Juozas Kuolelis. Nuo Stalino iki Gorbačiovo: kodėl žlugo TSKP?

Pasakysiu, kad svarbiausioji sklendė tam griovimui buvo atidaryta Maskvoje 1988 metais. Tą šliuzą pakėlė Gorbačiovo, Jakovlevo ir į juos panašių renegatų grupuotė. Kaip žinia, tada įvyko garsioji XIX sąjunginė partinė konferencija. Joje dalyvavo ir delegacija iš Lietuvos kompartijos, kurią palydėjo masė žmonių iš Vilniaus Katedros aikštės. Be LKP CK pirmojo sekretoriaus R. Songailos, kuris, prisimenu, iš jos grįžo juodas kaip žemė, visiškai pasimetęs, kiti gi dalyvavę tame didžiuliame ir audringame forume – A. M. Brazauskas, J. Požėla ir kai kurie kiti, įgijo sparnus. Atrodo, kad Brazauskas grįžo su mintimi tuojau pat sunaikinti Songailą, anot jo – šią pilką, neryžtingą figūrą, Požėla gi ryžosi tapti Lietuvos Andriejumi Sacharovu. Prisimenu, jis dar anais laikais medžioklėje kartais mėgdavo pajuokauti, kad TSRS Mokslų akademijoje yra tik du akademikai – „atomščikai“. Tai Sacharovas ir jis. Konferencijos nutarimai buvo nukreipti, nors ir užmaskuotai, į tai, kad būtų sugriauta Komunistų partija, pakeista TSRS politinė sistema. Ši konferencija atvėrė galimybę pašalinti iš TSRS Konstitucijos 6–ąjį straipsnį. (Brazauskui būnant LKP CK pirmuoju sekretoriumi ir Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininku iš Lietuvos TSR Konstitucijos šis straipsnis buvo pašalintas anksčiau, negu tai buvo padaryta TSRS.) Prisiminkime, kad Konstitucija, jos 6–asis straipsnis, tada skelbė, jog TSKP yra vadovaujanti jėga, tarybinės visuomenės politinis branduolys.

Pašalinus šį straipsnį, buvo sudarytos visos sąlygos nebaudžiamai jėzuitiškai juodinti TSKP istoriją, taip pat ir LKP istoriją. Pradžioje tai buvo daroma lyg ir padoriai, tarsi tai buvo bandymai „ištaisyti“ klaidas, pa–šalinti trūkumus, perlenkimus po tokia skraiste – „daugiau viešumo“, „daugiau demokratijos“, daugiau socializmo“.

Štai perskaičiau žurnale „Gairės“ (2007 m. Nr. 1) Juozo Čapliko pagyrūnišką rašinį, kaip jis, dirbdamas Partijos istorijos institute kartu su šio instituto direktore Vanda Kašauskiene, paskatinti minėtos Sąjunginės partinės konferencijos idėjų, griebėsi iškapstyti ir kiek įmanydami išplatinti partinio archyvo medžiagą, kad tik būtų „demaskuota“, apjuodinta Lietuvos komunistų partijos veikla. Šiandien juos galima būtų pavadinti pastaruoju metu paplitusiais terminais – „kurmiais“ arba antikomunistiniais „rezervistais“, ilgus metus tylutėliai tūnojusiais partinio darbo sistemoje. O dabar jie tuo net giriasi. Tenka labai apgailestauti, kad tokių „rezervistų“ partijoje buvo nemažai ir įvairiuose jos ešelonuose.

 

