąją savo gyvenimo dalį dalykams, kurie jam asmeniškai neturi jokios prasmės ir turi reikšmę tik jam visiškai svetimai, virš jo stūksančiai ekonomikos sistemai. Tokiu būdu šiuolaikinis žmogus nustojo priklausyti pats sau. Pasiekęs savo išsivystymo viršūnę, Vakarų kapitalizmas įgavo naujoviško vergovės formą, kai vergai (individai, įtraukti į prekybinius ir gamybinius santykius) tapo vakarietiško tipo finansines ekonomines sistemos nuosavybe.

Pagrindinė šiuolaikinio žmogaus tragedija yra ta, kad jo gyvenimo prasmė ir pats gyvenimas susivedė į sekinantį darbą totalitarinei ekonomikos sistemai.

Ką gi tokio vertingo gavo Vakarų gyventojas, praradęs galimybę savarankiškai formuluoti savo gyvenimo prasmę ir atsisakęs asmeninės laisvės?

Kalbant trumpai – jis gavo begalę jam visiškai nereikalingų daiktų, kurie, kaip paaiškėjo, negali padaryti jo laimingu.

Džonas de Graafas, Deividas Vanas ir Tomas Neiloras šia proga pastebi, kad širdies gilumoje dauguma iš mūsų žino apie tai. Ričardas Harvudas tai nustatė 1995 metais, kai atliko organizacijai Merck Family Fund sociologinę apklausą, susijusią su amerikiečių požiūriu į vartojimo problemą.

„Žmonės kalba, kad mes išleidžiame ir perkame daug daugiau, negu mums reikia. Kad mūsų vaikai įgyja labai materialistišką požiūrį į pasaulį ir kad už savo šio momento norus mes mokame sekančių kartų gyvenimais ir savo ateitimi…“

Harvudas paaiškina: „Šis pojūtis nepriklauso nuo religinių, amžiau, nacionalinių skirtumų, nuo pajamų ar išsilavinimo skirtumų. Tai bendras visai mūsų tautai jausmas, jausmas, kad mes tapome pernelyg dideli materialistai, pernelyg godūs, egocentriški ir egoistiški ir kad mums būtina atkurti pusiausvyrą ir susigrąžinti amžinas vertybes“.

Ką iš esmės reiškia tasai taip vadinamas „amerikietiškas gyvenimo būdas“, kurį narsūs ir bekompromisiniai jankiai pasirengę ginti iki paskutinio kraujo lašo Vietnamo džiunglėse, Jugoslavijos lygumose, Afganistano kalnuose, Irako dykumose ir t.t.?

Šitą šventą JAV piliečių akimis fenomeną galima apibūdinti labai lakoniškai: amerikietiškas gyvenimo būdas – tai neribotas vartojimas. Ir ne šiaip paprastas vartojimas, o vartojimas iš pačios didžiausios raidės, vartojimas kaip rafinuotas menas, kaip subtili filosofija, kaip universali religija.

Jeigu Tradicijos laikais per išeigines žmonės masiškai plūdo į bažnyčias, tai dabar – į prekybos centrus. Vartotojiškumo sindromo epochoje prekybos centrai pakeitė šventyklas kaip kultūros vertybių simbolį. – teigia de Graafas. – Ir iš tiesų 70% mūsų piliečių kiekvieną savaitę lanko prekybos centrus, o tai didesnis skaičius žmonių, kurie reguliariai lanko bažnyčias…

Be to, būtina pabrėžti, kad kiekvienos išeiginės, paaukotos apsipirkimams – tai ne diena, skirta įsigyti prekes, kurių reikia, o savotiškas ritualas, laiko leidimo forma, kai žmogus valandų valandas klaidžioja po milžiniškus prekybos centrus be jokio konkretaus tikslo, galiausiai pirkdamas tai, apie ką iki šio momento net negalvojo.

