Prancūzų žiniasklaida apie rusofobiją

Šiandien Vakarai paskelbė karą naujam „monstrui“, kuriuo daugeliui politikų ir žiniasklaidos priemonių, kurie dalina pasaulį tik į geriečius ir blogiečius, tapo Rusijos prezidentas.

Ir bet kuris žmogus, kuris kaip Fransua Fijonas ar Marina Le Pen, tokioje situacijoje mėgina kalbėti apie pilkus pustonius tame juodai baltame paveiksle ir prasiskverbti į neva paprastų problemų, tokių kaip Sirijos konfliktas, esmę, neišvengiamai susilaukia nemalonumų.

Panašu, kad Europoje užgimė „naujas monstras“, užėmęs savo ankstesnio pirmtako Adolfo vietą „pasaulinio blogio įsikūnijimo“ poste. Jo vardas – Vladimiras Putinas. – rašo Boulevard Voltaire apžvalgininkė Mari Delariu.

Jos požiūriu, mūsų juodai baltame pasaulyje, kuris sugeba įžiūrėti tik gerą ir blogą, Rusijos prezidentas, suprantama, yra pats didžiausias „blogis“.

Ir vargas tam, kas pasakys, kad įžvelgė kažkokį kitą atspalvį šiame pasaulyje. Vargas tam, kuris išdrįs padaryti prielaidą, kad užsispyrusiai kabinant ant kažkokio žmogaus „monstro“ etiketę, galima ir pačiam tokiu pavirsti. Šita „nelaimė“ kaip tik ir ištiko Fijoną, buvusį Prancūzijos premjerą, laimėjusi pirminius rinkimus dešiniųjų stovykloje. Po to, kai jį įtarė troškimu „pasiųsti visą šalį į sekmadienio mišias, o moteris – prie viryklių su pulku nepageidaujamų vaikų“, o taip pat apkaltino kėslais uždrausti abortus, prie viso šito prisidėjo dar ir įtarimai ryšiais su „nusikaltėliu Putinu“.

reklama

Juk Fransua Fijonas ne tik išdrįso pagalvoti, kad Sirijos konfliktas nėra toks paprastas, kaip jį norima pavaizduoti, bet ir skleidžia idėją, kad reikėtų šiek tiek blaiviau nagrinėti sudėtingą klausimą dėl santykių su „mūsų kaimyne Rusija“. – teigia autorė.

O beprotybė stiprėja sulig kiekviena diena. Prezidentas Obama trokšta šliūkštelėti benzino į ugnį ir šitokiu būdu užmaskuoti tiek savo paties (Amerika, savaime aišku, nešnipinėja viso pasaulio, nesistengia įžiebti revoliucijų visuose planetos kampeliuose ir t.t.), tiek prancūzų politikų bei žiniasklaidos neįgalumą.

Tačiau baisiausias dalykas yra tas, kad troškimas diskredituoti priešininką nepraeina be pėdsakų.

Jau nekelia nusistebėjimo skandalai, tokie kaip tas, kuris kilo, kai Fijonas neva gavo pinigų už dalyvavimą konferencijoje Rusijoje. Įvairaus plauko „dorovės sergėtojai“, suprantama, nepamiršo pareikšti, kad tai netinkamas elgesys būsimam valstybės lyderiui, kad tai šalies suveriniteto ir nepriklausomybės reikalas.

Negalima neprisiminti ir kitos politikės, kurią irgi štai tokie „teisingumo gynėjai“ negali palikti ramybėje. Marinos Le Pen kampaniją neva finansuoja Rusijos bankai savo kreditais, duodamais už tai, kad politikė remia Krymo prijungimą. Pasipiktinimui nėra ribų. Tačiau nieko nepapiktino faktas, o ir niekas net tokio klausimo nekelia, kaip taip gavosi, kad partija, kuri turi visus šansus užimti rinkimuose pirmą vietą ir lenkia savo varžoves, negali gauti paramos iš Prancūzijos bankų.