Valentinas Katasonovas: Be alternatyvos. Trampas kaip simptomas

Republican presidential candidate Donald Trump pauses as he speaks before a crowd of 3,500 Saturday, July 11, 2015, in Phoenix. (AP Photo/Ross D. Franklin)

Kapitalizmo modelis išsemtas ir tai didina stambių pasaulinių sukrėtimų riziką. Aš jau rašiau, kad Trampo pareiškimus rinkiminės kompanijos metu galima pavadinti planu sugrąžinimo Amerikos iš egzistuojančio ekonomikos modelio (bankų kapitalizmo) prie to modelio, kuris buvo prieš jį (pramoninio kapitalizmo). Šis modelis gyvavo Amerikoje iki prezidento Džono Kenedžio ir 7-tą dešimtmetį buvo pakeistas bankinio kapitalizmo modeliu.

Per pastaruosius 40-50 metų Amerika beveik pilnai prarado savo pramonės potencialą ir tapo finansine ekonomika, gyvenančia bankų procento, skolų kaupimo, o taip pat valiutinės rentos sąskaita (pajamų, gaunamų dėka JAV dolerio statuso, kaip pasaulinės valiutos). Tolimesnis JAV vystymasis pagal bankinio kapitalizmo modelį susietas su rimtomis rizikomis šiai valstybei. Galimybės didinti JAV skolų piramidę nėra beribės. Tuo atveju, jeigu FRS padidintų procentinę normą (o ją reikia kelti dėl daugelio priežasčių), sąnaudos valstybės skolos aptarnavimui gali staigiai išaugti ir praryti visą JAV federalinį biudžetą. Jeigu kuri tai iš valstybių, turinčių milžiniškus valiutinius rezervus Amerikos dolerių ir finansinių instrumentų nominuotų doleriais pavidalu (visų pirma JAV iždo popierių), dėl vienų ar kitų priežasčių pradės masinį dolerių išmetimą į rinką, amerikiečių valiuta gali griūti. Amerikoje daugelis tai supranta, bet visai šaliai pirmą kartą tai išsakė Trampas – atstovas ir statytinis tų sluoksnių, kurie nori atitraukti Ameriką ir visą pasaulį nuo bedugnės krašto.

Tuo pačiu, nei Trampas, nei jo šalininkai nesusimąsto, kad Amerikai pasiūlytos rizikų mažinimo priemonės yra tiktai dalinės priemonės. Jos tik suteikia tam tikrą atokvėpį, bet neįveikia fundamentinius socialinio-ekonominio vystymosi prieštaravimus, išplaukiančius iš pačios visuomeninės santvarkos – kapitalizmo esmės.

reklama

Tai, su kuo mes susidūrėme šiandien, nėra absoliučiai naujas reiškinys. Dar XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje pasaulis įžengė į taip vadinamą internacionalinę ūkinio gyvenimo fazę. Tai buvo reakcija į paaštrėjimą socialinių-ekonominių prieštaravimų pagrindinėse to meto pasaulio valstybėse – Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV. Prieštaravimų esmė buvo tame, kad šių šalių pasirinktas kapitalistinio vystymosi modelis numatė nuolatinį ekonomikos augimo palaikymą. Bet ne tam, kad aprūpinti pilnesnį visų visuomenės narių poreikių patenkinimą, o tam, kad patenkinti bankininkų siekį gauti procentą, prekybinį pelną, pramoninį pelną. Dar Marksas įspėjo, kad žmonijos vystymosi galimybės einant kapitalizmo keliu labai ribotos.

Šis ribotumas išplaukia dėl dviejų priežasčių. Pirmiausiai, kapitalizmui būdingas toks organiškas defektas, kaip prieštaravimas tarp gamybos ir visuomenės ribotos mokios paklausos. Šis disbalansas lygus tam pelnui, kurį kapitalistai išima iš ekonominės apyvartos, arba, paprasčiau kalbant, vagia iš visuomenės. O pasireiškia disbalansas kaip taip vadinamos perprodukcijos krizės.

Antra, kokie bebūtų kapitalistai, ilgalaikėje perspektyvoje kapitalo kaupimo efektyvumas krenta. Iki to, kad jis krenta iki nulio. Marksas suformulavo dėsningumą – pelno normos mažėjimo tendenciją. Ir šiandien mes matome, kaip Vakarų bankų sektoriuje depozitų procentinė norma tampa neigiama, kreditams ji dažnai sudaro viso 1-2 procentus, o valstybinių skolinimosi popierių dažnai krenta žemiau nulio. Tai jau ne kapitalizmas, o jo parodija. Netgi atsirado terminas „bankinis socializmas“ – visuomenė, kurioje pinigai nieko nekainuoja.