Galima teigti, kad jeigu valkiojimasis po prekybos centrą yra savotiškas sakralinis veiksmas, suformuojantis tai darančiam žmogui savotišką psichologinę būseną, tai pats pirkimo aktas yra katarsis, tą veiksmą užbaigiantis (su visu spektru jį lydinčių emocinių pergyvenimų). Troškimas pirkti tampa nebeįveikiamas.

„Šis troškimas apima juos kaip potvynio banga. – konstatuoja psichoterapeutė Olivija Melan. – Jie patenka į savotišką transą, narkotinę ekstazę, kai praktiškai jau nebeturi reikšmės, ką būtent jie perka“.

Tačiau kas gi vyksta paskui, kai laimingas dar vieno nupirkto daikto savininkas sugrįžta į įprastą, blankią, sekinančią savo kasdieninio egzistavimo būseną, kur nebėra nesibaigiančios, ryškios, triukšmingos prekybinių stelažų šventės?

Štai kaip tai aprašo amerikiečių sociologas Džeraldas Selenas: „Iš daugelio žmonių mes pastoviai girdime vieną ir tą patį: aš nematau gyvenimo. Atsikeliu ryte. Priešakyje – kasdieniniai rūpesčiai, 40 minučių važiuoju į darbą. Turiu dirbti iki vėlumos. Vakare parsirandu namo, kur laukia skalbimas ir sąskaitos už komunalines paslaugas. Įmetu ką nors į mikrobangę. Paskui, pavargęs iki išsekimo, griūnu į lovą. Ryte pabundu ir viskas prasideda iš naujo.“

tokius būdu kasdieninė kova dėl poreikių patenkinimo pavirsta sekinančia, užsitęsusia visam gyvenimui kankyne. Gallup duomenimis, 48% amerikiečių chroniškai trūksta laiko kasdieniniams reikalams. Trys ketvirtadaliai amerikiečių bent kartą į dieną patiria stresą, trečdalis amerikiečių į stresą patenka po kelis kartus per dieną.

Subjektyvius amerikiečių pojūčius patvirtina oficiali statistika. Naudodamasis Darbo departamento duomenimis, Harvardo ekonomistas Dž. Skoras konstatavo, kad amerikiečiai, užimti visą darbo dieną, dirba vidutiniškai 160 valandų daugiau nei dirbo 1969 metais.

„Tai ne tik žmonės, turintys dideles pajamas, kurie visada skyrė darbui daugiau laiko. – tvirtina Skoras. – Tai ir vidurinės klasės atstovai ir žmonės iš žemutinių sluoksnių, varguoliai. Dabar visi dirba ilgiau“.

Ir iš tiesų, kaip rodo Tarptautinės darbo organizacijos duomenys, 1999 spalį Amerika aplenkė Japoniją kaip šiuolaikinė industrinė valstybė su pačia ilgiausia darbo diena. 42% dirbančių amerikiečių tvirtina, kad dienos pabaigoje jaučiasi išsunkti it citrinos. 60% teigia, kad norėtų sulėtinti gyvenimo tempą ir gyventi ne taip įtemptai.

Darbas išsekina ir suryja praktiškai visą Vakarų gyventojo laiką. Jis praranda emocinį ryšį su aplinkiniais ir artimaisiais, pavirsta funkciniu tam tikros globalios sistemos elementu. Asmeninis ir šeimyninis gyvenimas susiveda į kraštutinį minimumą.

„Kai kurių tyrimų rezultatai rodo. – rašo de Graafas. – kad dabartinės žmonių kartos laikas, kurį žmonės praleidžia su vaikais, sumažėjo net 40-čia procentų. Vienas tyrimas nustatė, kad Amerikos šeimos mūsų laikais suranda tik 20 minučių per dieną, kad pasikalbėtų vienas su kitu. Be to, siekis neatsilikti nuo kaimynų, verčia daugelį šeimų prisidaryti skolų, o dėl viso to kilę konfliktai, susiję su pinigų tema, dažnai baigiasi skyrybomis“.

