Didįjį Spalį prisimenant

Didžioji Spalio socialistinė revoliucija verta ištisų straipsnių, monografijų ir istorijos tomų; apsakymų, poemų ir romanų; giesmių, simfonijų ir operų. Tad apie ją parašyti palyginus neilgą straipsnį – ne iš lengviausiųjų uždavinių. Ir vis dėlto rašyti būtina, nes Spalio revoliucija – epochinės reikšmės įvykis, pradėjęs pirmąją socialistinių revoliucijų bangą, nuvertęs ligi tol viešpatavusias išnaudotojų klases ir sukūręs naujo tipo valstybę, paremtą visuomenine gamybos priemonių nuosavybe ir darbo žmonių Tarybų valdžia.

NAUJA VISUOMENĖ

Kad V. Lenino bolševikų kelti tikslai ir idėjos buvo daugiau, nei skambūs žodžiai, o gyva tiesa, parodė praktika: naujoji darbo žmonių valstybė – Tarybų Sąjunga – pakilusi iš pilietinio karo pelenų, sukūrė beprecedentį ekonominį stebuklą, atsilikusią išbadėjusių beraščių valstiečių šalį per mažiau kaip 20 metų laikotarpį paversdama galinga pramonine ir karine jėga.

Priešingai aršių ir ciniškų antikomunistų teigimams, visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė ir planinė ekonomika parodė galinti ne tik likviduoti žmogaus išnaudojimą kito žmogaus, o ir garantuoti realią liaudies materialinę gerovę: nemokamas kokybiškas švietimas, sveikatos apsauga bei komunalinės paslaugos, butai ir namai, poilsis ir kultūra paprastiems darbo žmonėms – tai iš teorijos virto praktine tikrove.Visa tai – ir daugiau – Tarybų valstybė, kaip tiesioginis Spalio revoliucijos ir ją sekusios pergalės pilietiniame kare, rezultatas, pasiekė kone pastovios apsiausties sąlygomis ir išlaikė beveik iki XX a. pabaigos, kuomet išsigimusi ir nuo marksizmo-leninizmo mokymo atsimetusi partinė nomenklatūra, siekdama kuo didesnių turtų ir privilegijų, parsidavė JAV imperialistams ir, vykdydama jų valią, įvykdė kontrrevoliuciją, šiandien puošiamą naiviais „demokratiniais“ lozungais.

SPALIO IDEALAI

Šimtus ir tūkstančius metų žmonės, pajungti išnaudotojų valiai ir pelnui, susvetimėję, visgi svajojo apie tikrai žmogišką, Žmogaus vardo vertą gyvenimą – šioje paprastoje mintyje sukoncentruoti kilniausieji žmonijos idealai. Didžiojo Spalio tikslas – nuo ekonominio išnaudojimo ir pavergimo išvaduotų lygių ir laisvų žmonių visuomenė – buvo nuosekli, istorinį konkretumą įgavusi šių ilgaamžių humanistinių troškimų išraiška.

Viešpataujančioms klasėms iš tiesų ėmus drebėti prieš Komunistinę revoliuciją – kurią dar Kompartijos manifeste numatė K. Marksas su F. Engelsu – darbo žmonės visame pasaulyje ėmė justi savo, kaip tikrųjų gyvenimo kūrėjų, tad ir teisėtųjų jo šeimininkų, jėgą ir stojo į kovą prieš pavergėjus ir išnaudotojus nuo Vokietijos ir Prancūzijos, iki Kinijos ir Indijos.

Žmogus žmogui – draugas, bičiulis ir brolis – toks Didžiojo Spalio moralinis devizas. Tad ne atsitiktinumas, kad visas tarybinių laikų kultūrinis palikimas, priešingai dabar vyraujančiam vartotojiškam kičui ir mizantropiškam cinizmui, tiesiog pulsuoja meilės žmogui, tikėjimo žmogaus ateitimi, jo kūrybinėmis galiomis dvasia. Tai – nuosekli socialistinės revoliucijos dvasinė, kultūrinė išdava.

„Ko tūkstančius metų nesugebėjo realizuoti daugelis humanistinių sąjūdžių, ant savo pečių paėmė komunistai – tie XX amžiaus humanistai. Ir nors nelengva, bet idealas gražus, kova prasminga, todėl negaila jokios aukos.“ – rašė poetas E. Mieželaitis (E. Mieželaitis. Raštai. V., 1983. T. 3, p. 249).