Grįžtant prie XX amžiaus kapitalizmo, noriu pasakyti, kad vienas iš būdų palaikyti kapitalo kaupimo efektyvumą bankininkams, prekybininkams ir pramonininkams tapo išėjimas už nacionalinės ekonomikos ribų, pasaulinių prekių, paslaugų, kapitalo rinkų įsisavinimas. „Įsisavinimas“ įvyko žaibiškai, per kokius du-tris dešimtmečius. Ekonominis augimas, kaip sąlyga „efektyvaus kapitalo kaupimo“, vėl atsirėmė į rinkos ribotumą ir mokumą (dabar jau ribose ne atskiros šalies, o viso pasaulio). Kapitalistinio išgyvenimo galimybės su tradicinių ekonomikos metodų pagalba buvo išsemtos. Buvo panaudotas toks konkurencijos instrumentas, kaip karinė jėga. Teritorinis ir ekonominis pasaulio padalinimas buvo baigtas, prasidėjo jo perdalinimas.

Kapitalizmas pagimdė 1914-1918 metų pasaulinį karą, kuris nusinešė milijonus žmonių gyvybių. Apie kapitalistinės konkurencijos ir pasaulinio karo ryšį pakankamai nuodugniai rašė Leninas savo darbe „Imperializmas, kaip aukščiausia kapitalizmo stadija“, kuris buvo paskelbtas prieš 100 metų (1).

Po to, kai pasaulis išsigydė Antrojo pasaulinio karo pasekmes, prasidėjo nauja ūkinio gyvenimo internacionalizacijos banga – transnacionalinių korporacijų ir bankų ekspansija. Nuo 6-jo dešimtmečio doleris tampa pagrindine valiuta, aptarnaujančia prekybą ir kitus ekonominius trečiųjų šalių santykius (iki to doleris aptarnavo pagrindinai prekybą ir kitus JAV santykius su užsienio valstybėmis). Iš nacionalinės valiutos doleris galutinai virto į pasaulinius pinigus. Vietoj mašinų eksporto, įrengimų, grūdų ir naftos Amerika ėmė eksportuoti žalią popierių.

Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos, kada prasidėjo tarptautinių prekybinių-ekonominių ir finansinių santykių liberalizacija, internacionalizacija įgijo papildomus impulsus ir kokybes. Ją ėmė vadinti globalizacija. Jeigu pirma XIX amžiaus pabaigos -XX amžiaus internacionalizacija užtruko apie ketvirtį amžiaus, tai antroji internacionalizacija užsitęsė 35-40 metų. Pasaulinio karo, ačiū Dievui, kol kas nėra – veikia du suminkštinantys faktoriai, kurių nebuvo per pirmą internacionalizaciją.

Pirmasis suminkštinantis faktorius – rimtas kapitalizmo modelio pertvarkymas dėl perėjimo nuo gamybos ekonomikos prie finansų ekonomikos. Sukūrimas finansinių rinkų, įdiegimas naujų finansinių instrumentų, visuotinis visų ekonominio gyvenimo subjektų pavertimas skolininkais, auginimas skolų piramidžių – štai tik keli požymiai finansinės ekonomikos, paremtos tuo, kad gamybos augimas yra pakeičiamas skolos augimu. Finansų ekonomikos, bankinio kapitalizmo ir skolų ekonomikos esmė ta pati, čia skolos augimas vaizduojamas kaip ekonomikos augimas. Iš tikrųjų ekonomikos augimo pasaulyje jau senai nėra – yra tik statistinės manipuliacijos, kurių dėka finansiniai burbulai vaizduojami kaip turintys vertę. Karalius nuogas, bet politikai ir „profesionalūs ekonomistai“ toliau žavisi jo drabužiais. Iliuzija tolimesnio ekonomikos augimo ir leido atidėti „tiesos valandą“, kuo tapo 2007-2009 metų finansinė krizė, neįveikta, tarp kitko, iki šiol. Nėra net supratimo to, kaip ją įveikti bankinio kapitalizmo (finansinės ekonomikos) rėmuose.

reklama

Antras suminkštinantis faktorius – TSRS ir socialistinės sandraugos sugriuvimas, po ko Vakarų transnacionalinės korporacijos ir transnacionaliniai bankai pradėjo įsisavinti naują ekonominę erdvę (realizacijos rinkas, kapitalo investavimo rinkas, žaliavų šaltinius). Tos įplaukos, kurias Vakarai ėmė gauti dėka atsivėrusių prieš jį ekonominių erdvių, susilpnino kuriam laikui būdingus kapitalistinei visuomenei prieštaravimus, bet efektas injekcijų, kurias Vakarai gavo, ėmė nykti XXI amžiaus pradžioje. Galutinai jis išnyko po 2007-2009 metų finansinės krizės.

