Daktaras Gebelsas – „Kodėl socializmas?“

LDiena.lt: puikus Gėbelso propagandos pavyzdys - kai kapitalistų finansuojamos ir proteguojamos partijos ideologas kabina milijonams tautiečių makaronus apie tai, koks jis "darbininkas"...

Primenu, milijonai vokiečių nacionalsocialistų valdymo laikotarpiu, kaip ir iki jo dirbo kapitalistų fabrikuose, savo pinigus laikė ir paskolas ėmė kapitalistų bankuose, savo mokesčiais išlaikė visą kapitalistinį šūdelitį.

Todėl šiandieninių anoniminių fašistų seiliojimaisi apie "vokiškąjį nasionalsocializmą" - tėra tik gerai išpistų smegenų aborto liekanos.
---

Mes socialistai, nes socializme, tai yra, visų piliečių susivienijime, matome vienintelę galimybę išsaugoti savo rasinį paveldą, atgauti savo politinę laisvę ir atnaujinti Vokietijos valstybę.

Socializmas yra darbininkų klasės išvadavimo doktrina. Jis skatina šios klasės iškilimą bei jos įtraukimą į mūsų Tėvynės politinį organizmą ir yra neatsiejamas nuo esamosios vergijos sulaužymo ir Vokietijos išvadavimo. Tad socializmas yra ne tik engiamos klasės, bet visų reikalas, nes vokiečių tautos išsivadavimas iš vergijos yra šiandienos politinis tikslas. Savo tikrąją formą socializmas įgija per totalinę kovojančią broliją su pirmyn besiveržiančiomis naujai pažadinto nacionalizmo galiomis. Be nacionalizmo jis yra niekas – fantomas, paprasčiausia teorija, pilis danguje, knyga. Su nacionalizmu jis yra viskas – ateitis, laisvė, Tėvynė!

Liberalinio mąstymo nuodėmė buvo nepastebėti socializmo valstybingumą kuriančių jėgų, taip jo energijai leidžiant eiti antinacionalinėmis kryptimis. Marksizmo nuodėmė buvo socializmą sumenkinti iki atlyginimo ir sotaus skrandžio klausimo, jį pastatant į konfliktą su valstybingumu ir jo tautine egzistencija. Abiejų šių faktų supratimas mus priveda prie naujos socializmo prasmės, kuri savo esmę mato kaip nacionalistinę, valstybišką, išvaduojančią ir kuriančią.

reklama

Buržuazija paliks istorijos sceną. Į jos vietą ateis iki šiol engiama kūrybinio darbo klasė, darbininkų klasė. Ji pradeda įvykdyti savo politinę misiją. Ji yra įsitraukusi į sunkią ir karčią kovą dėl politinės galios, nes ji siekia tapti nacionalinio organizmo dalimi.Kova prasidėjo ekonominėje plotmėje; ji baigsis politinėje. Tai nėra tik atlyginimo ar darbo valandų klausimas – nors niekada negalime pamiršti, kad tai sudaro esminę, gal net svarbiausią socialistinės programos dalį – bet dar labiau tai yra galingos ir atsakingos klasės įtraukimas į valstybę, galbūt netgi jos virtimas dominuojančia Tėvynės ateities politikos jėga. Buržuazija nenori pripažinti darbininkų klasės jėgos. Marksizmas ją ivarė į tramdomuosius marškinius, kurie ją pražudys. Kol darbininkų klasė dezintegruojasi marksistiniame fronte, buržuazija ir marksizmas sutinka dėl bendrų kapitalizmo gairių ir dabar savo uždavinį mato jį ginant įvairiomis, dažnai užslėptomis preimonėmis.

Mes esame socialistai, nes socialinę problemą matome kaip būtinybės, teisingumo ir paties valstybės mūsų tautai egzistavimo, o ne pigaus gailesčio ar įžeidžiančio sentimentalumo reikalą. Darbininkas turi teisę į tai, ką jis pagamina atitinkantį pragyvenimo standartą. Mes neketiname šios teisės maldauti. Jo įtraukimas į valstybės organizmą yra kritinės svarbos klausimas ne tik jam o visai tautai. Klausimas yra didesnis nei aštuonių dienų darbo diena. Tai yra naujos kiekvieną dirbantį pilietį įtraukiančios valstybinės sąmonės suformavimo klausimas. Kadangi šiandienos politinės jėgos nei nori nei gali sukurti šitokią padėtį, už socializmą reikia kautis. Tai yra kovos šūkis tiek viduje, tiek ir užsienyje. Viduje jis nukreiptas tuo pačiu ir prieš buržuazines partijas, ir prieš marksizmą, nes abu du yra prisiekę ateities darbininkiškosios valstybės priešai. Užsienyje jis nukreiptas prieš visas jėgas, keliančias grėsmę mūsų tautinei egzistencijai, taigi, ir ateities socialistinės nacionalinės valstybės galimumui.

Socializmas įmanomas tik iš vidaus vieningoje ir tarptautiškai laisvoje valstybėje. Nesugebėjimas pasiekti abiejų šių tikslų – vidinės vienybės ir tarptautinės laisvės – yra buržuazijos ir marksizmo kaltė. Nesvarbu kokios tautiškos ar socialistinės prisistato šios jėgos – jos yra prisiekę socialistinės nacionalinės valstybės priešai.