PRIEŽASTYS

Kodėl įvyko Spalio revoliucija? Kodėl apskritai vyksta revoliucijos? Žinoma, egzistuoja konkrečios vietos ir laiko detalės, kurių aptarimas reikalautų atskiro veikalo. Bet pagrindinės gelminės priežastys, būtent prie revoliucijų vedantys istoriniai dėsningumai, yra neatskiriami nuo bet kurios socialinės santvarkos, paremtos ekonominių išnaudojimu: nesvarbu, kurios formos – vergovės, feodalizmo, ar kapitalizmo. Išnaudotojų klasės valdoma visuomenė iš savo gelmių pagimdo sau duobkasius – naują, revoliucinę klasę, kurios gyvybiniai interesai reikalauja radikalių permainų.

Socialistinės revoliucijos, kaip „ekspropriatorių ekspropriavimas“ (K. Marksas. Kapitalas. V., 1957. T. 1, p. 681), yra vienintelis tikras, istoriškai būtinas* pamatinio buržuazinių visuomenių prieštaravimo – prieštaravimo tarp darbo ir kapitalo, kurį dar XIX a. viduryje moksliškai įrodė K. Marksas, sprendimas. Kol egzistuos klasinės visuomenės, tol bręs ir, anksčiau ar vėliau, vyks revoliucijos.

PARTIJA – REVOLIUCIJOS AVANGARDAS

Spalio revoliucija įvyko ir nugalėjo ne gaivališkai, ne įvykus neplanuotam maištui, o planingai, su griežtai organizuota ir disciplinuota marksistine darbininkų partija priešakyje. Istorija iki tol parodė, kad gražiuoju valdančiosios klasės niekada nieko nedavė – ir neduos. Todėl reformistų kalbos apie abstrakčiai „demokratinį“ socializmą buvo ir liko jei ne bjauria apgaule, tai apgailėtinu nesusipratimu.O XX a. revoliucijų praktika, pradedant Didžiuoju Spaliu, pademonstravo visišką anarchistų, autonomistų ir kitų smulkiaburžuazinių „revoliucionierių“ teorijų, neigiančių partijos, kaip disciplinuotos, vadovaujančios revoliucijos jėgos ir smegenų, vaidmenį, paklydimą. „Priešakinio kovotojo vaidmenį gali atlikti tik partija, kuri vadovaujasi pažangia teorija“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1978. T. 6, p. 25) – knygoje „Ką daryti?“ rašė V. Leninas.

reklama

IMPERIALIZMAS – AUKŠČIAUSIOJI KAPITALIZMO STADIJA

Vadinamieji „ortodoksiniai“ marksistai su G. Plechanovu priešakyje, marksizmą iš mokslo ėmusių versti kvazireligine dogma, neigė socialistinės revoliucijos galimumą Rusijoje, kaip atsilikusioje šalyje, remdamiesi ikimonopolistinio kapitalizmo realijas atspindėjusiu marksizmo kūrėjų teigimu, esą socialistinė revoliucija būsianti „kartu visose civilizuotose šalyse, t. y. bent Anglijoje, Amerikoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje“ (F. Engelsas. Komunizmo principai. V.,1969, p. 23).

Tuo tarpu V. Leninas suprato, kad pasaulis per laiką nuo K. Markso ir F. Engelso gyvenimo gerokai pasikeitė: prasidėjo gamybinio kapitalo išvežimas į kolonijinius ir pusiau kolonijinius kraštus, padėjęs labiausiai išsivysčiusiose kapitalizmo šalyse išaugti ne revoliucingam proletariatui, o pavergtųjų šalių apiplėšimo sąskaita „visiškai miesčioniškam savo gyvenimo būdu, uždarbių dydžiu, visa savo pasaulėžiūra“ suburžuazėjusių darbininkų arba „darbininkų aristokratijos“ sluoksniui (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983. T. 27, p. 294).

Todėl revoliucija labiausiai tikėtina „kur imperializmo grandinė silpnesnė“ (J. Stalinas. Raštai. V., 1950. T. 6, p. 90). 1915 m. V. Leninas iškėlė tezę, kad „socializmas iš pradžių gali laimėti nedaugelyje arba net vienoje kurioje nors kapitalistinėje šalyje“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983. T. 26, p. 332). Šias idėjas moksliškai pagrindė veikale „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“.

