Valentinas Katasonovas: Investicinio protekcionizmo atgaivinimas?

Į Baltuosius rūmus atėjus Trampui daugelis valstybių ėmė ruoštis rimtai ekonominei gynybai. Pirmiausiai tai liečia prekybos sferą. Trampas žadėjo sugrąžinti Amerikai jos prarastas pramoninės valstybės pozicijas. Vardan to jis pasiryžęs kelti importo muitus ir imtis kitų protekcionistinių priemonių. Suprantama, kitos šalys privalės atsakyti Amerikai tuo pačiu.

Antra, prireiks gynybos investicijų sferoje. Trampas žadėjo didinti bazinę JAV FRS palūkanų normą ir tuo pačiu metu žeminti mokesčius ekonomikos realiame sektoriuje. Amerika gali tapti „investiciniu magnetu“, kuris pradės traukti kapitalus iš viso pasaulio. O tai gresia pasauliui rimtais ekonominiais sunkumais. Jau 2015 metais, kada JAV FRS pareiškė apie bazinės palūkanų normos padidinimą, kapitalų srautai persiorientavo į Amerikos pusę. Tarptautinių finansų instituto (Institute of International Finance) vertinimu, 2015 metai ištekėjimas kapitalo ir besivystančių rinkų buvo 732 milijardai dolerių. Didžiausia ištekėjusio kapitalo dalis, 676 milijardai dolerių, teko Kinijai. 2016 metais kapitalo praradimai besivystančiose rinkose per pirmus tris ketvirčius buvo mažesni, negu 2015 metais, bet po Trampo pergalės rinkimuose gruodį kapitalas ėmė linksmiau bėgti į Amerikos pusę (metų rezultatus mes sužinosime sausio pabaigoje). Bet kokiu atveju pasaulinio kapitalizmo periferijos šalims teks gelbėti savo ekonomikas ir savo valiutas nuo griūčių. Ir tokia gynybos priemone gali tapti apribojimai ir draudimai transatlantinio kapitalų judėjimo išvežimo dalyje.

Kapitalo judėjimo valstybės kontrolė

Kapitalo judėjimo kontrolė gyvenimo norma tapo po Breton -Vudso tarptautinės konferencijos 1944 metais. Jos nutarimai lėmė pagrindinius parametrus pokario pasaulinės valiutinės-finansinės sistemos ir buvo užfiksuoti Tarptautinio valiutų fondo (TVF) įstatuose. TVF įstatų VI straipsnis faktiškai leido naudoti kapitalo judėjimo kontrolę. VI įstatų straipsnio trečiame skirsnyje iki šiol parašyta: „Fondo nariai gali vykdyti kontrolę, būtiną tarptautinio kapitalo reguliavimui, tačiau nei vienas Fondo narys negali vykdyti kontrolę tokiu laipsniu, kad ji apriboja mokėjimus pagal einamas operacijas arba per daug sulaiko lėšų, kurios skirtos įsipareigojimų sureguliavimui, transfertui, išskyrus atvejus, aprašytus straipsnyje VII, skirsnis 3(b) ir straipsnyje ХIV, skirsnis 2“. Kitokio sprendimo ir būti negalėjo, nes pamatiniu tarptautinės valiutinės-finansinės sistemos akmeniu buvo fiksuoti valiutų kursai, valiutų paritetai ir valiutų aukso paritetai. Tokia tvirta konstrukcija numatė mokėjimų balansų lygsvaros palaikymą. Ir jeigu einamųjų operacijų dalyje (mokėjimai pagal išorės prekybą ir pan.) dar buvo leidžiami disbalansai, tai greitai išlyginti mokėjimo balansą buvo galima dėka tarptautinio kapitalo judėjimo. Kapitalo judėjimo kontrolė ir buvo patikimu instrumentu valdymo ir kapitalinių operacijų, ir visų mokestiniu balansų. Vienas iš TVF įstatų kūrėjų Dž.Keinsas buvo aršus kapitalo judėjimo kontrolės šalininkas.

reklama

Vašingtono konsensusas aukščiau už TVF

Tačiau transnacionalinėms korporacijoms ir bankams tokia kontrolė buvo tikromis grandinėmis, ribojančiomis jų manevrus pasaulio rinkose ieškant maksimalių pelnų. Tai buvo viena iš priežasčių atsisakymo Breton-Vudso sistemos ir perėjimo prie Jamaikos valiutinės-finansinės sistemos. TVF, kuris užtikrino perėjimą prie naujos sistemos, iš pradžių leido, o po to net sveikino šalių atsitraukimą nuo fiksuotų ir stabilių nacionalinių valiutų kursų ir perėjimą jų prie laisvo plaukiojimo režimo. Todėl iš pradžių Fondas leido šalims nevykdyti kapitalo judėjimo kontrolės, o po to jau sveikino tokios kontrolės likvidavimą. Iš pradžių kontrolę atšaukė (80-taisiais metais) ekonomiškai išsivysčiusios šalys, besivystančios šalys neskubėjo to daryti. Tačiau 90-taisiais metais Fondas jau ėmė drausti šalims kapitalo judėjimo kontrolę, grasindamas taikyti sankcijas pažeidėjams.

