Kaip stojosi ant kojų Vakarų kapitalizmas. Golodomorai ir žudynės kolonijose (2)

BADAS BRITŲ INDIJOJE

Indija šimtmečius buvo svajonių šalimi britų buržuazijai. Svajonė buvo plėšri, anglams norėjosi prisikasti iki lobių. Patys anglai neturėjo ko pasiūlyti indams. Indijos ūkis tegu ir atsiliko nuo britų savo masinės gamybos technologijomis, tačiau turėjo amatininkišką pramonę ir gamino didžiulius kiekius kokybiškų prekių. Skaičiuojant absoliučiais dydžiais, Indija su milžinišku gyventojų skaičiumi, užėmė 1-2 vietą pasaulyje, drauge su Kinija pagal ekonomikos apimtį.

Septynerių metų karo ir ypač mūšio prie Plesi (1757) rezultate Indijos provincija Bengalija atiteko britų Ors Indijos kompanijai. Šita turtingiausia Indostano dalis turėjo apie 30 milijonų gyventojų ir beveik nenukentėjo nuo feodalinių karų, kurie sugriovė kitus Indijos regionus. Tačiau dabar Bengalijai teko susipažinti su visais angliško kapitalizmo džiaugsmais.

Kompanijos kariuomenė ir asmeniškai jos vadas R. Klaivas pradžiai apšvarino šalies iždą 5,3 mln svarų sumai. Paskui Kompanija užvaldė Bengalijos fiskalinį aparatą.

Apetitu Kompanija nesiskundė: smarkiai išaugo mokesčiai gyventojams, tame tarpe dvigubai pakilo žemės mokestis.

Britų valdovai Bengalijoje leido trumpam laikui išpirkti teisę rinkti mokesčius, tuo užsiėmė Kompanijos tarnautojai ir lupikautojai, o tokiems „rinkėjams“ į pagalbą ateidavo kariuomenė. Renkant mokesčius buvo naudojami kankinimai, kurių aukomis tapdavo ir moterys bei vaikai.

„Vaikus užplakdavo tėvų akivaizdoje. Tėvą surišdavo su sūnumi veidas į veidą ir plakdavo taip, kad smūgis tektų abiem. Valstiečiai apleisdavo savo laukus. Jie būtų išsilakstę visi iki vieno, jei ne būriai kareivių, kurie gaudė tuos nelaiminguosius“ – pasakojo savo kalboje parlamente Edmundas Berkas.

Vietiniams pirkliams buvo uždrausta užsiimti užsienio prekyba, be to anglai įvedė vidinius muitus ir monopolizavo svarbiausias Bengalijos vidaus prekybos šakas. Šimtai tūkstančių bengalų amatininkų buvo priverstinai „pritvirtinti“ prie Kompanijos faktorijų, kurioms jie turėjo priduoti savo produkciją minimaliomis kainomis, o neretai jiems išvis nieko nemokėjo.

reklama

Kaip pasakojo liudininkas: „Komercinis rezidentas (faktorijos viršininkas) paskiria jiems visiems (amatininkams audėjams) konkretų darbą, už nedidelį avansą pasisavina jų darbą, atima iš jų teisę naudotis savo amatu saviems poreikiams“. „Turgūs, prieplaukos, urmo turgūs ir grūdų saugyklos visiškai sugriautos. Dėl viso to pirkliai su savo žmonėmis, amatininkai ir rajatai (valstiečiai) bei kiti žmonės pabėgo“. – rašoma pranešime Birbumo valdytojui, kuris išlaikė prie anglų nominalią valdžią.

1762 metais Robertas Klaivas ir kiti aukščiausi Ost Indijos Kompanijos valdininkai įsteigė bendrovę prekiauti druska, beteliu ir tabaku Bengalijoje, Bihare ir Orise. Zamindarai ir tiesioginiai gamintojai buvo įpareigoti priduoti prekes šiai bendrovei priverstinai žema kaina. Tai žlugdė tiek indų žemvaldžius, tiek ir valstiečius su amatininkais.

Patys įvairiausi gyventojų apiplėšimo metodai privedė prie 1769-1773 metų bado, per kurį žuvo maždaug trečdalis Bengalijos gyventojų, nuo 7 iki 10 mln žmonių.

Tačiau ir po šios katastrofos anglų valdymo stilius nepasikeitė. Bendruomenių žemes įvairiais pretekstais savinosi Kompanija, iš mokesčių rinkėjų susiformavo nauja feodalų žemvaldžių klasė.