Egzistavimas vieningame darbo ir vartojimo ritme izoliuoja žmones, atitveria praktiškai nuo visko, kas juos supa, sunaikina bet kokį susidomėjimą gyvenimu, atima žmogišką būtį ir prasmę, neiškraipytą darbo ir daiktizmo. Štai ką apie tai rašo daktaras Ričardas Svensonas:

„Prislėgtas nuosavybės – šita problema, atsirandanti, kai pas tave tiek daug daiktų, kad esi pastoviai priverstas užsiimti jais, rūpintis jais, o ne artimais tau žmonėmis… Viskas, ką aš turiu – „turi“ mane. Ką daro žmonės, kai jiems pasidaro liūdna? Jie eina į prekybos centrą, perka, ir tai pagerina savijautą, tačiau tik trumpam. Vartotojiškumas sukelia priklausomybę. Tačiau ji neturi reikiamo poveikio.

reklama

Žmonės įsigijo visus tuos daiktus ir vis tiek jaučiasi ištuštėję. Viskas, kas jiems lieka – tai stresas, išsekimas, jausmas, kad viduje viskas išdegę, o jų santykiai su aplinkiniais kažkur išgaravo. Žmones supa gausybė įvairiausių malonumą teikiančių daiktų, tačiau jų turėjimo prasmė prarasta. Tragedija yra ta, kad kai kažko labai nori, o gavęs – pamatai, kad tai niekas, tuštuma. Manau, vyksta būtent tai“.

Tai ką gi mes gauname rezultate?

Šimtai milijonų žmonių pašvenčia gyvenimą tam, kad užsitikrintų galimybę savaitgaliais atsiduoti apsipirkimams, nusipirkti eilinį daiktą, kad pamalonintų širdį turėjimo jausmu. Jausmu, kad ne veltui pragyveno dar vieną savaitę. Tačiau išėjęs iš prekybos centro, žmogus supranta, kad būtent laimė nuo jo eilinį kartą ir paspruko. Lyg ir žengtas dar vienas žingsnis link išsvajoto tikslo – nupirktas naujas daiktas, asmeninė erdvė tapo labiau užpildyta, o tuštumos jausmas tik sustiprėjo.

Kai Motina Tereza atvyko į Ameriką gauti garbės mokslinio laipsnio, ji pasakė: „Tai pati skurdžiausia vieta, kokioje tik man teko pabuvoti“. – papasakojo Robertas Seiplas, krikščioniškos labdaros organizacijos „Pasaulio vaizdas“ direktorius. – „Ji kalbėjo ne apie ekonomiką, akcijų rinkas, Volstritą ir perkamąją galią. Ji kalbėjo apie dvasios skurdą“.

Jeigu žmogaus laimę būtų galima matuoti nuosavybės dydžiu, nusipirktų daiktų kiekiu, tai amerikiečiai būtų laimingiausi planetos žmonės. Amerikoje šiuo metu pastatyta apie 30 000 sandėlių saugoti asmeniniams daiktams, kurie jau seniai nebetelpa namuose. Jų bendras plotas siekia daugiau kaip milijardą kvadratinių pėdų. Nuo 1960 metų sandėlių verslo mastas padidėjo keturis kartus, atnešdamas kiekvienais metais 12 milijardų dolerių pelną.

O koks rezultatas? Namai ir sandėliai lūžta nuo šlamšto, o laimė kaip neateina, taip neateina, juk, nežiūrint į neregėtus pasiekimus kaupiant materialias vertybes, noras pirkti, turėti dar daugiau daiktų, niekur nedingsta. Priešingai, šis troškimas tik stiprėja. Išsvajotas pasitenkinimas nepasiekiamas.

Vakarų gyventojas – kaip narkomanas, kuris pastoviai ieško naujos narkotikų dozės, kuri laikinai išlaisvins jį nuo kankinančios psichosomatinės būsenos, kuri leis akimirkai atsikvėpti, panardins į svaiginančią užmarštį, tačiau – tai ne laimė. Tai nesuvaldomas siekis vartoti ir jis yra identiškas asilo pastangoms pagauti morką, kuri pakabinta ant lazdos priešais jo nosį. Vargšas gyvūnas tempia sunkų vežimą, prarasdamas paskutines jėgas, mėgindamas pasiekti skanėstą, ir nesupranta, kad jo tikslas nepasiekiamas.

