Tamsioji Amerikos (JAV) pusė [2]

Pagrindinių Amerikos intervencijų, slaptų operacijų ir įvairių karo nusikaltimų sąrašas

„Man tiesiog darosi baisu dėl mano šalies, kai pamanau, kad Dievas yra teisingas“. JAV prezidentas Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson)
„Manau, kad visus, kurie pelnosi iš karo bei prisideda prie jo kurstymo, pačią pirmą jo dieną turi sušaudyti jo šalies piliečiai“. Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway)

II-a dalis. Pirma dalis čia.

1917-1918 m. – dalyvavimas Pirmajame pasauliniame kare.

Pradžioje Amerika „laikėsi neutralumo“, t. y. už astronomines sumas pardavinėjo ginklus, krovėsi turtus, į karą įstojo tik 1917 m., t. y. beveik pabaigoje; neteko 40 000 žmonių (pvz., rusų žuvo 200 000), tačiau po karo pasiskelbė kaip pagrindiniai laimėtojai. Kaip žinome, panašiai jie kariavo ir Antrajame pasauliniame. Valstijos Europoje kariavo dėl „žaidimo“ taisyklių pakeitimo, bet ne tam, kad „išsikovotų lygesnes galimybes“, o kad ateityje garantuotų absoliučiai nelygias teises JAV naudai.

Į Europą Amerika atėjo ne dėl Europos, o dėl pačios Amerikos. Užjūrio kapitalas parengė tą karą, jis jį ir laimėjo. Pasibaigus karui, JAV labiau, nei kitos sąjungininkės valstybės užsiėmė Vokietijos pavergimu – taip šalis, ir taip nusilpusi po karo, nugrimzdo į visišką chaosą, kur ir užgimė fašizmas. Jis, beje, taipogi vystėsi padedamas Amerikos, ši pagalba tesėsi iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Valstybės, išskyrus JAV, po karo liko skolingos tarptautinėms finansinėms grupėms bei monopolijoms, kur JAV kapitalas jau griežė pirmu, bet toli gražu ne vieninteliu smuiku. JAV siekė savo tikslų ir 1919 m. ir 1929 m. Paryžiuje. Valstijos garantavo sau ne mandatus, ne kolonijas, o teisę ir galimybę kontroliuoti pasaulį taip, kaip reikia joms, tiksliau Amerikos kapitalui. Žinoma, ne viskas, kas užmanyta, pavykdavo ir nepriklausoma Tarybų (Sovietų) Rusija, kaip imperialistinio karo rezultatas, vietoje buržuazinės priklausomos Rusijos virto didžiulio ir skausmingo apsiskaičiavimo pasekme.

Reikalus su ja teko kuriam laikui atidėti… Užtat likusi Europa tapo „tikra monopoline firma „Jankiai ir kompanija“. Šiuo metu atsiranda vis daugiau įrodymų, jog Amerika ir Anglija buvo pagrindinės Pirmojo pasaulinio karo sukėlėjos.

1917 m. – Amerikos magnatai su malonumu finansavo socialistinę revoliuciją Rusijoje, tikėdamiesi iššaukti ten pilietinį karą, chaosą ir visišką šios šalies likvidaciją. Priminsime, kad tuo pat metu Rusija kariavo Pirmajame pasauliniame kare – tai papildomai ją silpnino. Štai konkrečių sponsorių pavardės: Džeikobas Šifas (Jacob Schiff), Feliksas ir Polas Varburgai (Felix, Paul Warburg), Oto Kanas (Otto Kahn), Mortimeris Šifas (Mortimer Schiff), Hugenheimas (Hugenheim), Aizakas Zeligmanas (Isaak Seligman). Kai pilietinis karas ištiesų prasidėjo, amerikiečiai metė jėgas galutiniam Rusijos sunaikinimui. Ypač daug jie tikėjosi iš Trockio, todėl labai nusivylė, kai Stalinas išaiškino jų planus ir likvidavo jį.

Po 1917 m. revoliucijos Amerikos prezidentas Vudro Vilsonas (Woodrow Wilson) JAV politikos kursą Rusijos atžvilgiu įvardino taip: visos baltagvardiečių vyriausybės Rusijos teritorijoje privalo gauti Antantės pagalbą ir pripažinimą; Kaukazas – Turkijos imperijos problemos dalis; Vidurinė Azija turi tapti anglosaksų protektoratu; Sibire turi būti atskira vyriausybė, o Didžiojoje Rusijoje – nauja (t. y. ne tarybinė). Po pergalės prieš „raudonąjį marą“ Vilsonas planavo į Rusiją pasiųsti krikščioniško jaunimo asociacijų būrius „rusų tautos moraliniam mokymui“. 1918 m. amerikiečių kariai įžengė į Vladivostoką ir galutinai juos išvyti iš Rusijos teritorijos pavyko tik 1922 m.