Dar 1987 metais dalyvavau, prisimenu, pasitarime Maskvoje, TSKP CK Propagandos skyriuje. Aleksandras Jakovlevas (kai grįžo iš Kanados, kur Brežnevas jį buvo pasiuntęs dirbti pasiuntiniu, Gorbačiovas šį „diplomatą“ pasirinko CK Propagandos skyriaus vedėju, paskui jį pakėlė iki Politinio biuro narių) sudarė brigadas, jas instruktavo ir pasiuntė į vietas, tariamai padėsiančias tobulinti partinį vadovavimą vietinei spaudai, kuri esą pernelyg pajungta „nekvalifikuotiems“ partiniams komitetams ir pernelyg stropiai vykdė jų valią. Jau tada pamaniau, kad taip norima atimti iš partinių komitetų jų spaudos organus, juos supriešinti. Centriniai leidiniai buvo patikėti redaguoti renegatams, tokiems kaip Frolovas („Pravda“), Korotičius („Ogoniokas“), Jegoras Jakovlevas (televizija ir radijas), Burlackis („Literaturnaja gazeta“) ir t. t. Centro pavyzdžiu Brazausko ir Landsbergio pastangomis buvau ir aš po poros metų (1989) pašalintas nuo vadovavimo Lietuvos televizijai ir radijui, kad galėtų šias galingiausias masinės informacijos ir propagandos priemones perduoti j kitokias rankas. Dauguma spaudos leidinių redaktorių patys „persi–tvarkė“. Masiškai Lietuvoje buvo šalinami partinių komitetų sekretoriai ideologiniam darbui. O šie žmonės – juk buvo intelektualiausia grupė partijoje, kurie galėjo dar polemizuoti. Tai juodžiausias ir V. Beriozovo, tapusio Organizacinio skyriaus vedėju, po to – antruoju CK sekretoriumi vaidmuo. Aš tada negalėjau atsistebėti nei Brazausku, nei Beriozovu, jų metamorfoze. Juk anksčiau Brazauskas labai noriai ir aktyviai dalyvavo ideologiniame darbe. Būdamas šakiniu CK sekretoriumi, reiškėsi tokioje svarbioje Propagandos ir agitacijos skyriaus kuruojamoje politinio švietimo sistemoje, koks pastaraisiais Tarybų valdžios metais buvo ekonominis darbo žmonių lavinimas, vadovavo šio partinio darbo baro Respublikinei tarybai. Gerai vadovavo. Dar anksčiau kaip ekonomistas buvo vienas ryškiausių CK neetatinių lektorių, propagavusių liaudies ūkio integracijos, planinės ekonomikos pranašumus. O ką jau kalbėti apie Beriozovą, kuris, būdamas CK Propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjo pavaduotoju, daugelį metų betarpiškai vadovavo visai Lietuvos politinio švietimo sistemai, telkė dešimtis tūkstančių propagandistų, mokė juos marksistinės lenininės teorijos, partijos politikos pagrindų. Jam taip pat buvo pavaldus Marksizmo–leninizmo universitetas, kurį praėjo ir baigė beveik visas respublikos partinis tarybinis aktyvas. Dabar gi jie atvėrė vartus tam, kad būtų apspjaudyta viskas, ką dešimtmečiais laikėme pagrindinėmis vertybėmis ir tarybinės visuomenės, socializmo pergalėmis, mūsų liaudies, Komunistų partijos istoriniais laimėjimais.

Atlyginimas? Galima būtų iš dalies juo laikyti, pavyzdžiui, „Draugystės“ viešbutį, kotedžus Turniškėse ir t.t. Tai tik dalelė...

 

–––––

 

Žinoma, nelengva dabar rašyti apie partijos bėdas, kurios palaipsniui lėmė jos žlugimą. Jau seniai viena didžiausių bėdų buvo ta, kad po vadinamojo Stalino asmens kulto kritikos tapo mada „demaskuoti“ ir kitus vėlesnius „kultus“. Mano ir mano amžininkų atmintyje dažniausiai buvo tai ir tedaroma, kad buvo „kovojama“ su to ar kito vadovo valdymo „neigiamomis pasekmėmis“. (Kažkas panašaus Lietuvoje vyksta dabar, kai viena partija, laimėjusi rinkimus, su žemėmis maišo kitą partiją, prieš tai buvusią valdžioje, nors jos niekuo nesiskiria viena nuo kitos.) Tai ne–galėjo nepakirsti partijos lyderių autoriteto, ugdė nepasitikėjimą visais. Daugiau išprusę komunistai negalėjo nepastebėti ir to, kad pagal savo teorines, politines, dorovines, dalykines savybes daugelis partijos vadovų tiek centre, tiek vietose, net tie, kurie buvo partijos ar respublikinės partinės organizacijos viršūnėje, buvo tiesiog antipodai tikriesiems lenininiams partijos ir Vyriausybės vadovams, nors ir stengėsi rengtis „tikrų ir tvirtų“ leniniečių komufliažu. O propagandistai, tarp jų, deja, ir aš, stengėsi juos vaizduoti „genialiais ir neklystančiais“. Prisimenu, J. Andropovo laikais Valstybinėje filharmonijoje dariau pranešimą, pašvęstą V. Lenino gimimo 113–osioms gimimo metinėms. Žinoma, Andropovu pasirėmiau pačioje pradžioje, nes iš tikrųjų buvo ką cituoti – „Komuniste“ buvo paskelbtas labai įdomus ir įtaigus jo straipsnis, pašvęstas K. Markso mirties šimtosioms metinėms. Andropovas savo intelektualiniu lygiu tikrai skyrėsi iš kitų „gensekų“. O Lietuvos „genseką“ paminėjau tik pranešimo vidury. Pertraukos prieš koncertą metu man Vytautas Sakalauskas pašnibždėjo, kad „pirmojo“ (P. Griškevičiaus, – Red.), su kuriuo prezidiume greta sėdėjo, nuomone, pranešimas buvęs apolitiškas. Dėl pranešimo kokybės neturėjau ką kaltinti, nes jį rašiau pats, be niekieno pagalbos.