KŪRYBINIS MARKSIZMAS

K. Marksas su F. Engelsu buvo neabejotinai teisūs dėl bendros kapitalizmo vystymosi tendencijos – bendros prarajos tarp darbo ir kapitalo augimo ir aštrėjimo, bet tuo pačiu V. Leninas pripažino ir tai, kad jie nenumatė ir negalėjo tiksliai numatyti, kaip šis prieštaravimas vystysis pasauliniu mastu. V. Leninas tai galėjo suprasti ir suprato todėl, kad buvo tikras marksistas, o ne aklas dogmatikas: „Marksizmas nėra negyva dogma, nėra kažkoks užbaigtas, galutinis, nekintantis mokslas, bet gyvas veikimo vadovas, kaip tik dėl to jis negalėjo neatspindėti nepaprastai smarkaus visuomenės gyvenimo sąlygų pasikeitimo“, - rašė jis (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1982. T. 20, p. 80). Tik toks požiūris į teoriją, į marksizmo mokslą, ne kaip į dogmą, o besitęsiantį kūrybinį procesą, leido jam suvokti savo meto realijas.

DIDYSIS SPALIS IR LIETUVA

Buržuazinėje istoriografijoje sukurptas mitas, esą Lietuvai socializmas ir komunizmas, Spalio revoliucijos idėjos – svetimas, ant rusiškų durtuvų atneštas dalykas. Bet tai ir yra ne daugiau, kaip mitas: tūkstančiai lietuvių patys dalyvavo Didžiojo Spalio įvykiuose, o po to, su V. Kapsuku, Z. Angariečiu ir P. Eidukevičiumi priešakyje, stojo į kovą už Tarybų valdžią Lietuvoje.

1918 m. gruodžio 16 d. Vilniuje, atviroje kovoje prieš vokiškuosius okupantus ir Antantės imperialistus bei vietinius jų kolaborantus, buvo paskelbta Tarybų Lietuva, į savo rankas paėmusi didžiąją dalį mūsų šalies teritorijos. Tačiau „socialistinė revoliucija Lietuvoje beveik iš pat pradžių susidūrė su ginkluota užsienio imperialistinių valstybių intervencija“ (B. Vaitkevičius. Socialistinė revoliucija Lietuvoje 1918-1919 metais. V., 1967, p. 367). Iš tiesų vasario 16-osios buržuazinė Lietuvos respublika iškilo ne kam kitam, kaip užsienio interventams – vokiečių, lenkų ir anglosaksų imperialistams – su vietinės buržuazijos ir jos burtos kariuomenės pagalba – nuslopinus ir kraujuose paskandinus platų darbo liaudies sukilimą. 

Aišku, buvo padaryta ir žymių klaidų, kurias vėliau kritiškai permąstė patys Lietuvos revoliucijos lyderiai – V. Kapsukas ir Z. Angarietis – bet lieka nepaneigiamas faktas, kad ir lietuvių liaudis neliko Didžiojo Spalio nuošalėje, stodama į kovą tiek prieš užsienio okupantus, tiek prieš vietinius išnaudotojus.

KARO UGNYSE

Naujosios socialistinės visuomenės Tarybų Sąjungoje tvirtumą, jos politinę ir karinę jėgą viso pasaulio akivaizdoje patvirtino 1941-1945 m. Didysis Tėvynės Karas, suvienijęs daugybės šalių patriotines, antifašistines ir komunistines jėgas į bendrą nacionalinio išsivadavimo frontą ir pasibaigęs visišku vokiškojo fašizmo pralaimėjimu.  Ekonominis pagrindas, leidęs Tarybų Sąjungai vienintelei visoje Europoje sustabdyti hitlerinio „žaibo karo“ mašiną, buvo tiesioginis J. Stalino komandos vadovauto socialistinio šalies industrializavimo rezultatas: Pirmojo pasaulinio karo nuniokota atsilikusi šalis, per mažiau kaip 20 metų tapusi pasaulinės reikšmės galybe, sugebėjo atremti jėgą, prieš kurią suklupo „civilizuotosios“ Vakarų buržuazinės demokratijos.Tad ir didžioji žmonijos pergalę prieš vokiškąjį fašizmą – agresyviausios formos to meto imperialistinį kapitalizmą – nuo kurios priklausė ir mūsų, lietuvių tautos, išlikimas, buvo ir iki šiandienos išlieka didžiu Tarybų Sąjungos, socialistinės santvarkos ir Spalio idealų įkvėpto tarptautinio komunistinio ir darbo žmonių judėjimo nuopelnu.