Lygiai taip ir Vakarų gyventojas: jis visą gyvenimą tempia ant savęs gigantišką ekonomikos sistemą, eikvoja paskutines jėgas ir supratimo neturi, kad visos jos pastangos beprasmiškos, juk iki lubų priverstas šlamšto sandėlis, sąskaita banke, naujausio modelio automobilis, naujausias mobilus telefonas nepadaro žmogaus laimingu, kadangi visų tų daiktų tikslas – tapti jungiamąja grandimi tarp ekonomikos ir ją savo energija maitinančios žmonių masės. Vakarai nesugebėjo atskleisti didžios žmogiškosios laimės paslapties, dvasinę harmoniją jie sutapatino su prikimštu skrandžiu.

Deividas Majersas, socialinis psichologas iš Hope College, savo knygoje „Amerikietiškas paradoksas: dvasinis badas gausybės epochoje“ ištyrė materialios gerovės tarpusavio ryšį su laimės pojūčiu. Galiausiai jis padarė išvadą, kad psichologinis komfortas sustiprėja tik patenkinus pagrindinius kasdienius poreikius (maistas, poilsis, būstas ir tam tikras jausmas, kad kontroliuoji savo paties gyvenimą).

Kai tik žmogus visa tai pasiekia, laimės pojūtis išsisklaido, o tolimesnis materialios gerovės siekimas jo nebeatgaivina.

Aukšto gyvenimo lygio šalyse ryšys tarp turto ir subjektyvaus gerovės pojūčio yra stebėtinai silpnas. – pažymi psichologas Ronaldas Inglhartas. „Vidutiniškai žmonės, važiuojantys autobusu į darbą, apsirengę darbo uniforma, yra tiek pat laimingi kiek ir tie, kurie kostiumuoti važinėjasi „Mersedesais“. – teigia Deividas Likenas, susumuodamas savo laimės tyrimus. Netgi labai turtingi, pavyzdžiui, 100 turtingiausių amerikiečių, kaip rodo devintame dešimtmetyje psichologo Edo Dinerio atlikta apklausa, tik truputėlį laimingesni už vidutines pajamas gaunančius žmones. Palikimas, ekonomikos augimas, aukso puodas loterijoje išties sukelia trumpalaikį laimės pliūpsnį. Tačiau euforija atslūgsta priprantant prie naujo turto.

Tai patvirtina sociologinis tyrimas, kurį 2002 lapkričio 25 dieną paskelbė Financial Times. Jis byloja, kad rimtas gyvenimo kokybės pagerėjimas nepadarė žmonių laimingesniais. Endrius Osvaldas iš Warwick University ir Deividas Blančlaueris iš amerikietiško Dartmouth College padarė išvadą, kad per pastaruosius 25 metus amerikiečiai laiko save mažiau laimingais. Britų, kurie yra visiškai patenkinti savo gyvenimu skaičius per tuos pačius 25 metus liko nepakitęs (vis tas pats trečdalis gyventojų). Europos Sąjungoje panaši situacija: per paskurinius 25 metus joje žmonės netapo laimingesniais (penktadalis apklaustųjų).

Kaip teigia Denielis Kanemanas, Prinstono ekonomikos profesorius ir 2002 metų Nobelio laureatas, nuomonė, kad turtingieji yra laimingesni už neturtingus – mitas. „Žmonės laimingesni gyvenimu, jei turi dideles pajamas. Jie laiko save labiau sėkmingais, jų gyvenimuose buvo daugiau įvykių, kurių jie norėjo“ – rašo profesorius. Tačiau toliau jis, kaip ir kiti ekspertai, sutinka su nuomone, kad laimingumo pojūtis nedidėja drauge su banko sąskaitos dydžiu.

