Žvilgsnis iš NSDAP/AO vidaus

Čia pateikiamas straipsnis, parašytas idėjos draugo Michaelio Štormo, pasirodė liepos/rugpjūčio 99–ąjame „Naujosios tvarkos“, angliškojo NSDAP/AO laikraščio, numeryje.

Draugai, yra malonu sugrįžti!

Praleidus keletą metų už JAV, man buvo malonu sugrįžti ir prisistatyti tarnybai. Nors aš išlaikiau glaudžius ryšius su NSDAP/AO, būdamas už vandenyno, mane maloniai nustebino jos pažangos apimtis. Todėl aš nusprendžiau parašyti šį straipsnį.

Bet, visų pirma, kažkiek bendrinės informacijos apie mane patį.

Aš esu aktyvus nacionalsocialistinėje kovoje nuo 1973 – ųjų metų ir buvau pačiame viduryje didingo arijų
sukilimo Manketo parke, Čikagoje, septintame dešimtmetyje. Ši patirtis man suteikė išsamų supratimą to, ką
reiškia aktyvizmas, įskaitant Rokvelio „fazes 1, 2 ir 3“.

Manketo parkas buvo baltųjų rajonas, apgyvendintas sunkiai dirbančių, tvarkingų žmonių su dideliu
skaičiumi lietuvių, kurie pabėgo nuo saldžiosios „demokratijos“ pergalės rytų Europoje. Šie žmonės žinojo
raudonąjį terorą savo pačių kailiu. Jiems neprireikė jokio tolimesnio švietimo žydų klausimu. Tačiau šie žmonės
norėjo būti juos priėmusios šalies, Jungtinių Valstijų, gerais piliečiais. Pastovus žydiško teroro viešpatavimas JAV
jiems buvo labai realus, kadangi daugelis iš jų kovojo petis į petį su vokiečiais prieš žydiškuosius bolševikus.
Daugelis susidūrė su galimybe būti teisiami kaip „karo nusikaltėliai“., kadangi daugelis natūralizuotų JAV piliečių
– lietuviai, lenkai, ukrainiečiai, rumunai ir, žinoma, vokiečiai, buvo iš tiesų tempiami prieš žydiškus kengūrų
teismus, atplėšiami nuo savo JAV pilietinių teisių ir deportuojami į komunistų kontroliuojamas šalis, praleisti likusį
savo gyvenimą kalėjime.

Šitokiomis sąlygomis buvo ne nuostabu, kad jie nenorėjo atkreipti dėmesio į save, ar savo bendruomenę per
aktyvaus nacionalsocialistų būrio būvimą jų gretose. Tačiau jie buvo!

Bet tai buvo ne amžinasis žydas, privedęs prie baltosios revoliucijos įkvėpimo. Tau buvo pažmogiški juodi
laukiniai, kurie šliaužiojo po kadaise baltus Amerikos miestus. Žinoma, juodasis maras yra skatinamas ir
nukreipiamas žydų, bet ne atvirai. Masės reaguoja tik į tai, ką mato, todėl juodoji invazija buvo tai, kas radikalizavo žmones.

Mes, nacionalsocialistai, apdirbome šią energiją ir pavertėme ją baltųjų savigyna, Amerikoje dar negirdėtu
fenomenu. Mes tai padarėme per intensyvų aktyvizmą, per daugelio metų laikotarpį, kasdien statydami jėgos
pagrindus, nuo kurių kovoti. Ankstyvose stadijose, mes tai darėme taip pat, kaip yra populiaru ir šiandien.

Darbas su lipdukais. Pavieniai aktyvistai ir net būriai vyrų išeidavo kiekvieną naktį padengti gatvę po gatvės
lipdukais dvigubai greičiau, negu pareigūnai galėdavo juos pašalinti. Šie lipdukai netrukus aiškiai apibrėžė
judėjimo ribas ir paskelbė jas nacionalsocialistų teritorija.

