Gegužės 1–oji: šventė, kova, ar letargo miegas?

Atėjo ir praėjo Gegužės 1–oji – šiuolaikiniuose lietuviškuose kalendoriuose „Tarptautinės darbo dienos“ pavadinimu žymima nedarbo diena. Visame pasaulyje – nuo Prancūzijos iki Graikijos, nuo Indijos iki Brazilijos, nuo Kambodžos iki Korėjos – šimtai, tūkstančiai ir net milijonai darbo žmonių išėjo į gatves protestuodami prieš neteisybę ir kapitalistinį išnaudojimą. Apie tai rašė net lietuviškoji spauda (Diena.lt). Bet kaipgi yra pas mus?

Lietuvoje – tuščios miestų gatvės: vieni išvykę į kaimus, antri ilsisi namuose, treti pagiriojasi po praėjusios dienos išgertuvių. Nei mitingų, nei eisenų – tik Vilniuje susirinkusi saujelė daugiausiai pensijinio amžiaus žmonių prie Cvirkos paminklo surengė Gegužės 1–osios minėjimą, kurį bandė trikdyti JAV, NATO ir ES vėliavomis nešini konservatorių jaunimėlio provokatoriai (Facebook).

Vaizdas – toks niūrus, jog net nežinai, verkti iš nevilties, ar imti ir juoktis. Iš ko dar juoktis? Ogi iš savęs, iš savo bendraminčių ir iš tos didžiulės masės paprastų ir pažemintų Lietuvos žmonių, kurie, vietoje to, kad vienytųsi ir kovotų už savo žmogiškąsias bei pilietines teises, gintų savo ekonominius interesus, ramiai sau sėdi, geriausiu atveju parašydami vieną ar kitą „valdžiagyvius“ keikiantį internetinį komentarą.

reklama

Ir visgi iškyla klausimas – kas tai yra ta Gegužės 1–oji?

Jos istorinės ištakos – 1886 m. įvykęs Čikagos mieste streikavusių darbininkų sušaudymas, kurių garbei ir atminimui tuometis socialistų Internacionalas 1889 m. Gegužės 1–ąją paskelbė tarptautine darbo žmonių solidarumo diena, kuri 1899–aisiais pasiekė ir Lietuvą. Carizmo užguitai Lietuvos liaudžiai Gegužės 1–oji tapo protesto ir kovos už geresnį gyvenimą dieną.

Šitai iš esmės nesikeitė ir tarpukario metais – tiek buržuazinės demokratijos, tiek 1926–1940 m. gyvavusios fašistų diktatūros laiku.

Darbininkai ne tik rengdavo mitingus, bet ir rinkdavosi slapta į miškus, kuriuose vykstančių gegužinių metu klausydavosi aistringų revoliucionierių prakalbų, diskutuodavo apie ekonominės ir politinės darbo žmonių kovos klausimus; dainuodavo revoliucines dainas – „Atsisakom nuo senojo svieto“, „Internacionalą“, Jaunąją gvardiją“ ir kt.

Tarybų valdžios metais Gegužės 1–oji pirmąkart tapo švente – nuvertus ligtolinę buržuazinę valdžią, fabrikams, žemei ir finansinei sistemai perėjus į liaudies rankas – buvo pasiekti iki tol neregėti socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai pasiekimai. Iš tiesų buvo ką švęsti paprastiems darbo žmonėms.

1990 m. kovo 11 d. pasėkoje galutinai restauravus 1940–aisiais nuverstą kapitalizmą Lietuvoje, Gegužės 1–oji buvo išbraukta iš valstybinių švenčių sąrašo, kaip dalis baisiojo „sovietinio palikimo“ – o 1996–aisiais, LDDP sprendimu, grąžinta. Lyg ir „švenčiame“ Gegužės 1–ąją iki šiolei. Tiksliau, turime NIEKAM NEBEĮDOMIĄ NEDARBO DIENĄ. Ir tiek.