NAUJOS PERGALĖS

Tarybų Sąjungos pergalę Didžiajame Tėvynės Kare sekė pasaulinės socialistinės sistemos susikūrimas – liaudies demokratijų iškilimas vidurio ir rytų Europos šalyse ir Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimas 1949 m. Socializmas greta kapitalizmo iškilo jau nebe kaip izoliuotas vienos šalies „eksperimentas“, o kaip globalaus masto alternatyva kapitalizmo keliamo skurdo, socialinės ir nacionalinės priespaudos nualintiems žmonėms.

Didžiausią veržlumą ir jėgą kovoje už naują santvarką, kaip ir dera tikėtis imperialistinio kapitalizmo sąlygomis, parodė būtent skurdžiausios kolonijinės ar pusiau kolonijinės šalys: Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių nacionalinio išsivadavimo judėjimai drąsiai stojo po marksizmo-leninizmo vėliava.

Kinijos, Korėjos, paskui – Vietnamo, Kubos, Burkina Faso ir Angolos pavyzdžiai vėl ir vėl parodė Spalio idėjų gyvybingumą. Tuo tarpu JAV sutriuškinimu 1975 m. pasibaigęs Vietnamo karas parodė, kad vieninga liaudis gali ne tik pasipriešinti, bet ir parklupdyti galingiausią iš visų pavergėjų – Amerikos imperializmą.

KONTRREVOLIUCIJA

Visi žinome, kad taip, kaip XX a. pradžia regėjo Didžiojo Spalio spinduliais nušvitusią raudonąją aušrą, taip XX a. pabaiga pamatė saulėlydį – Tarybų Sąjungos ir apie ją susitelkusios pasaulinės socializmo sistemos žlugimą. Buržuazija su savo ideologais ir propagandistais maksimaliai išnaudojo šį socializmo pralaimėjimą, siekdama diskredituoti – ir, deja, gana sėkmingai – marksizmą ir komunizmą. 

Tuo nėra ko stebėtis – bet iš mūsų, kaip marksistų, pusės, būtų naivu ir paviršutiniška neigti, kad pačioje Tarybų Sąjungoje egzistavo realios problemos, vienaip ar kitaip įgalinusios „Perestroika“ vadinamą 1985-1991 m. lūžį, buvusį ne kuo kitu, kaip pasauline kontrrevoliucija – kapitalizmo restauracija.

Spalio revoliucijos ugnyje gimusi, sunkiausius išmėginimus atlaikiusi ir „supervalstybės“ statusą įgijusi Tarybų Sąjunga pasidavė be žymesnio pasipriešinimo, o patys tuometės Kompartijos vadai „pakeitė kailį“, sudarydami naujos, pusiau mafijinės potarybinės buržuazijos stuburą. Pasaulinė socializmo sistema griuvo, o kapitalizmo apologetas F. Fukujama paskelbė daug naivuolių įtikinusią, nors tik tariamą, „istorijos pabaigą“. Kaip tai paaiškinti?

PRIEŠTARAVIMAI ESANT SOCIALIZMUI

Dialektika – marksizmo-leninizmo mokslo šerdis ir siela – mus moko, kad visur ir visada egzistuoja prieštaravimai, kurie neatskiriami nuo materijos judėjimo ir sąveikos. Be prieštaravimų nebūtų gyvenimo, nebūtų ir istorijos. Netgi išsprendus prieštaravimą tarp darbo ir kapitalo, sukūrus socializmą, prieštaravimai, nors ir kiti, lieka: prieštaravimas tarp miesto ir kaimo, tarp fizinio ir protinio darbo ir t. t.