Po šios krizės, ypač, ir pasibaigė globalizacija. Trampas atėjo į politiką, kad išgelbėti kapitalizmą – ne tiktai amerikietišką, bet ir pasaulinį. Jis pasiūlė „atsukti“ istoriją keliais dešimtmečiais atgal, sugrįžti į pramoninį kapitalizmą, egzistavusį Amerikoje šeštą praeito šimtmečio dešimtmetį. Tačiau du kartus negalima įbristi į tą pačią upę. Net jeigu Donaldui Trampui pavyks „atsukti“ laiką atgal ir pradėti Amerikos industrializaciją, nukreipus transnacionalinių kompanijų ir transnacionalinių bankų kapitalus į vidinį šalies vystymą, kils maždaug tokia pati situacija, kaip trečią XX amžiaus dešimtmetį.

JAV 1929-1933 metų krizė atvedė pasaulį prie griežto protekcionizmo, tarptautinės prekybos apimtys sumažėjo kartais. Vyriausybės ėmė ginkluotis Keinso idėjomis (valstybės kišimosi į ekonomiką stiprėjimas), bet tai tiktai suminkštino prieštaravimus, nepašalino jų. Bedarbystė

Amerikoje viršijo 25 %, pačioje turtingiausioje pasaulio valstybėje kilo badas. Pagal oficialią statistiką, depresijos Amerikoje metais nuo bado mirė ne mažiau kaip 5 milijonų žmonių. Tai buvo amerikietiškas „hlodomoras“. Valdantieji Vakarų sluoksniai išeitį ėmė ieškoti ne ekonomikos sferoje, ir laipsniškai subrendo nuomonė, kad krizė įveikiama tik didelio karo pagalba. Antrasis pasaulinis karas kuriam laikui susilpnino kapitalizmo prieštaravimus, be to jis tapo pasaulio ekonominio perdalinimo priemone JAV naudai Europos sąskaita, ypač Didžiosios Britanijos sąskaita, praradusios kolonijas. Tačiau nepavyko įvykdyti vieną iš pagrindinių pasaulio oligarchijos sumanymų – perimti kontrolę 1/6 sausumos vadinamos „Tarybų Sąjunga“ ir pradėti jos ekonominį įsisavinimą.

Kodėl aš tai prisimenu? Todėl, kad man atrodo, kad Trampas apskaičiuoja ne visas savo iniciatyvų pasekmes. Pirmiausiai, jis neįvertina galimą bumerango efektą, kuris atsiras perėjus Amerikai prie protekcionizmo. Tarkim, JAV sugebės likviduoti dabartinį prekybos su Kinija deficitą, kuris pastaraisiais metais buvo 300-400 milijardai dolerių, bet juk šiuo atveju Amerikos iždas negalės išleisti paskolos popierių tai pačiai sumai. O tęsti skolų piramidės statybą Amerikai tolygu mirčiai.

Dar daugiau, jeigu lyg šiol Kinija susilaikydavo nuo dolerių išmetimo iš savo tarptautinių rezervų, jų naudojimo kaip ginklo spaudžiant Vašingtoną, tai valdant Trampui šio ginklo panaudojimo tikimybė kyla.

Noriu pasakyti, kad rizika pasaulinių sukrėtimų, išeinančių už ekonomikos ir finansų ribų, šiandien labai išaugo. Ir esmė ne Trampe. Jo atėjimas – tiktai simptomas, kalbantis apie tai, kad dalis pasaulinės užkulisės jaučia, kad kapitalizmo modelis išsisėmė, bet alternatyvaus modelio negali pasiūlyti. Tai reiškia, ji gali eilinį kartą pabandyti rasti „išsigelbėtojimo išeitį“ – pasaulinį karą.

__________________________________

1 См.: В. Катасонов. Империализм как высшая стадия капитализма. Метаморфозы столетия (1916-2016 гг.). – М.: «Кислород», 2016.

Šaltinis:

http://www.fondsk.ru/news/2016/11/25/bez-alternativy-tramp-kak-simptom-43107.html

Vertė Algimantas Lebionka

Šauksmas