Generalgubernatorius Kornvolis pranešė apie audringą savo pirmtako Hastingso veiklą (1789): „Visą eilę metų žemės ūkis ir prekyba smuko ir šiuo metu gyventojai šiose provincijose (Bengalija, Biharas, Orisas), išskyrus šrofus (lupikautojai) sparčiai skursta ir patiria bankrotus“.

Sunkia našta kunigaikštystes, pavaldžias Kompanijai, užgulė taip vadinamas „subsidijuojamos armijos“ išlaikymas.

1780-1790 metais badas toliau siautėjo Bengalijoje, jo aukomis tapo keli milijonai žmonių. Badas atėjo ir į anglų užgrobtą Benaresą, Džamą, Bombėjų ir Madrasą.

Pirmoje XIX amžiaus pusėje anglai surengė du sėkmingus karus prieš marathų kunigaikštystes, įsikūrusias centrinėje Indostano pusiasalio dalyje – Dekane, trijuose karuose sutriuškino maisurus šiaurinėje Indijoje, ėmė kontroliuoti Didžiuosius Mogolus, kurie valdė Delį, užgrobė Nepalą, atsirėžė gabalus nuo Audo ir Birmos.

Kūrybiškai derindami tiesioginį smurtą, kyšius, papirkinėjimus ir priešininkų pjudymą tarpusavyje, Ost Indijos kompanijos bosai žengė vis toliau į šiaurę, šiaurės vakarus ir šiaurės rytus. Ekspansija neretai buvo maskuojama kilniais lozungais apie tai, kad reikia pašalinti grėsmę britų valdoms: prie Napoleono joms grėsė prancūzai, paskui – Rusija. Kaip Čingischanas vertė pavergtas tautas kariauti už save, taip ir anglai kariavo daugiausiai indų karių sipajų rankomis, naudojosi vietiniais nešikais ir kitu aptarnaujančiu personalu. Pavergtos Indijos valstybės pirmiausiai turėdavo pasirašyti subsidijų sutartis, pagal kurias, vietoje savų armijų, jos įsipareigodavo išlaikyti Ost Indijos kompanijos kariuomenę, faktiškai pačios finansuodamos svetimšalių jungą. Kolonijinės armijos išlaikymas skurdino vietinius gyventojus ne mažiau, negu Kompanijos monopolija įvairioms prekybos sritims.

1839 metais anglai užpuolė Sindo valstybę dabartinio Pakistano šiaurėje. Po bombardavimo, jie užėmė Karačio uostą, o Sindo emyrams teko pasirašyti vergišką sutartį ir mokėti duoklę Kompanijai. 1842 metų vasarį Kompanijos armija vėl įsiveržė į Sindą ir sutriuškinusi vietinius emyrus bei beludžių liaudies pašauktinius, prisijungė šias teritorijas. Anglų vadas Č. Neipiras dosniai apdovanojo pats save už pasisekimą, pasiėmęs iš karinio grobio vertybių už 70 000 tuometinių svarų sterlingų. Po šio karo britai išėjo prie sienos su Afganistanu, kurį pamėgino užgrobti, savaime aišku, vardan savo Indijos valdų saugumo.

reklama

1845 metais anglai užsiėmė sikhų valstybe Pendžabe, kur prieš tai mirė energingas valdovas sardaras Radžitas Singhas, kitados galinga sikhų armija buvo apimta demokratinių reformų. Komanduoti pradėjo renkamos kareivių tarybos. Rezultato ilgai laukti neteko. 1845-1846 metais anglų ir sipajų armija sumušė sikhus keturiuose mūšiuose. Pagal sutartį, kurią pasirašė mažamečio sardaro regentai, sikhų valstybė gavo anglų administraciją.

1848 balandį sikhų armija pabandė atsikratyti Kompanijos valdžios, tačiau ją nušienavo anglų kartečė netoli sostinės Multano. O paskui Kompanijos kariuomenė ėmė intensyviai sostinę bombarduoti ir ne mažiau intensyviai plėšti. Pasikartojo scenos, tipiškos kolonijiniams karams, kuriuos kariavo „demokratijos kūrėja“. Kapitalistinio darbo spartuoliai vien tik aukso ir sidabro prisiplėšė už 5 milijonus svarų sterlingų. Tarp grobio atsidūrė ir žymusis briliantas Kohinoras, t.y. Šviesos Kalnas, vienas stambiausių deimantų pasaulyje – jis papuošė britų monarchų karūną.