Todėl abi grupes privalome politiškai sulaužyti. Vokiško socializmo linijos aštrios ir mūsų tikslas aiškus.

Mes prieš politinę buržuaziją ir už tikrą nacionalizmą! Mes prieš marksizmą, bet už tikrą socializmą! Mes už pirmąją socialistinę vokiečių nacionalinę valstybę! Mes už Vokietijos Nacional-SocialistųDarbininkų Partiją!

Darbas yra ne žmonijos prakeiksmas, o jos palaima. Darbas žmogų padaro žmogumi. Jis jį pakelia, padaro didžiu ir sąmoningu, iškelia jį virš visų kitų gyvų būtybių. Tai giliausia prasme yra kūrybinga ir kultūringa.

reklama

Idėja, kad kuo juodesnis, tuo labiau žeminantis darbas, yra ne vokiška, o žydiška mintis. Kaip ir kiekvienoje srityje, vokietis pirma klausia kaip, o tada ką. Tai labiau klausimas kaip gerai atliekame Gamtos mums duotą pareigą negu kokią užimame poziciją.

Mes vadinamės darbininkų partija, nes norime žodį „darbas“ išvaduoti iš jo dabartinio apibrėžimo ir jam grąžinti tikrąją prasmę. Bet kas kuriantis vertę yra kūrėjas, taigi, darbininkas. Mes atsisakome išskirti darbo rūšis. Mūsų vienintelis standartas yra toks: ar darbas tarnauja visumai, ar bent jau jai nekenkia, ar jis jai žalingas. Darbas yra tarnyba. Jei jis dirba prieš bendrą gerovę tada jis yra Tėvynės išdavystė.

Marksistinės nesąmonės teigė išlaisvinsiančios darbą ir vis dėlto savo narių darbą matė kaip gėdą ir prakeiksmą. Mūsų tikslas tikrai negali būti pašalinti  darbą, o verčiau jam suteikti naują prasmę ir turinį. Kapitalistinėje valstybėje – ir tai yra jos giliausia nelaimė – darbininkas nebėra gyvas žmogus, kūrėjas.

Jis tampa aparatu. Skaičiumi, mašinos girna be prasmės ar sąmonės. Jis susvetimėjęs nuo savo kūrybos. Darbas jam tėra būdas išgyventi, o ne takas į aukštesnes palaimas, ne džiaugsmas, ne kažkas kuo dera didžiuotis, kuo dera pasitenkinti, jausti paskatinimą ar lavintis charakterį.

Mes esame darbininkų partija, nes artėjančioje kovoje tarp  finansinio kapitalo ir darbo mes matome dvidešimtojo amžiaus struktūros pradžią ir pabaigą. Mes esame darbo pusėje prieš finansinį kapitalą. Liberalizmo vertinimo matas yra pinigas; darbas ir nuopelnas – socialistinės valstybės. Dann fragt ein Liberaler: „Was bist du?“ Ein Sozialist fragt „Wer bist du?“[1] Tai skiria du pasaulius.

Nenorime visų suvienodinti. Nei mes norime sluoksnių tautoje – aukštesnių ar žemesnių. Ateities valstybės aristokratiją lems ne turtai ar pinigai, o tik žmogaus nuopelnai. Nusipelnoma per tarnybą. Žmonės skiriasi savo darbo rezultatais. Tai yra tikrasis žmogaus charakterio ir vertės ženklas. Darbo vertę socializme lemia jo vertė valstybei, visai bendruomenei. Darbas reiškia vertės kūrimą, o ne spekuliaciją. Kareivis yra darbininkas kai jis neša kardą apginti nacionalinę ekonomiką. Valstybės žmogus taip pat yra darbininkas kai jis nacijai duoda formą ir valią, kad jai padėtų susikurti tai, ko jai reikia gyvenimui ir laisvei.

Raukšlėtas antakis yra tiek pat darbo ženklas kaip ir galingas kumštis. Protinis darbininkas neturėtų drovėtis didžiuotis tuo, kuo gali didžiuotis fizinis darbininkas – darbu. Šių dvejų grupių tarpusavio savybės lemia jų bendrą likimą. Nei vienas negali išlikti be kito, nes abu du yra nariai organizmo, nes jie turi likti kartu jei nori apginti ir išplėsti savo teisę į egzistavimą.

Mes vadinamės darbininkų partija, nes norime darbą išvaduoti iš kapitalizmo ir marksizmo pančių. Kovoje už Vokietijos ateitį mes tai laisvai pripažįstame ir priimame tai pasekančią liberalų ir buržuazijos neapykantą. Mes žinome, kad mums pavyks iš jų prakeikimo padaryti naują palaimą.

Tas, kuris nekenčia darbo, bet priima jo vaisius, yra veidmainys.

Tai yra giliausia mūsų judėjimo reikšmė: jis dalykams grąžina tikrąją prasmę nesijaudindamas, kad šiandien jiems gali grėsti pavojus paskęsti griūvančios pasaulėžiūros pelkėje.

Tas, kuris kuria vertę, dirba, vadinasi, yra darbininkas. Darbą išvaduoti norintis judėjimas yra darbininkų partija.

Taigi mes, nacionalsocialistai, vadinamės darbininkų partija.