Vienos iš esminių Tarybų Sąjungos mirtiеs priežasčių

Tarybinė Lietuva, tarybiniai laikai – tai unikaliausias periodas visoje Žmonijos istorijoje, kai pirmą kartą visuomenės nariai gavo priėjimą prie galimybės dirbti su savimi, o tuo pačiu nešti naudą artimiems ir aplinkiniams.

Paprastas Žmogus pirmą kartą istorijoje tapo Tikru Žmogumi, gavusiu priėjimą prie mokslo, prie gamybos įrankių, prie galutinio gamybos produkto ir jo tobulinimo.

Paprastas Žmogus gavo teisę įgyti profesionalų parengimą ir sėsti į kosminį laivą apskristi Žemę. O eilinis gamyklos suvirintojas galėjo didžiuotis ir būti gerbiamu tarp aplinkinių, jog dalyvavo pirmo erdvėlaivio suvirinimo procedūruose.

Medicinos mokslininkai atsakingai ruošė vaistus, gydytojai rūpestingai juos skirstydavo pacientams, o chirurgai panaudodavo geriausius ir paskutinius metodus operacijose, grąžinant maksimaliai įmanomą sveikatą pacientui.

Kultūros ir meno žmonės laisvai koncentravosi į save ir ieškojo kuo nustebinti aplinką, netausojant savęs stengėsi įtikt ne sau, o bendruomenės skoniui – kiekviena meno kryptis rasdavo vietą muziejuje, teatre, scenoje ar paradoje.

reklama

Tai buvo DEIMANTINIS Žmogaus LAIKOTARPIS, gimęs po Pirmo pasaulinio karo ir tęsiasis po Antro pasaulinio KARO SKAUSMO.

Žmonėms nesinorėjo regėti daugiau to SKAUSMO, lankytis kapinėse, regėti laidojimo procesijas ar šluostytis ašaras, vartant nuotraukų albumą.

Žmogus vystėsi, pramonė, įvairi gamyba, paslaugos, žemės ūkio veikla, karinė pramonė, mokslas. Tarybų Sąjunga tapo GALINGIAUSIA ŠALIMI PASAULYJE visose srityse... tai atsirado staiga, per sunkias įvairių amoralių padugnių represijas, nuolatinius valymus, siekiant apsaugoti visuomenės daugumą nuo socialinių parazitų.

Šios Tarybų Sąjungos CENTRU buvo vienas Žmogus - Josifas V.Stalinas, kuris prisiėmė visą atsakomybę už represinio aparato sukūrimą, kovai su visuomeninėmis atmatomis, izuoliuojant jas lageriuose, įdarbinant ir mokinant juos dirbti.

Vienas Žmogus atsisakė BESAIKIO MATERIALUMO, PRABANGOS SIEKIAMYBĖS, NUOLATINIŲ PRAMOGŲ.

Tuo rodydamas kitiems pavyzdį, jog DARBAS ir minimalus materialinis rūpestis savimi yra GARANTIJA to, jog dauguma visuomenės gyvens priteklyje ir kiekvienas vaikas turės TĖVĄ, MOTINĄ, SENELĮ ir tolimesnę ateitį.

J.V.Stalinas suprasdavo, jog būtina tik asmeniniu pavyzdžiu skiepyti pavaldiniams asketizmą ir intelektualiais bei aukštos administracinės vadybos darbais įrodant, jog Tarybų Sąjunga pajėgi gyventi savarankiškai, eiti savu išskirtiniu socializmo keliu.

Vieno Žmogaus gyvenimas nėra amžinas. Vienas Žmogus nepajėgus nuolatos saugoti ir rūpintis visos Sistemos veikla ir neleisti jos išderinti.

Vienam Žmogui, būnant tik imituojamu pavyzdžiu, neįmanoma užkurti dvasinius, kūrybingus laužus kituose ir juos kūrenti, suteikiant Saugumo garantijas, reikiamus materialinius resursus ir reguliuoti jų nenutrūkstamą tiekimą.

reklama

Tai neįmanoma... nei J.V.Stalinas, nei V.I.Leninas neturėjo metodikos kaip palikti dalelę savęs kitiems, jog nenusilptų idėjinė kova už socializmą (galima teigti, kova už humanizmą)

Tikro Žmogaus industrinė visuomenė jau buvo gana stipriai pabėgus nuo Tikėjimo (Krikščionybės), ir Dvasinis Žmogaus Ugdymo BŪTINUMAS nerado vietos plintančiame ateizme.

Tarybų Sąjunga skubėdama pagerinti Žmonių gerovę ir išsiveržti mokslo laimėjimuose, pamiršo, jog DVASINIS UGDYMAS yra ESMINIS PAMATAS, o SIMBOLIAI, ISTORINIAI laimėjimai ir IDĖJOS – tai antraeiliai reiškiniai, kurie gana greitai užmirštami ir pakeičiami.

Po J.V. Stalino mirties SISTEMA negalėjo iš principo išlikti funkcionalia, nes neturėjo DVASINGUMO savyje, o ŠALTAS PRAGMATIZMAS ir "planavimas" bei laikymasis taisyklių – nepersiduoda visuomenės nariams ir neformuoja naujo valdymo branduolio.

Vieno Žmogaus mirtis (J.V.Stalino) kaip tuometinės priežiūros SUBJEKTO tapo ženklu paleisti į visuomenę visas IŠSIGIMUSIOS ŽMOGAUS NATŪROS trūkumus:

a) prasidėjo KARJERIZMO siekimas dėl egoistiniu motyvų;
b) prasidėjo nuvertinimas BENDRUOMENIŠKO ir iškelimas individualizmo;
c) nustota laikytis priimtų normų, prasidėjo supaprastinimas ir atsisakymas nuo savo intelektualinių pastangų į kopijavimą idėjų/minčių iš svetimų šalių;
d) prasidėjo laipsniškas MALONUMŲ, PRAMOGŲ įteigimas kaip esminė būtinybė laisvalaikiui;
e) prasidėjo nešvankybių įterpimas į visuotinį kultūrinį švietimą – per filmus, dainas;
f) ir kitkas

Po J.V.Stalino mirties iš lagerių buvo paleistas VISAS PROFESIONALUS parazitavimo ATMATYNAS, kuriame genetiškai geriausiai buvo sukaupta toji BEDVASĖ antibendruomeninė pelkė, pasižyminti neribotu egoizmu.

Po truputį ir atėjo TSRS mirtis...

Neliko asmeninio pavyzdžio (J.V.Stalino), nebuvo perduodamo DVASINGUMO + tikro SOCIALIZMO (marksizmo žinių), neliko ir tarybinę visuomenę laikančių klijų (energetikos, išdžiūvo jie savaime).

Ir ką toliau daryti?

Ar padės kriminalas, kuris turi DVASINGUMĄ(Tikėjimą), bet neturi idėjos(supratimo apie socializmą) suvaryti atgal tą PARAZITŲ ATMATYNĄ į NARVĄ?

Ar suvokiate, jog prieš suvarymą, reikia pažinti SOCIALIZMĄ (arba remtis profesionalais)?

Ar suvokiat, jog negalima būti VIENAM ŽMOGUI, o turi būti GRUPĖ ŽMONIŲ – tvirtas kumštis (dvasinis ir intelektualus)?

Negalima kartoti klaidų, kurias padarė V.I.Leninas ir J.V.Stalinas.