Mano prisiminimai apie Broniaus Bradausko tarnystę Lietuvai

Nuotrauka: dienraštis "Respublika"

Perskaičiau vasario 11 dienos Respublikos žurnalistės justinos Gafurovos straipsnį „B.Bradauskas: Žinojau, kad politika nešvari, bet nesitikėjau, kad tokia“. Keistas man pasirodė toks šio buvusio komunisto-nomenklatūrininko, Aplinkos ministro, ilgamečio seimo nario teiginys. Aš kažkada stebėjau šį žmogų kiek iš arčiau ir visada buvau įsitikinęs, kad Bronius Bradauskas simbolizuoja patį didžiausią purvą politikoje.

Devyniasdešimtųjų pradžioje aš dirbau Aplinkos Ministerijoje ir mačiau, kaip šis žmogus iš partinio funkcionieriaus transformavosi į verslininką valstybės sąskaita, kaip jis darbo dieną pradėdavo nuo posėdžių su verslo partneriais (valdiško turto vagimis), kaip po šių verslo pasitarimų šlaistėsi girtas po ministerijos pastatą. Man, biologui, tuo metu jau turėjusiam mokslo laipsnį, buvusiam aktyviam Sąjūdžio dalyviui, šitas veikėjas tuo metu atrodė kaip baisus grobuonis, sukčius, demagogas, analfabetas ir valstybės griovėjas.

reklama

Kartą man yra tekę dalyvauti LDDP partijos Vilniaus gamybininkų aktyvo pasitarime. Prietelius, jų tuometinis reikalų tvarkytojas (buvo tokia pareigybė), mane buvo atsivedęs. Vyko normalus pasitarimas: dar neprichvatizuotų Vilniaus gamyklų direktoriai porino apie jų valdomų įmonių problemas, sunkumus. Pasitarimui gerokai įpusėjus atsidarė durys ir į posėdžių kambarį įėjo gerokai „paėmęs“ B.B. Kiek atgavęs kvapą, po kelių minučių, štai ką jis išpoškino susirinkusiems: „Konservatoriais skundžiatės, o patys tai ko į politiką atėjome? Juk vogti!..“

Kai po daugelio metų į mokesčių inspekcijos viršininko postą  šita Lietuvos valstybės kinivarpa įtaisė savo sūnų, man buvo aišku, ko šitas vaikinas ten ėjo ir ką jis ten veiks: vogti, žinoma, jis ėjo, nes „obuolys nuo obels netoli tekrinta.“ Ir neklydau, o kai šitą seno vagies perą iš ministerijos iškrapštė, labai apsidžiaugiau. Vienu parazitu valstybėje tapo mažiau.