Remdamasis visa eile tyrimų, psichologas Ričardas Rajenas aiškina šį fenomeną tokiu būdu: „Mes ieškome pasitenkinimo šaltinio išorėje, kai tuo tarpu visi jie slypi mūsų viduje. Žmogus laimės jausmą pajunta tada, kai pasiekia vidinius tikslus, pavyzdžiui, kai jis myli ir yra mylimas. Išoriniai tikslai, tokie kaip materiali gerovė, šlovė, graži išvaizda, yra netikri tikslai, kurių pradeda vaikytis žmonės, norintys pasisotinti materialiniais turtais. Žmonės, kurie siekia išoriškų tikslų, formuoja savo asmenybę taip, kad ji galėtų užkariauti aplinkinį pasaulį, bet jie neturi jokio supratimo, kaip valdyti savo pačių vidinį pasaulį“.

Ričardas Rajenas ir jo kolega Timas Kaseris nustatė, kad turto siekiantys žmonės yra labiau linkę į depresijas ir turi žemesnę savivertę už tuos, kurie vadovaujasi nematerialiomis vertybėmis.

Vakarai sukūrė civilizaciją, kurios visi procesai susivedė į psichosomatinių žmogaus poreikių kūrimą ir tenkinimą. Čia reikia pažymėti dar vieną labai svarbų momentą: esminiu vakarietiško tipo ekonomikos sistemos funkcionavimo elementu tapo nesiliaujantis nenatūralių žmogaus pirminei prigimčiai nebūdingų poreikių kūrimas. Kitaip sakant, vakarietiška ekonomika, patenkinusi bazinius ir gyvybinius žmogaus poreikius ir norėdama augti toliau, pradėjo tikslingai kurti dirbtinius, nenatūralius poreikius, kurių tenkinimas reikalavo plėsti ir tobulinti ekonomikos sistemą.

Svarbiausias vakarietiško tipo ekonomikos tikslas – nesiliaujantis pelno augimas – reikalavo nesiliaujančio gamybos augimo, o šiam savo ruožtu skatino nesiliaujantį vartojimo augimą. Tokiu būdu galima konstatuoti, kad Vakarų civilizacija – tai nesiliaujančio naujų dirbtinių poreikių kūrimo civilizacija, kur sąmoningai kultivuojami ir skatinami žmogui nebūdingi, nenatūralūs troškimai.

Dar daugiau, natūralūs žmogaus poreikiai tikslingai išstumiami į žmogaus sąmonės gilumą, kadangi jų tenkinimas paskatins žmonių energijos nukreipimą į visai kitas vertybes ir tai sugriaus finansinę-ekonominę ir socialinę-kultūrinę vakarietiško tipo sistemas.

Skamba labai paradoksaliai, tačiau visus Vakarų pasiekimus sukūrė nelaimingi, nepatenkinti žmonės, kurie atkakliai siekė ne laimės, o tik jos miražo. Čionai būtina pabrėžti, kad troškimai, kuriuos gimdo dirbtiniai, žmogaus prigimčiai nebūdingi poreikiai, veda tik į kančias.

Laimingas žmogus nesuderinamas su vakarietišku gyvenimo būdu ir vakarietiškomis vertybėmis, juk visinės harmonijos būsenoje jo neįmanoma priversti iki apkvaišimo dirbti, aukojant pinigų šeimininkams visą savo gyvenimą.

Savo knygoje „Aukščiau ribų“ Donela Medouz rašo: „Žmonėms nereikia gigantiškų mašinų, jiems reikia pagarbos. Jiems nereikia grabužiais užkimštų spintų, jie tenori patraukliai atrodyti, jie trokšta grožio ir įvairovės. Jiems nereikalinga elektroninė aparatūra, jiems reikia užsiimti gyvenime kažkuo vertu. Žmonėms reikia individualumo, bendrumo jausmo, siekių, pripažinimo, meilės ir džiaugsmo.

Mėginti patenkinti šiuos poreikius materialiais daiktais – reiškia suformuoti nenumalšinamą apetitą realiai egzistuojančių, tačiau absoliučiai neišsprendžiamų problemų sprendimams. Užgimstanti to rezultate dvasinė tuštuma – vienas galingiausių materialinės gerovės siekimo šalutinių efektų“.