Sutriuškinus geriausius indų karius, britų rankose atsidūrė trys ketvirtadaliai Indijos gyventojų. Susišluoti Indostano likučius buvo jau visiškai nesunku. Čionai daugiau nebeliko nė vieno stipraus priešininko.

Tuo metu masinis badas plito vis didesnėje kolonijinės Indijos teritorijoje. Tai buvo sąmoninga britų valdžios politika – naikinti kaimo bendruomenes, žlugdyti vietinių amatininkų pramonę ir atlaisvinti rinką britų pramonės gaminiams. Kaip rašė anglų generalgubernatorius 1834 metais: „Indijos lygumos baltuoja nuo audėjų kaulų“.

Indijos kunigaikštystės, apiplėštos Osti Indijos kompanijos, buvo supančiojamos vergiškomis paskolomis. Kompanija tvirtai laikėsi liberalaus principo ir, sutraiškiusi Indijos bendruomenę, pati neeikvojo pinigų visuomenės interesams, irigacijai, melioracijai, kurios taip svarbios Indijos gamtinėse ir klimatinėse sąlygose. Dėl to laukai tuštėjo dar greičiau negu nuo tiesioginio plėšimo.

Nesustabdoma Indijos eksploatacija buvo svarbiausias britų kapitalų kaupimo šaltinis, ji tapo pramoninės revoliucijos Anglijoje priežastimi, užtikrino beveik trečdalį Anglijos investicijų.

Žinomo amerikiečių istoriko B. Adamso skaičiavimais, per pirmuosius dešimtmečius po Indijos prijungimo, anglai išvežė iš ten maždaug milijardą tuometinių svarų sterlingų.

Po Sipajų sukilimo Indiją britų karūna ėmė valdyti tiesiogiai, ir tai nesustabdė šios šalies plėšimo tempų.

1800-1825 – iš bado mirė milijonas žmonių.

1823-1850 – 400 000.

1850-1875 – Bengalijoje, Orise, Radžastane, Bihare mirė 5 milijonai.

1875-1900 – mirė 26 milijonai.

„Didžiojo bado“ metu 1876-1878 metais, apėmusio visų pirma Bombėjų ir Madrasą, anglų administracijos duomenimis mirė apie 2,5 mln, o indų duomenimis – apie 10 mln žmonių.

Nuo XX amžiaus pradžios britų administracija pradėjo slėpti duomenis apie bado Indijoje aukas. Oficialioje statistikoje nurodomas tik rajonų, apimtų bado, gyventojų skaičius.

1905-1906 – badas apėmė rajonus su 3,3 mln gyventojų.

1906-1907 – 13 mln.

1907-1908 – 49,6 mln žmonių.

Mirčių nuo bado skaičiai buvo įtraukiami į grafas su mirusiais nuo choleros ir maro epidemijų, kurios įsiplieskė badaujančiuose regionuose. 1896-1908 metais, anglų administracijos duomenimis, „nuo maro“ mirė 6 milijonai žmonių.

Per I Pasaulinį karą Indijos kolonija, kurios gyventojų daugumą sudarė skurdžiai, turėjo patiekti britų metropolijai maisto ir reikmenų už 200 milijonus svarų, suteikti paskolų už 150 milijonų svarų (neskaitant milijoninių sumų, kurios buvo suaukotos, kaip taisyklė, naudojant prievartą). Žemės ūkio produkcijos tiekimas buvo vykdomas taipogi priverstinai, paskolas ir tiekimus užtikrino pakelti mokesčiai. Žlugo daugybė valstiečių ūkių, ūkininkai pavirto beteisiais samdiniais. Karo pabaigoje Indiją vėl užgriuvo badas, kurį lydėjo epidemijos – dėl visų šių priežasčių žuvo 12-15 milijonų žmonių.

1933 metais Indijos Medicinos tarnybos direktorius generolas majoras Dž. Migou pranešė, kad „ne mažiau kaip 80 milijonų žmonų Indijoje badauja“.

1942-1943 metais Bengaliją, Indijos šiaurę ir rytus vėl apėmė badas, kurio aukomis tapo 5,5 mln žmonių. Jį sukėlė ryžių ir kitų grūdų rekvizicija, kurios ėmėsi britų administracija ir, kai kurių tyrinėtojų nuomone, tai buvo sąmoningas Anglijos smūgis Indijos gyventojams, kurie rėmė 1942 metų „Rugpjūčio revoliuciją“ ir antibritiškus sąjudžius, kuriems vadovavo Subhasas Bosas.