Pastebėsim, kad TVF įstatų VI straipsnio niekas neanuliavo. Fondas atvirai pažeidinėjo įstatus, pagal kuriuos privalo gyventi ir pati organizacija, ir valstybės-narės. Liberalizacija kapitalo judėjimo tapo neatskiriama dalimi Vašingtono konsensuso – sąvado nerašytų taisyklių ekonominio liberalizmo, kurios tapo aukščiau už TVF įstatų.

ХХ amžiaus pabaigoje su Vašingtono konsensuso vėliava ir globalizacijos lozungais nušlavė kapitalo judėjimo kontrolės liekanas. Tačiau pasaulis neilgai išbuvo euforijos būvyje nuo ekonominio ir finansinio liberalizmo. Pirmuoju ženklu tapo finansinė krizė Pietryčių Azijos šalyse 1997-98 metais. Pulkas užkietėjusių finansinių spekuliantų vadovaujamų Sorošo nubloškė daugelio šalių nacionalines valiutas. Ypač nukentėjo Tailandas, Malaizija, Indonezija, Pietų Korėja, mažesniu mastu – Japonija, Honkongas, Laosas, Filipinai, Kinija, Indija ir Vietnamas. Po to jau buvo ne „skambutis“, įvyko pasaulio finansinės krizės 2007-2009 metų žemės drebėjimas.

Ir viskas tapo aišku, kad naujų finansinių žemės drebėjimų nacionalinės ekonomikos gali neatlaikyti. Prieš finansinį cunamį reikia statyti apsaugines sienas transnacionalinio kapitalo judėjimui. Kontrolė reikalinga kaip prie „įėjimo“, taip ir prie „išėjimo“.

Kapitalo operacijų kontrolės metodai

Per šimtmetį žmonija sukaupė turtingą kapitalo operacijų kontrolės metodų arsenalą. Jie visi gali būti suskirstyti į administracinę, arba tiesioginę kontrolę ir rinkos, arba netiesioginę kontrolę. Administracinė kontrolė apriboja operacijas su kapitalu ir surištus su juo mokėjimus (visų pirma, pervedimas investicinių pajamų dividendų pavidalu, procentų, kitų pelno formų) pagalba draudimų, specialių procedūrų leidimų gavimo, nustatymo kiekybinių limitų.

Netiesioginė kontrolė kliudo kapitalo judėjimą ir surištas su juo operacijas per jų apsunkinimą papildomomis išlaidomis specialiems valiutų keitimo kursams, mokesčiams, lėšų rezervavimui. Dar nesenai buvo naudojama, pavyzdžiui, daugybė valiutų kursų įvairių rūšių operacijoms. Kaip minimum egzistavo du valiutų kursai – einamoms operacijoms (visų pirma, tai užsienio prekyba) ir kapitalinėms mokestinio balanso operacijoms. Kapitalinių operacijų rėmuose gali būti savo diferencijacija, esant kuriai, sakykim, tiesioginių investicijų operacijos gauna diferencijuotą keitimo kursą, o spekuliacinio charakterio operacijos – mažiau naudingus. Kapitalo judėjimas gali veikti į nacionalinio piniginio vieneto valiutinį kursą, bet tas kursas pagal kapitalo operacijas nelies keitimo operacijas aptarnaujančias užsienio prekybą, kur bus savo tvirtas valiutos kursas. Valiutų kursai kapitalo operacijoms gali būti papildomai diferencijuoti priklausomai nuo šių dalyvių statuso: rezidentas – nerezidentas, valstybinė organizacija – privatus juridinis asmuo.

reklama

Kas liečia mokesčių naudojimą, tai daugumoje atvejų apmokestinimo objektu yra ne pati investicija (finansinės lėšos, ateinančios ar išeinančios iš šalies), o įgyjami ar sukuriami aktyvai. Kapitalo srautai gali būti taip pat reguliuojami su mokesčių dydžiu, kuriais apmokestinamos pajamos, gaunamos iš investicijų.

Gerai žinomas toks kontrolės metodas, kaip netiesioginis apmokestinimas beprocentinių rezervinių įsipareigojimų arba depozitinių reikalavimų forma. Ši kapitalo judėjimo kontrolės forma yra, ko gero, labiausiai paplitusi tarptautinėje praktikoje. Jos esmė tame, kad investuotojai privalo neterminuotai deponuoti centrinio banko sąskaitose dalį piniginių lėšų (nacionaline ar užsienio valiuta), lygią nustatytai daliai įdėtai vidinėje rinkoje arba netto-pozicijai užsienio valiuta. Depozitiniai reikalavimai leidžia kontroliuoti kaip įplaukas, taip ir kapitalo išvedimą iš šalies. Paskutiniu atveju investuotojas privalo rezervuoti dalį eksportuojamo kapitalo. Spaudimo į nacionalinės valiutos kursą atveju centrinis bankas gali pilnai niveliuoti spekuliantų ataką, pakeldamas reikalavimus užsienio aktyvams iki 100 % nuo indėlių vertės.