Literatūros platinimas. Mes po darbo eidavome iš namo į namą, dieną po dienos ir, pagaliau, metus po metų.
Mūsų vyrai savo rankomis platino literatūrą, atspausdintą mūsų pačių spaustuvių. Atsišaukimai ir laikraščiai
spausdinami dešimtimis tūkstančių. Masės pradėjo atpažinti savo priešus (negrus) ir jų sąjungininkus, baltąjai rasei
priešišką žydų sistemą. Pagaliau, jos suvokė, kad tik mes, nacionalsocialistai, kovojome už jų teises, jų namus ir jų
gyvenimus.

reklama

Kol mūsų veiklą augo, taip pat buvo ir su priešo veikla. Mes pradėjome gauti daugiau reklamos, pirma
vietinės, tada nacionalinės spaudos dėmesį, kol tai tapo beveik kasdieniu nutikimu. Dalinti interviu telefonu man iš
tiesų tapo rutina. Mano mėgstamiausias buvo tas, kuriame aš reporteriui ramiai paaiškinau, kad manęs nedomino,
kiek žydų tariamai žuvo, o kiek jų paspruko. Tada buvo šauksmai nuo Čikagos iki Tel Avivo.

Baltosios galios mitingai ir demonstracijos su mūsų šturmuotojais pilnose uniformose tapo įprastu dalyku
visiems baltiems miesto žmonėms. Tai buvo puikiai parodyta per televiziją ir nebuvo reta, kad būtumėme rodomi
per televiziją kelis kartus per savaitę. Tai pasiekė kulminaciją Prezidentinėje spaudos konferencijoje, kurioje žydai
skundėsi prezidentui Karteriui apie „nacius“.

Mero Dalio politinė mašina nesėkmingai mėgino mus sužlugdyti dėl populiaraus palaikymo mums. Pažadėjęs
per televiziją „uždaryti nacių būstinę“, jis pasidavė, kai jo paties pakalikai jam pasakė, kad tai jam kainuotų
pernelyg daug balsų miesto pietryčiuose.

Pagaliau, masės buvo pasirengusios didžiąjam testui: miesto tarybos rinkimams. Keturiose rinkimams
apylinkėse mieste, mes kovojome iš paskutiniųjų, eidavome nuo durų prie durų, apsiriboję tik savo finansų
stygiumi. Aš dirbau pilnu etatu trečioje pamainoje fabrike, gyvendamas partijos būstinėje ir atiduodamas visą savo
atlyginimą partijai. Tuo pačiu, aš dirbau partijai antra pamaina ir bandydamas miegoti per pirmąją pamainą

Dabar net ir televizijos laidos mums darėsi vis labiau įprastos. Žmonės gatvėje mums sakydavo: „Aš vieną iš
jūsų vyrukų mačiau vakar per televiziją!“

Jie buvo linksmi: vis dėl to, rinkimų dieną, sulaukėme gerų staigmenų.

Meras Dalis, „Karalius“, valdė savo mašiną geležine ranka. Tačiau jo žmonės nusisuko nuo jo. Jo pakalikai
sakė žmonėms: „Balsuokite už Dalį mero rinkimuose ir už nacius savivaldybės rinkimuose.“

Mes surinkome nemažai balsų, bet kai jie buvo pas valdžią skaičiavimui, jie buvo išmesti. Vienas iš mūsų
partijos narių ir jo dešimties žmonių šeima balsavo už nacionalsocialistus, kaip ir dauguma jo kaimynų Tačiau,
suskaičiavus balsus, buvo paskelbta, kad toje apylink!je „naciai“ surinko nulį taškų.

Aš pats, kaip rinkimų stebėtojas, sučiupau profesionalų demokratą, kuris balsavo septynis kartus tądien. Aš
nugirdau jį netoliese esančiame restorane pasakojant savo „žygdarbį“ rinkimų kontrolieriui, jiems pietaujant.

Vėliau, kai aš legaliai pasinaudojau savo rinkimų stebėtojo pareigomis,aš buvau iš rinkimų patalpos išvestas negro policininko!
Aš kontratakavau su dvejais antikorupciniais agentais, kurie įspėjo rinkimų kontrolierių (kuris tik
„truputį priminė žydą)“) ir aš buvau gražintas atgal. Tačiau profesionalusis balsuotojas jau buvo seniai dingęs.

