Žygis į Europą. Kaip sirai sprunka nuo karo

Vena didžiausių problemų daugeliui Europos šalių tapo pabėgėliai iš Sirijos. Nuo karo pradžios iki dabar mes praktiškai kiekvieną dieną girdime vis daugiau naujienų apie pabėgėlius. Ir esmė netgi ne ta, kad tie pabėgėliai, patekę į Europą, įžūliai elgiasi, prievartauja moteris, plėšia ir žudo, vykdo teroro aktus ar paprasčiausiai pasistato palapinių miestelius parkuose ar aikštėse. Visoje šioje situacijoje stebina faktas, kad tarp pabėgėlių labai daug jaunų, stiprių, energingų 18-30 metų amžiaus vyrų.

Atrodytų, bet kuris vyras, galintis laikyti rankose ginklą ir kovoti už savo šalies išlikimą, turėtų eiti kautis su priešu, įžengusiu į jo žemę ir naikinančiu viską savo kelyje. Tačiau didžiulės šitų vyrų minios meta savo namus ir veržiasi į Europą. Kažkas su šeima, o kiti vieni, palikę šeimas likimo valiai liepsnojančioje Sirijoje. Faktas, kad šie visiškai sveiki vyrai tokiais dideliais kiekiais bėga iš Sirijos, išties kelia nuostabą. Ir nesvarbu, ką jie galvoja apie Sirijos valdžią, juk galima kautis prieš teroristus ir tuo pat metu neremti oficialios vyriausybės.

reklama

Gaila, bet matome tik taip, kaip bailiai iš mūšio lauko sprunka į klestinčią Europą. Ir tuo pat metu jų broliai ir seserys narsiai gina tėvynę nuo Islamo Valstybės banditų, aukodami gyvybes už kiekvieną Sirijos žemės metrą, oriai žvelgdami mirčiai į akis. Nejaugi tiems jauniems žmonėms, kurie tarsi beždžionės šokinėja ant sunkvežimių Europos trasose, nė kiek ne gėda dėl to, kad paliko namus ir tėvynę banditų valiai vien dėl to, kad taptų Europoje žemiausios žmonių rūšies atstovais?

Galbūt kas nors pagalvos, kad taip netgi geriau. Karas filtruoja visuomenę, atskiria tuos, kurie naudingi šaliai ir tautai ir tuos, kurie neduoda jokios naudos. Žvelgiant tokiu požiūriu, europiečių darosi netgi gaila, juk pas juos bėga būtent tos atmatos, kurie nieko nesugeba nuveikti savo pačių tėvynės labui, o ką jau kalbėti apie svetimą jiems Europą.

Žinoma, visame tame sraute yra nemažai moterų ir vaikų, ir juos išties reikia apginti ir paslėpti, šiam kontingentui tiktai reikalinga pagalba. Tačiau kalba čionai eina ne apie tai.

Tolimesni įvykiai Sirijoje pakankamai migloti. Nežinia, kuo visas tas karas baigsis, į kokią stadiją pereis toliau, ar sugebės Sirija atsikratyti banditų, kiek apskritai tęsis karas, ir kokie bus jo rezultatai. Nors mes visi ir stebime, kad Sirijos armija, su Rusijos ir Irano pagalba visgi stumiasi į priekį ir per pastaruosius metus padėtis daugmaž pagerėjo, tačiau užtikrintai teigti, kad artimiausiu laiku karas baigsis Asado pergale, kol kas neįmanoma.

Dar daug ką reikės padaryti, kad Sirija būtų išvalyta nuo šio užkrato. Ir net jeigu netolimoje ateityje Sirija išsivaduos, tai ar bus pasirengę buvę bėgliai sugrįžti į istorinę tėvynę, o jeigu ir nutars sugrįžti, tai ką jiems pasakys sąžinė? Juk pokario Sirijos atkūrimas, visa ko, kas buvo sugriauta, atstatymas, irgi vyks ne dezertyrų rankomis, o tų, kurie kariavo iki pergalės už savo šalį.