Kiti metodai netiesioginio reguliavimo gali įgyti kainos ir kiekybinės kontrolės formą. Visos jos remiasi diskriminacija skirtingų tipų operacijoms ir investuotojams. Tokių reguliavimo metodų pavyzdžiu yra papildomi bankiniai atskaitymai į rezervinius fondus draudimui indėlių į užsienio aktyvus. Valdžios gali riboti pritraukimą skolinamo kapitalo iš užsienio įvesdamos aukštų kredito reitingų reikalavimus kompanijai (organizacijai).

Svarbiu kontrolės sistemos elementu yra apribojimai ir draudimai ne tiktai kapitalo judėjimui per sieną, bet ir draudimai į išvedimą užsienio investuotojų pajamų. Kapitalas gali būti įleidžiamas į šalį be kokių-nors apribojimų ir sąlygų. Išskyrus vieną: pajamas, gaunamas iš užsienio investicijų, turi reinvestuoti į šios šalies ekonomiką. Kai kuriais atvejais absoliutaus draudimo išvedimui investicinių pajamų nėra, bet yra apribojimai, verčiantys investuotoją dirbti razidavimo šalies ekonomikai.

Nuo Islandijos iki Kinijos

Verta įvardinti ryškiausius pavyzdžius apribojimo tarptautinio kapitalo judėjimo sferoje per paskutinį dešimtmetį. Pirmasis liečia Islandiją. 2008 metais ši nedidelė šalis patyrė bankrotą, kada nacionaliniai bankai užfiksavo defoltą 85 milijardų dolerių sumai. Viena išėjimo iš krizės priemonių buvo kapitalo išvedimo iš šalies apribojimas. Užsienio investuotojai, visų pirma keli stambūs amerikiečių bankai, buvo „užrakinti“ šalyje ir buvo priversti patirti nuostolius, kuriuos sukėlė krizė. Jeigu užsieniečiai išvyktų iš šalies, ekonominė ir finansinė griūtis būtų daug gilesnė. Dabar Islandijos ekonomikos atsistatymo procesas eina į pabaigą. Praeitų metų pabaigoje Islandijos Centrinio banko vadovas Mar Giudmiudsenas pareiškė, kad šalis sukaupė pakankamus valiutos rezervus, bankų sistema atsistojo ant kojų ir 2017 metais Islandija laipsniškai nuims valiutinius apribojimus kapitalo judėjimui.

Kitas pavyzdys liečia Kiprą, kur 2013 metų ankstų pavasarį įvyko bankų krizė. Tada skubos tvarka buvo įvesti apribojimai pervedimams valiutinių lėšų kaip grynųjų, taip ir negrynųjų forma už šalies ribų, išvežimui euroobligacijų, taip pat buvo nustatyti limitai operacijoms su panaudojimu kreditinių ir debetinių kortelių už Kipro respublikos ribų ir t.t. Stambūs mokėjimai, pagal įsipareigojimus juridinių ir fizinių asmenų, galėjo būti vykdomi tiktai leidus Kipro Centrinio banko kontrolės organams. Nurodyti apribojimai veikė du metus ir galutinai buvo panaikinti 2015 metų balandžio mėnesį.

Indijoje ir Nigerijoje paskutinius kelis metus ribojo užsienio valiutos išdavimą piliečiams. Analogiškos priemonės eilėje šalių buvo taikomos possovietinėje erdvėje. Taip, Azerbaidžano valdžia 2016 metų sausį įvedė kapitalo judėjimo apribojimus šalyje po 2015 metų valiutos manato kurso kritimą beveik dvigubai. Pačia reikšmingiausia priemone tapo nustatymas 20-procentinės rinkliavos už valiutos išvežimą į užsienį investavimo tikslais.

Donaldui Trampui laimėjus JAV prezidento rinkimus ir prisimenant jo pažadą sukurti Amerikos ekonomikoje 25 milijonus naujų darbo vietų, kai kurie ekspertai išsako atsargias prielaidas: Amerika gali įvesti apribojimus kapitalo eksportui.

Šalis kurioje ryškiai pasireiškia kapitalo eksporto ir importo apribojimai yra Kinija. Nežiūrint į pastarųjų metų Pekino pareiškimus, kad jis vykdys kapitalo judėjimo liberalizacijos kursą, nuo 2016 metų gruodžio buvo paimtas kursas į varžtų veržimą, kuris ypač palietė kapitalo išvežimą. Tačiau tai jau atskiro pokalbio tema.

http://www.fondsk.ru/news/2017/01/24/vozrozhdenie-investicionnogo-protekcionizma-43437.html