Sistema nusprendė mums duoti 15% balsų skaičiaus mūsų stipriausioje apylinkėje (5000). Tikrojo balsų
skaičiaus niekada nesužinosime. Kita vertus, mums paskambino apsiverkęs negras, kitas nepriklausomas
kandidatas, kuris irgi buvo apmulkintas ir kuriam irgi buvo duoti stebuklingieji 15%. 30% apylinkės jau tada buvo apgyvendinta negrų.

Po rinkimų mes nusprendėme smogti į pačią Hidros širdį su „Skaukio“ operacija.Reklama buvo nesibaigianti
ir palaikymas augo šuoliais. Pasipylė pinigai – vis dar neužtenkamai, bet daugiau, negu praeityje. Ir nauji vyrai
stojo į šturmuotojų gretas.

Reporteriai staiga tapo draugiški, tikėdamiesi gauti geresnius interviu. Bet, žinoma, ne viskas buvo rožėmis
nuklota. Mes kasdien būdavome teismo salėje, kol sistemą iškeldavo vieną bylą po kitos prieš mus. Fiziniai
išpuoliai prieš mūsų vyrus ir būstinę išaugo, bet tai padėjo atsikratyti silpnųjų.

Tai buvo dienos! Aš visada būsiu dėkingas už tuos prisiminimus. Tai buvo aktyvizmas Čikagos stiliumi. Aš daug išmokau, gretose kildamas nuo remėjo iki šturmuotojo ir nuo šturmuotojo iki skyriaus vadovo ir kalbėtojo.

Bet tai buvo prieš 15 metų. Kas vyksta dabar? Ar yra aktyvizmo šiandien?

Taip! Yra tiek daug aktyvizmo, kad yra tiesiog neįmanoma viso jo nupasakoti. NSDAP/AO pasauliui yra
būtent tai – aktyvizmas pasauliniu mastu – ar legalus, ar nelegalus. Nacionalsocialistinis judėjimas vėl juda į priekį.

Mūsų partija yra remiama pasišventusių nacionalsocialistų, kurie dažnai dirba pilnu etatu darbus, o likusį
laiką dirba pilnu etatu partijai. Metus po metų, aukodami laiką, energiją ir pinigus už mūsų baltosios rasės ateitį.

Per mano naują susipažinimą su partinėmis operacijomis, aš pasakiau draugui Laukui, kad noriu patirti visą
darbą nuo apačios iki viršaus. Tada aš pradėjau nuo pradžios: nuo pašto kabineto ir iš ten į siuntinių kambarį (aš iš
anksto atsiprašau bet kurio skaitytojo, kurio užsakymą) galėjau sugadinti!). Patyręs bendražygis man parodė kaip
supakuoti ir apdoroti laikraščių užsakymus. Tai ne taip jau ir sunku, ruošiant „Naująją tvarką“. Bet kas tada, kai
turime devynis laikraščius devyniomis kalbomis? Aš baigiau skaičiuoti, kai viršijau dvidešimt penkis lozungus
vienuolikoje skirtingų kalbų. Reikia būti sistemingam ir atsargiam.

Paskui prasidėjo darbas su pašto ženklais. Aš dirbau su ištisais pašto ženklų lapais – ne specialiems
siuntiniams, o tik kasdieniniams, paprastiems laiškams. Daugelis remėjų gali nepastebėti siuntinių kainos. Aš
priekaištavau, kad siuntinio kainos, ypač užjūrio užsakymams, tokių dalykų kaip lipdukai – palikdavo labai
nedidelį skirtumą nuo spausdinimo kainos.

