Estijos problema yra ta, kad niekas nenori jos užgrobti

Naujasis Estijos užsienio reikalų ministras Svenas Mikseris mano, kad Rusijos prezidentas gali pamėginti surengti provokaciją Baltijos šalyse, kad patikrintų naujosios JAV administracijos tvirtumą.

Dideliam mano apgailestavimui, estų ministras visiškai neadekvačiai vertina susiklosčiusias geopolitines realijas, Rusijos ketinimus ir veiksmus, ypač pastaraisiais metais.

Jis be paliovos apeliuoja į situaciją Ukrainoje ir kalba apie būkštavimus, jog rusams kils noras nubrėžti naujas „raudonas linijas“ ar Baltijos sienas ir, neduok Dieve, partneriai ims ir atiduos Estiją Putinui.

Tačiau juk situacija Ukrainoje kaip tik ir parodė, kad bendri Estijos ir Ukrainos partneriai tiesiog piršte įpiršo Putinui Ukrainą. Pirmaisiais 2014 metų mėnesiais, iškart po to, kai Krymas buvo prijungtas prie Rusijos, Vašingtone ir Europos sostinėse buvo be paliovos kartojama: Jeigu Rusija prisijungs visą Ukrainą, mes nekariausime“.

Ir, beje, jau vėliau, 2016 metais, maždaug tą patį kalbėjo apie Pabaltįjį. Mano požiūriu, tai visiškai suprantama ir skaidri pozicija – ir partnerių, ir Rusijos. Visi tie pabaltijiečiai ir ukrainiečiai susidarius naujai situacijai, nereikalingi nei Amerikai, nei ES. Amerikai ir Europai tai viso labo balastas, kuris pastoviai kaulija pinigų ir yra vakariečių išlaikytinis.

reklama

Vykstant labai rimtai sisteminei, finansinei, ekonominei ir politinei krizei, nėra prasmės tas šalis toliau išlaikyti. Juolab, kai pasidarė aišku, kad išprovokuoti Rusijos puolimą ir šių šalių aneksiją („juk tai buvusios jūsų žemės“) – jau nebepavyks. O tai buvo vienintelis protingas Vakarų ėjimas, būtent tai jie ir ruošėsi padaryti, nušovę iškart tris ar keturis zuikius. Nes tuo pat metu galima buvo įbrukti Rusijai balastą, paskelbti ją agresore ir paskui ilgai atkakliai derėtis: „O ką mes gausime už tai, kad nuimsime sankcijas, kurias įvedėme už tai, kad jūs – agresoriai?“

Po to, kai pasidarė aišku, kad ši schema nesuveiks, kai Rusija pasakė – tai jūsų partneriai, patys su jais ir tvarkykitės, šios valstybės Vakarams tapo paprasčiausiai nebereikalingos. Vienos iš jų yra mažesnės, kaip Estija, kai kurios – didesnės, kaip, Ukraina, tačiau vis tiek – kam mokėti pinigus už nieką?

Dėl to šiandien visų tų šalių tragedijos esmė yra ne tai, kad jas kažkas kėsinasi užgrobti, o tai, kad niekas jų grobti nenori. Joms paprasčiausiai nebėra kur dėtis. Jie sėdi ir klausinėja: „O kas mus dabar išlaikys?“

Tuo labiau, kad tranzito į Europą problemą Rusija išsprendė, apeidamos šias šalis, ir dabar jos negali užsidirbti nei iš Rusijos, nei iš Kinijos tranzito.

Perdėto karingumo Rusijos atžvilgiu klausimas irgi išspręstas – rusai nekreipia į jį dėmesio. Darykite savo pareiškimus į sveikatą, tačiau mes juk suprantame, kad nei Estija nepuls Rusijos, kad ir ką ji ten bekalbėtų ir kaip nestenėtų, nei Ukraina. Taip, kažkokias smulkias provokacijas jos gali suorganizuoti, tačiau sukelti pilno masto karą negalės netgi labai norėdamos, o ir vyresnieji partneriai to neleis.

Dėl to aš manau, kad šis ministro Mikserio pareiškimas turi dvi prasmes. Pirma – neadekvatus geopolitinės situacijos vertinimas: niekas nei puls, nei gins. O antra – mėginimas kokiu nors būdu atkreipti į save partnerių iš Vakarų dėmesį ir gauti bent šiokios tokios paramos.