Tai suvokė dar F. Engelsas, taip pat ir V. Leninas. Bet nei vienas iš jų, panašu, neskyrė daugiau dėmesio klausimui dėl pavojų, galinčių iškilti proletariato diktatūrai pereinamuoju laikotarpiu iš socializmo į komunizmą. Aišku, net pats V. Leninas nepamatė vėlesnės Tarybų valstybės raidos – ką bekabėti apie K. Marksą ar F. Engelsą; istorinis žmogaus ribotumas visada daro savo.

Apie vidinius, nors nebūtinai antagonistinius, visuomenės prieštaravimus, esant socializmui, pabrėždamas, kad klasių kova tęsiasi iki pat komunizmo, remdamasis V. Lenino ir J. Stalino darbais, atvirai pradėjo kalbėti Mao Dzedunas, numatęs galimybę pačios Kompartijos viduje iškilti kapitalizmo restauracija suinteresuotai „socialistinei buržuazijai“.

Būtent šitokio biurokratinių parazitų sluoksnio problema, kylanti iš partijos centrinio vaidmens valstybės ir visuomenės valdyme ir šito pritraukiamų karjeristų, kartu su partinės demokratijos nuosmukiu bei įsigalėjusiu revizionizmu ir oportunizmu teorijoje ir ideologijoje, sudarė prielaidas kontrrevoliucijai įvykti ir socializmui pralaimėti: vienaip Tarybų Sąjungoje, kitaip, Kinijoje.

OPORTUNIZMAS IR REVIZIONIZMAS

N. Chruščiovo vadovautas XX Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos (TSKP) suvažiavimas sudarė esminį momentą, nuo kurio oportunizmas ir revizionizmas kuo toliau, tuo labiau ėmė įsigalėti Tarybų Sąjungoje ir jos įtakoje buvusiame tarptautiniame komunistiniame judėjime.Prieš J. Stalino tikras bei tariamas klaidas nukreipta kritika peraugo į vienašališką „stalinizmo“ pasmerkimą, kurį sekė giliai ydinga tariamo „taikaus sambūvio“ tarp kapitalistinių imperialistų ir pasaulinės socializmo sistemos, teorijos paskelbimas ir įtvirtinimas tarybinėje ideologijoje.

Tuo tarpu marksizmas, vietoje to, kad būtų buvęs toliau vystomas atsižvelgiant į vis kintančias pasaulio realijas, ėmė stagnuoti, pamažu tarybinėje praktikoje išsigimdamas iš tikrai galingu ginklu buvusio mokslo apie pasaulio ir visuomenės vystymąsi, į buką ir kalte iškalamą dogmą.

IŠ NOMENKLATŪROS Į NEOBURŽUAZIJĄ

Ne paslaptis, kad būtent TSKP viršūnės – nuo M. Gorbačiovo iki vietinio masto menkystų, kokiais buvo A. Brazauskas, J. Paleckis ir kt. – sudarė „pertvarkos“ bei abstrakčios „demokratijos“ lozungais užsimaskavusios kontrrevoliucijos smegenis.  Tada jau deformuoto socializmo teiktomis privilegijomis, kad ir kokiomis kukliomis, besidžiaugę nomenklatūrininkai, neturėję nieko bendro su marksizmu ar komunistinėmis idėjomis, pavydėjo Vakarų buržuazijai jos turtų ir galybės, trokšdami ir sau tokios pat „sėkmės“. Todėl jie ir negalėjo būti suinteresuoti socializme buvusių prieštaravimų įveikimu.Absoliuti dauguma šiuolaikinės buržuazijos buvusiose Tarybinėse respublikose yra sudaryta iš buvusių „raudonųjų“, kontrrevoliucijos chaose sugebėjusių į savo rankas perimti iki tol visaliaudiniais buvusius nuosavybės objektus. Iš partinių biurokratų nomenklatūros – į potarybinę „neoburžuaziją“ – toks buvo TSKP gretose stovėjusių ir Didžiojo Spalio idealus išdavusių karjeristų, oportunistų ir revizionistų kelias.

reklama

DABARTIS

Pasaulinę kontrrevoliuciją sekė santykinė imperialistinio kapitalizmo sistemos stabilizacija: Tarybų Sąjungos ir kitų socializmo valstybių** pasitraukimas iš istorijos scenos įgalino JAV imperialistus ir jų europinius satrapus dar smarkiau, nei anksčiau, vykdyti imperialistinį kolonijų – vadinamojo Trečiojo pasaulio šalių – apiplėšinėjimą, tiek per gamybinio kapitalo išvežimą pajungiant sau pigią darbo jėgą, tiek per finansinį kapitalą, tiek per paprasčiausią rezervinių valiutų su JAV doleriu priešakyje emisijas.