Kur visa šita propaganda keliauja? Tadien labai daug siuntos keliavo Pietų Amerikon, kurioje kontaktų
skaičius sparčiai augo. Ir, žinoma,Šiaurės Amerika ir Europa gaudavo siuntas kasdien. Net ir sekmadienį atėjo iš
Suomijos užsakymas 1000 suomiškų lipdukų.

reklama

Tada aš pradėjau pakuoti didesnius užsakymus ženkliukams, raiščiams, vėliavoms, knygoms ir t. t. Mano
mėgstamiausias užsakymas susidėjo iš didelio kiekio visų aukščiau išvardytų dalykų. Tai buvo pakankamai įprasta,
bet adresatas man buvo staigmena: Maskva (per aplinkinį siuntimo kelią)! Net sistemos spauda praneš! apie
„antisemitizmą)“ Rusijoje, bet aš tegaliu patvirtinti faktą, kad rusai neken(ia žydų!

Pakuoti lipdukų su svastika užsakymus man dar labiau patiko, negu pakuoti laikraščius. Svastika yra
vienintelis tikrasis tarptautinis arijų simbolis, nes mūsų protėviai ją nešė per visus savo užkariavimus pasaulyje!
Tik įsivaizduokite: svastikų vėliavos yra siunčiamos bendražygiams Kanadoje, Brazilijoje, Ispanijoje, Norvegijoje,
Anglijoje ir Australijoje (tik per vieną dieną paštas atėjo iš šešiolikos šalių!). Kai kurias iš vėliavų, rodytų per
Vokietijos televiziją, buvo atsiųstos iš vietos, kurioje aš dirbau.

Jaučiausi galintis visą tai apžvelgti, nes, skirtingai nei Marketo parkas, Pasaulinis puolimas yra milžiniška
puzlė su kiekviena tauta, turinčia smulkesnes dalis. Viename kabinete yra eilė telefonų, fakso aparatų, kompiuterių
ir spausdintuvų, sujungiančių mus su pasauliu.

Vieną dieną pirmasis mano pamatytas paketas buvo iš Argentinos ir jame buvo didelis dienraštis vokiečių
kalboje. Aš pradėjau vartyti jo puslapius. Jo antrojo puslapio viršuje pamačiau mūsų vokišką lipduką „Wir sind
wieder da!“ („Mes vėl esame čia!“). Po juo buvo laiškas nuo bendražygio. Likusi puslapio dalis buvo skirta
Trečiojo Reicho asmenybėms, nors tai net nebuvo judėjimo publikacija. Jis buvo išleistas prieš mėnesį, tad turbūt
buvo panašus į dalį kitos siuntos iš Pietų Amerikos.

Tada aš tvarkiau krūvą siuntos iš Vengrijos, Ispanijos, Anglijos ir t. t. Prašymai informacijos, oficialios
remėjų aplikacijos, narių mokeščiai, aukos ir veiksmų pranešimai iš viso pasaulio. Kokių veiksmų? Mažo masto?
Taip, kai kurie iš jų buvo klijuojami lipdukai ir literatūros platinimas. Bet taip pat ir didelio masto veiksmai, kaip
areštai ir nuosprendžiai dėl politinių priežaščių (atvyko specialus laiškas, bet apie tai vėliau).

Dėl laiko skirtumų, faksai pareidinėdavo visą dieną ir visą naktį septynias dienas per savaitę. Tądien krūva
fakso pranešimų pasakojo apie demonstraciją Drėsdene, Vokietijoje. 1000 idėjos draugų protestavo prieš Reinerio
nužudymo bylos atmetimą. Draugas Sontagas buvo nužudytas už savo didvyrišką nacionalsocialistinį
pasipriešinimą prieš žydišką purvą ir pornografiją savo brangiajame Drezdene. Drezdeno gatvės buvo pilnos
prijaučiančių gyventojų, kol mūsų bendražygiai žygiavo pro šalį su plėviasuojančiomis vėliavomis. Net ir policija
buvo prijaučianti, kaip rodo faktas, kad nei vienas mūsų idėjos draugas nebuvo suimtas, ar sužeistas. Drezdenas yra
nacionalsocialistų tvirtovė!

Kitas fakso pranešimas nuo bendražygio iš Švedijos mums pranešė, kad sensacingoji dokumentika
„Wahreheit macht frei“, kuri buvo transliuota trylikoje šalių, dabar turi tęsinį – „Wahreiheit macht frei, antrąją
dalį“. Ji buvo transliuojama Švedijoje balandžio 12 – ąją dieną. Abu filmai aiškiai parodo pasaulinį
nacionalsocialistų aktyvizmą ir NSDAP/AO vaidmenį. Gaila, kad mes negauname jokių premijų už šią pasisekusią
filmų seriją!