Ne be reikalo pasirodė straipsnis „Gegužės 1–oji – darbo žmonių šventė, kurios niekas nešvenčia“ (Delfi); nesigilindami į straipsnio daromos paviršutiniškus išvedžiojimus, verčiau paklauskime: o ar yra Lietuvos darbo žmonėms ką švęsti?

reklama

Faktai kalba už save: trečdalis lietuvių gyvena ant ar žemiau skurdo ribos, 68% gyventojų negauna net vidutiniu laikomo mėnesinio darbo užmokesčio; ką bekalbėti apie naująjį darbo kodeksą ir stambiam kapitalui tarnaujančią valdžios politiką (VU profesorius prabyla apie kapitalistinę Lietuvą). Tad ką dar švęsti? Ogi nieko – švęsti Lietuvoje gali nebent tik patys kapitalistai su saujele privilegijuotų savo liokajų – daugiau niekas.

Vadinasi, Gegužės 1–oji – jokia ne šventė; nebent švente suprastume dirbančiųjų pasididžiavimą savo jėga ir vienybe. Tačiau ar yra tokia vienybė Lietuvoje? Realiai dirbančiųjų interesus ginančių profsąjungų, apskritai darbininkų judėjimo, mūsuose nėra. Pati darbininkų susivienijimo idėja be perstojo diskredituojama sisteminių, valstybinio biudžeto išlaikomų profsąjungų, o kažką pasiekiančių iniciatyvų „iš apačios“ – kol kas nematyti.

Šventė, net jei ir tikra, vis dėlto ranka rankon eina su kova – bet jokios kovos Lietuvoje taip pat nesijaučia. Tiksliau – klasių kova vyksta, bet tik „į vienus vartus“: puikiai čia tinka milijardieriaus V. Bafeto prisipažinimas: taip, KLASIŲ KARAS vyksta... ir jį laimi MANO KLASĖ – TURTUOLIŲ KLASĖ... O „runkeliai“, ką jie?.. Tik lenkia nugaras ir vergauja, nuolankiai kraudami turtus oligarchams ir „auksinį jaunimą“ sudarančioms jų atžaloms.

Taigi – nei šventės, nei kovos Gegužės 1–ąją Lietuvoje nematome. Nei švenčiame, nei kovojame. Turime ne šventę ir ne kovą, bet LETARGO MIEGĄ, puikiausiai atitinkantį dar Vaižganto iškeiktą „prakeiktąjį lietuvišką nuolankumą“.

Kodėl? Tarp kitų priežasčių – masinė emigracija ir aktyviausių elementų „evakavimas“ į užsienius; bet ne vien tik tai...

Iš tiesų daugelį lietuvių slegia tikrų tikriausias baudžiavos sindromas: jie nesijaučia savo šalies ir likimo šeimininkais, net nemano turintys teisę tokiais būti. Ne, jie „gražiuoju“, „civilizuotai“ atiduoda vadžias išnaudotojų mažumai, laikančiai ir Lietuvą, ir kone visą pasaulį savo privačia nuosavybe, naiviai tikėdamiesi, kad šie „išrinktieji“ iš viršaus nuleisiantys jiems geresnį gyvenimą...

Štai čia šuo ir pakastas – kol patys darbo žmonės nesuvoks, kad nesusivieniję jie yra niekas, bet kad vienybėje gali tapti viskuo, tol Gegužės 1-oji Lietuvoje bus tik graudi tikrai šventos ir didingos dienos karikatūra.

Tuo tarpu mums, lietuvių marksistams, lieka pareiga blaiviai ir be naivių iliuzijų išanalizuoti ir įvertinti esamą padėtį, pripažįstant, jog dirvos masiniam judėjimui ar partijai šiandienai Lietuvoje neturime ir greitu metu neturėsime; atsisakant nuo juokingų, karikatūriškų akcijų rengimo. Privalome kelti sau realius uždavinius, kurių pagrindinis šiuo metu – tolimesnis marksizmo–leninizmo idėjų populiarinimas siekiant kad ir negausių, bet rimtai nusiteikusių marksistinių ratelių sukūrimo Lietuvoje.