Bet F. Fukujamos paskelbta „istorijos pabaiga“ neįvyko, o imperialistų pamėgtajam „Amerikos amžiui“ pamažu artėja galas: sparčiai kyla naujos kapitalistinės-imperialistinės jėgos: Rusija, Brazilija, Kinija; aštrėja skirtingų monopolinio kapitalo galios centrų tarpusavio konkurencija, leidžianti įžvelgti tam tikras paraleles su iki 1914 m. egzistavusia situacija.

PIRMASIS IR TREČIASIS PASAULIAI

Skurdas, išnaudojimas ir neteisybė niekur nedingo nuo XIX-XX a. sankirtos, o tik dar labiau paaštrėjo: 1820 m., kapitalizmo jaunystės laiku, atotrūkis tarp skurdžiausiųjų ir turtingiausiųjų pasaulio šalių buvo maždaug 3:1; tuo tarpu šiandien, imperialistinio XXI a. kapitalizmo sąlygomis, atotrūkį rodo 74:1 santykis (1997 m. duomenys); 1% pasaulio gyventojų valdo didesnį turtą, nei 99% likusių žmonių kartu sudėjus, o 62 asmenys oficialiai deklaruoja didesnį turtą, negu turi 50% skurdžiausiųjų planetos gyventojų (Oxfam, 2015 m. duomenys). Parodomasis vitrininis kapitalizmas, į kurio „gerovę“ nurodo mums buržuaziniai apologetai, egzistuoja tik dėka neekvivalentiniais mainais paremto ir karine jėga saugomo Trečiojo pasaulio šalių apiplėšimo, kurį, kaip ir V. Lenino laikais, tik daug smarkiau ir rafinuočiau, vykdo „saujelė didžiųjų valstybių“, dėka (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983. T. 26, p. 331). Tokie yra faktai, bylojantys apie gilią prarają tarp Pirmojo ir Trečiojo pasaulio, kurios nesuvokę, kaip šiuolaikinio imperialistinio kapitalizmo esmės, negalėsime daryti realių strateginių išvadų apie XXI a. perspektyvas.

PRAEITIES KLAIDOS

Aišku, kad Tarybų Sąjungos kūrėjai ir vadovai darė klaidų. Bet jie negalėjo jų nedaryti, nes klysti yra žmogiška, o „kas nedirba, tas neklysta“. Gilioje krizėje esančiam ir aiškios, praktiškai pasitvirtinančios strateginės orientacijos stokojančiam tarptautiniam komunistiniam judėjimui absoliučiai būtinas Spalio revoliucijos rezultato – Tarybų Sąjungos – patyrimo kritinis permąstymas. Tai neabejotina. Tačiau taip pat neabejotina, kad šitokia kritika, kiek ji tikrai principinga ir marksistinė, negali užgožti teigiamųjų laimėjimų, herojiško Tarybų valstybės ir Spalio revoliucijos indėlio į žmonijos istoriją. 

Kalbėdamas apie K. Markso ir F. Engelso bei 1871 m. Paryžiaus komunarų klaidas, V. Leninas teigė: „Tokios klaidos, kurias darė revoliucinės minties milžinai, kėlę ir iškėlę viso pasaulio proletariatą virš menkų, kasdieniškų, smulkmeniškų uždavinių, - yra tūkstantį kartų tauresnės, didingesnės ir istoriškai vertingesnės, teisingesnės už vulgarią išmintį valdinio liberalizmo, dainuojančio, rėkiančio, šaukiančio ir postringaujančio apie revoliucinių tuštybių tuštybę, apie revoliucinės kovos beprasmiškumą, apie kontrrevoliucinių „konstitucinių“ kliedėjimų žavumą...“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1980. T. 15, p. 246).

MARKSIZMAS LIETUVOJE

Praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų nuo kapitalizmo restauracijos mūsų šalyje, marksizmo, kaip idėjinės srovės ir judėjimo, padėtis yra itin silpna: Didžiojo Spalio idealams ir marksizmo-leninizmo mokslui ištikimi lietuviai – išsibarstę ir susiskaldę, neturintys vienijančio organizacinio ar idėjinio centro.