Staiga fakso aparatas atspausdino kitą pranešimą nuo vieno nario Europoje: Oficialu! Alesandra Musolini,
kartu su savo atvirai fašistine partija laimėjo rinkimus! Šlovė Dučei! Tuo pat metu, kitas draugas padėjo ragelį. Jis
aptarinėjo sekantį (ketvirtąjį) mūsų vengriškojo laikraščio „Uj rend“ numerį su vengru bendraminčiu, esančiu
vakaruose. NSDAP/AO šiam draugui buvo kątik patikėjusi kompiuterį, kad jis galėtų paruošti spausdinimą vengrų
kalba.

Savanorio pagalba atliko didelį vaidmenį sprendime išplėsti vengriškąjį laikraštį nuo keturių iki aštuonių
puslapių, net nepraėjus metams nuo pirmojo numerio pasirodymo. Veikintis nacionalsocialistų solidarumas,
pasiekintis rezultatų!

Tada jis išvertė specialųjį laišką, kurį minėjau ankščiau. Štampas buvo kroatiškas. Jis neturėjo siuntėjo adreso ir nebuvo pasirašytas. Autorius teigė, kad yra vokietis nacionalsocialistas, tarnaujantis tarptautiniame savanorių būryje Kroatijoje. Tada jis ėmė pasakoti kaip jo būrys sunaikino du priešo kulkosvaidžių lizdus, vaduojant miestelį. Jis sakė, kad nori padvigubinti savo būrį.

Aptarinėjant laišką, kalba savaime nukrypo prie Gotfrydo Kiuselio, kuris vis dar kalėjime, taip vadinamoje
Austrijos demokratijoje... tariamai už pareiškimus, išsakytus Prancūzijos ir JAV televizijoms, bet iš tiesų
daugiausiai dėl savo darbo Kroatijoje.

Pabaigai, pažvelkime į tas puikias dienas Čikagoje. Taip, tai buvo aktyvizmas, pažanga ir masių jėga gatvėse,
nepaisant mūsų ribotų resursų ir, iš tiesų, daugelio mūsų padarytū klaidų. Tai jau pranyko ir niekas panašaus
nebeegzistuoja Šiaurės Amerikos fronte. Daugelis bendražygių – net patyrę veteranai – tapo demoralizuoti ir paliko
politinį aktyvizmą „negyvame“ devintąjame dešimtmetyje. Bet NSDAP/AO ir toliau statė propagandos mašiną,
reikalingą kitam dešimtmečiui ir dar tolimesnei ateičiai.

Nenusiminkite! Politikos klimas žydijos valdomose JAV keičiasi. Masėms atsibodo žydų nesamonės apie
holokausto melą ir jos nebegali pakęsti negrų.

Ir šį kartą kovą nėra apsiribojusi saujele rajonų, kaip Marketo parkas, Klivlendas ir Pietų Bostonas. Šį kartą
kova yra pasaulinė!

Visame pasaulyje narsūs bendraminčiai stojasi ir kovoja. Laikas yra mūsų, o ne priešo pusėje. Kasdien mes
tampame stipresniais, nes esame vieningi. Pergalė Europoje, ar Pietų Amerikoje yra pergal! mums visiems!

Šiandien jūsų parama mums yra reikalinga kaip niekada ankščiau! Imkitės veiksmų! Skleiskite žodį!
Platinkite literatūrą, verbuokite, rinkite pinigus ir remkite NSDAP/AO. Mes nebeesame vieniši, nes kartu mes
esame stiprūs!

HEIL HITLER!

Šis video atveria akis kad tie vadinami antifašistai ir antirasistai yra ištikrųjų baltosios rasės priešai, kurie nori 
sunaikint mus kaip rūši .Antirasizmą ,reikia suprasti kaip kodą reiškiantį baltųjų genocidą.