Už ką sušaudė redakciją?

Ką tik Paryžiuje įvyko ginkluotas antpuolis prieš laikraščio Charlie Hebdo redakciją. Pirminiais duomenimis, žuvo 12 žmonių. Prancūzijos prezidentas Olandas vyriausybės posėdyje pavadino įvykį teroro aktu ir „barbarišku aktu prieš žurnalistus ir žodžio laisvę“.

Nusikaltimas nežmoniškas, jam negali būti ir niekas neieško pateisinimo. Tačiau realiai kalba čionai eina nei apie žurnalistiką, nei apie žodžio laisvę. Kalba šiuo konkrečiu atveju eina apie tai, kad jei visuomenei kovojant su „kreatyvia klase“ valstybė atsisako tą konfliktą reguliuoti, tai disbalansas neišvengiamai baigsis tragedija.

Normalioje visuomenėje, susidūrus konservatoriams su įvairaus plauko išsidirbinėtojais, už grotų kelioms paroms būtų pasodinti ir vieni, ir kiti. Šokti kankaną bažnyčiose draudžiama, bet ir šokėjų mušti bizūnais ar spardyti nevalia. Bausdama išsidirbinėtojus ir apibrėždama konkrečias jų „saviraiškos“ ribas, valstybė tuo pačiu apsaugo juos nuo stichiško susidorojimo.

reklama

O dabar – konkretus įvykis Charlie Hebdo redakcijoje.

Pradžiai turime prisiminti, kad šis satyrinis leidinys į skandalus įsivelia reguliariai. Tiesą sakant, tie skandalai ir yra pagrindinis laikraščio variklis. Pats ryškikausias pavyzdys – pranašo Mahometo karikatūrų publikacija, už kurią redakcija prieš kelis metus jau buvo sprogdinta. Dėl to gali susidaryti įspūdis, kad Charlie Hebdo – tai kažkoks specialus antiislamiškas laikraštis. Tačiau taip nėra. Jo puslapiuose vienodai išjuokiami ir krikščionys, judėjai ir kitų religijų atstovai.

Svarbiausia čionai – kaip „išjuokiami“. Jie ne tiek išjuokiami, kiek įžeidinėjami. Jeigu viršeliuose reguliariai spausdinama tai homoseksualiai pornografinė Šv. Trejybės karikatūra, tai milžiniškas užrašas „Koranas yra šūdas“, tai čia jau ne visai satyra. Šiukšliniame kinematografe tai vadinama „eksploatuojamu žanru“. Tiesiog vieni eksploatuoja „nuogų moterų BDSM kalėjime“ temą, o kiti „imkime ir visi drauge kiek galima šlykščiau įžeiskime tai, kas kažkam yra šventa, o paskui pasidžiaukime tuo, kad mūsų už tai niekas nenubaus“.

Mums gali susidaryti dar vienas klaidingas įspūdis: atseit Charlie Hebdo Prancūzijoje labai vertinamas ir gerbiamas tos pačios žodžio laisvės, apie kurią prašneko prezidentas, simbolis. Anaiptol – prancūzai šito laikraščio pakęsti negali, o tai tik patvirtina unikalų redakcijos talentą pridergti į širdis visiems iš karto, nepriklausomai nuo politinių ir religinių pažiūrų. Ir tai atsispindi tiražuose: Naujųjų metų išvakarėse redakcija kreipėsi į skaitytojus su dideliu ašaringu straipsniu, raginančiu paaukoti leidiniui, kadangi, kaip sakoma kreipimesi, „popierinis laikraštis daugiau nebegali konkuruoti su elektroniniais leidiniais ir pelnas jau seniai nebepadengia išlaidų“. Prancūzai atsiliepė akimirksniu. Replikomis, kad tegu laikraštis bankrutuoja savarankiškai, kad nereikia savo bukumo teisinti ekonomine krize ir kad apskritai, tegu eina jis velniop.

reklama

Visai neseniai, beje, laikraštis šaipėsi iš Sony Pictures, kai toji ketino nebepaleisti į rinką skandalingo filmo „Interviu“ apie pasikėsinimą į Šiaurės Korėjos lyderį po to, kai susilaukė anoniminių hakerių grasinimų. Laikraštis pareiškė, kad nusileisti tuštiems grasinimams negalima ir pateikė kaip pavyzdį save patį, didvyriškai besipriešinantį reguliariems anoniminiams prakeiksmams ir grasinimams.

Visi šie paaiškinimai buvo reikalingi kaip įžanga neišvengiamoms spekuliacijoms, kurios cunamiu ims plūsti po to, kai įvykis bus iki galo suvoktas. Reikia suprasti tai, kad atakuota buvo ne žodžio laisvė. Atakuotas buvo vienas iš Europos prekių ženklų, kuris ta laisvė viso labo tiktai dangstosi. Pačiam Charlie Hebdo tai, žinoma, buvo viso labo specifiniu verslu. Štai ką reikia žinoti.

Ir tuo juokingiau atrodo Prancūzijos prezidentas, aiškinantis apie žodžio laisvės sušaudymą. Sušaudė ne ją, o visaleidžiamumą, nors tai, savaime suprantama, nepateisina nusikaltimo jokiais būdais.

Kaip Prancūzija pergyvens įvykį – tai mus ne ypatingai domina. Mums kur kas įdomesnis kitas dalykas. Laikraštį Charlie Hebdo valdžia saugojo dėl jo skandalingos reputacijos ir nuolatinių anoniminių grasinimų. Tačiau toji valdžia taip ir nesugebėjo apsaugoti leidinio nuo ciniško sušaudymo vidury baltos dienos.

www