Senoji idėjinių marksistų gvardija su prof. M. Burokevičiumi priešakyje, savo laiku perėmusi šlovingą Spalio idėjų estafetę, pamažu traukiasi iš gyvenimo. Jaunimas, tuo tarpu, dažniausiai apie marksizmą ir socializmą nežino nieko, arba tik tą buržuazinį melą, kuris grūste grūdamas dabartinėse švietimo įstaigose.

Objektyvių sąlygų, kurios įgalintų masinės marksistinės partijos veikimą – gausaus proletariato, stipraus profsąjunginio judėjimo – irgi trūksta; ir esamos ekonominės bei demografinės tendencijos neduoda pagrindo tikėtis jo greito pagausėjimo. Tačiau veikti reikia – dirbti, kovoti. 

Dabar ir artimiausioje ateityje tikslingiausioji tokios veiklos kryptis – aktyvi marksizmo-leninizmo propaganda, kad ir negausių, bet idėjiškai pasikausčiusių marksistinių būrelių kūrimas – pirmiausiai orientuota į tą Lietuvos jaunimo dalį, kurios dar nėra visiškai pavergusi buržuazinė ideologija su savo vartotojiškos kultūros mašina. Šia kryptimi ir dirbsime.

TREČIASIS PASAULIS – NAUJŲ KOVŲ ŽIDINYS

Aštrėjantys prieštaravimai stumia Trečiojo pasaulio šalis į vis didesnį pasipriešinimą imperializmui, ką rodo ne tik augantis nepasitenkinimas JAV imperializmu ir transnacionalinėmis korporacijomis, bet ir stiprėjantis darbininkų judėjimas: šių metų rugsėjo 2 d. daugiau kaip 180 mln. darbininkų į streiką išvedusios kovingos klasinės profsąjungos pademonstravo Indijoje bręstančią revoliucinę proletariato jėgą.

Panašios tendencijos matosi ir kitose Trečiojo pasaulio šalyse, kuriose XXI a. perkelta didžioji dalis pasaulinei rinkai prekes teikiančio gamybinio kapitalo. Todėl, kaip 1917 m. „silpnąją imperializmo grandį“ sudarė Rusija, labiausiai tikėtina, kad XXI a. revoliucijos banga pakils būtent iš Trečiojo pasaulio šalių.

„AUKSINIS MILIJARDAS“ – PASAULINĖS REAKCIJOS REZERVAS

Tuo tarpu Europoje, kurioje gyvena dalis kapitalistinio pasaulio „auksinio milijardo“, irgi bręsta pokyčiai: braška kapitalistinė Europos Sąjunga, bet didelė dalis vakarų Europos gyventojų vietoje to, kad atsisuktų nuo kapitalizmo į socializmą, verčiau puola į „ultradešiniųjų“ demagogų, buržuazinių-nacionalistinių ir neofašistinių judėjimų glėbį. Tai – dėsninga, turint omeny, kad šiose šalyse tikrąjį proletariatą savo gausumu stipriai pranoksta ta pati „darbininkų aristokratija“, apie kurią šnekėjo V. Leninas.Ir tikrai būtų naivu tikėtis, kad ši apatinė „auksinio milijardo“ dalis iš karto stotų už socializmą – nes tai reikštų ne ką kitą, kaip jų turimų privilegijų globalaus imperialistinio kapitalizmo kontekste, praradimą. Tikrai pamokantys V. Lenino žodžiai, ištarti dar 1920 m. vykusiame Kominterno kongrese, apie tada dar palyginus menką vakarų Europos „darbininkų aristokratiją“: „Bendra pasauline istorine prasme yra teisinga, kad atsilikusiose šalyse koks nors kinų kulis negali įvykdyti proletarinės revoliucijos, bet nedaugelyje turtingesnių šalių, kuriose dėl imperialistinio plėšimo gyvenama geriau, sakyti darbininkams, kad jie turi bijoti „per daug didelio“ nuskurdimo, bus kontrrevoliucinga. Reikia sakyti atvirkščiai. Darbininkų aristokratija, bijanti aukų, būgštaujanti dėl „per daug didelio“ nuskurdimo revoliucinės kovos metu, negali priklausyti partijai.“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1988. T. 41, p. 240).Šią nemalonią, bet vis dėlto nepaneigiamą tikrovę, dar labiau būdingą šiuolaikinėms Vakarų „vartotojų visuomenėms“, nei ano meto vakarų Europai, yra gyvybiškai būtina įsisavinti tarptautiniam komunistiniam judėjimui, ypatingai, jo ideologams ir strategams, nes tik teisinga revoliucinė teorija gali laiduoti deramą praktinį veikimą.

REVOLIUCIJA BUVO IR BUS

Nepaisant visų XX a. negandų ir pastaruosius dešimtmečius trūkusių pralaimėjimų – Didysis Spalis mums rodo, kad revoliucija buvo. Didysis Spalis mums rodo, kad, skirtingai nei teigia išnaudotojų klasių apologetai, liaudis yra pajėgi pakilti į kovą už savo žmogiškąsias teises ir tapti savo likimo šeimininke. Tuo pačiu Didžiojo Spalio išdavos – Tarybų Sąjungos ir tarptautinio komunistinio judėjimo raida XX a. mums byloja ne tik apie mažas, bet ir dideles klaidas, kurios įgalino gorbačiovinę „Perestroiką“ ir ją sekusią pasaulinę antikomunistinę kontrrevoliuciją.

Visa tai reikalauja rimtų, kritiškų apmąstymų, gilios marksistinės šiuolaikinio pasaulio analizės, pradedant nuo jo faktinės bazės – egzistuojančių gamybinių jėgų ir santykių raidos bei sąveikos – iki jos ideologinio, kultūrinio ir politinio antstato. Bet vien to – maža. Juk dar 1845 m. K. Marksas rašė, kad „Filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet dalykas yra tas kad jį reikia pakeisti.“ (K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai. V., 1950. T. 2, p. 364).Pasaulis vietoje nestovi. Letargo miegas dar nesibaigė, tačiau pamažu bręsta nauji sujudimai, naujos krizės, naujos kovos. „Šlovinami liberalizmas, rinkos ekonomika atvedė pasaulį prie nematytos iki šiol globalios finansinės, ekonominės bei politinės krizės. Tad neatsitiktinai vis garsiau prisimenama socializmo sąvoka, kurią buvo bandyta paversti keiksmažodžiu, išbraukti iš vartojamo žodyno, kaip ir žmonių lygybės sąvoką. O juk socialinio teisingumo, lygybės žmonės siekė nuo amžių“, - teigia Spalio revoliucijos idealų neišdavęs „nepriklausomos“ Lietuvos politinis kalinys J. Kuolelis (J. Kuolelis. Pro kalėjimo grotas. V., 2010, p. 374). Panašias mintis metų balandį savo kalboje aiškiai patvirtino ir vienas iškiliausiųjų tarptautinio komunistinio judėjimo veteranų – F. Kastro, prabilęs apie XXI a. bėgy laukiančią antrą Spalio revoliucijos „laidą“.

Taip – revoliucija ne tik buvo – ji dar ir bus!

Bet tam, kad pakeistume pasaulį, turime veikti: K. Lybknechto žodžiais tariant – studijuoti, propaguoti ir organizuoti. O, kad galėtume veikti, turime ne tik protu suvokti marksizmo-leninizmo mokslo tiesą, o ir širdimis pajusti visą Didžiojo Spalio idealų kilnumą ir didingumą, jų išganingą reikšmę visai dirbančiajai žmonijai.

Didžioji Spalio socialistinė revoliucija paskelbė pradžią naujo pasaulio, naujo gyvenimo, naujo žmogaus su šūkiu: Žmogus žmogui – bičiulis, draugas ir brolis! – „Žmogus –  brolis. Tai idealas, dėl kurio verta aukoti savo gyvenimą“, - tokį credo išreiškė E. Mieželaitis, kuris, kaip ir J. Kuolelis, liko ištikimas Spalio idealams kontrrevoliucinės isterijos akivaizdoje (E. Mieželaitis. Raštai. V., 1983. T. 3, p. 250). Šių poeto-komunisto žodžių dvasia mes ir prisimename Didžiojo Spalio metines, kviesdami prie šio idealo visus kilnius, sveiko proto ir geros širdies nepraradusius mūsų jaunuolius.