Dar 1917 metų gruodžio 23 dieną Klemanso (Georges Benjamin Clemenceau), Pišonas (Stephen-Jean-Marie Pichon) ir Fošas (Ferdinand Foch) Prancūzijos vardu, lordai Milneris (Alfred Milner) ir Sesilis (Edward Cecil) Anglijos vardu sudarė slaptą konvenciją dėl Rusijos įtakos sferų pasidalinimo: Anglijai – Kaukazas, Kubanė, Donas; Prancūzijai – Besarabija, Ukraina, Krymas. JAV formaliai konvencijoje nedalyvavo, nors faktiškai savo rankose laikė visas virveles, ypač pretenduodami į Sibirą bei Tolimuosius Rytus… Geografinis žemėlapis, kurį JAV Valstybės departamentas paruošė amerikiečių delegacijai, dalyvaujančiai Paryžiaus konferencijoje, tai aiškiai rodė: Rusijos valstybė ten teužėmė tik Vidurio Rusijos aukštumą.

Pabaltijis, Baltarusija, Ukraina, Kaukazas, Sibiras ir Vidurio Azija departamento žemėlapyje buvo tapusios „savarankiškomis“, „nepriklausomomis’ valstybėmis. Iki jų plano įgyvendinimo praėjo keletas dešimtmečių.

reklama

1918-1922 m. – intervencija į Rusiją. Joje išviso dalyvavo 14 valstybių. Buvo aktyviai palaikomos nuo atsiskyrusios nuo Rusijos teritorijos – Kolčakija ir Tolimųjų Rytų respublika. Pasinaudoję sąmyšiu amerikiečiai pasisavino didelę Rusijos aukso atsargų dalį, paėmę jį iš narkomano Kolčako mainais į pažadus tiekti ginklus. Savo pažado jie netesėjo. Rusų auksas juos išgelbėjo didžiosios depresijos metu, kai valstybė, kovodama su nedarbu didino valstybės tarnautojų skaičių. Šios neplanuotos darbo jėgos išlaikymui kaip tik ir prireikė pavogto aukso.

1918-1920 m. – Panama. Po rinkimų įvedama armija maištui malšinti.

1919 m. – Kosta Rika. Sukilimas prieš prezidento Tinoko (Federico Tinoco) režimą. Spaudžiamas JAV, Tinokas paliko prezidento postą, tačiau neramumai šalyje nesiliovė. Išlaipinami JAV kariai „Amerikos interesams apginti“. Prezidentu išrenkamas D. Garsia (Julio Acosta García). Šalyje atstatomas demokratinis valdymas.

1919 m. – amerikiečių kariai italų pusėje kariauja prieš serbus Dalmatijoje.

1919 m. amerikiečių kariai įžengia į Hondūrą rinkimų metu.

1920 m. – Gvatemala. Dvi savaites trukusi intervencija.

1921 m. – amerikiečiai palaiko kovotojus, siekiančius nuversti Gvatemalos prezidentą Karlosą Hererą (Carlos Herrera) United Fruit Company naudai.

1922 m. – intervencija į Turkiją.

1922-1927 m. – amerikiečių kariai Kinijoje sukilimo metu.

1924-1925 m. – Hondūras. Kariai įsiveržia į šalį rinkimų metu.

1925 m. – Panama. Amerikiečių kariai išvaiko visuotinį streiką.

1926 m. – Nikaragva. Įsiveržimas.

1927-1934 m. – amerikiečių kariai išdėstyti visoje Kinijoje.

1932 m. – įsiveržimas į Salvadorą iš jūros. Ten kaip tik vyko sukilimas.

1936 m. – Ispanija. Kariuomenės įvedimas pilietinio karo metu.

1937 m. – vienkartinis ginkluotas susirėmimas su Japonija.

1937 m. – Nikaragva. Padedamas amerikiečių karių, į valdžią ateina Somoza (Anastasio Somoza García), nuvertęs teisėtai išrinktą CH. Sakazos (Juan Bautista Sacasa) vyriausybę. Somoza tapo diktatoriumi, jo šeimos nariai valdė šalį dar 40 metų.

1939 m. – armijos įvedimas į Kiniją.

1941 m. – Jugoslavija. Anglų ir amerikiečių spec. tarnybos naktį iš kovo 26 į 27 d. suorganizuoja valstybinį perversmą, kurio metu nuverčiama Cvetkovičiaus-Mačeko vyriausybė.

1941-1945 m. – kol TSRS kariuomenė kovojo su fašistais, amerikiečiai ir anglai užsiėmė tuo, kuo ir įprastai – teroru. Bent jau keliais atvejais tikrai – subombardavo kariniu požiūriu visiškai nereikšmingus Vokietijos miestus: Drezdeną, Hamburgą. Drezdene žuvo apie 120 000-250 000 civilių gyventojų per vieną naktį, daugelis jų buvo pabėgėliai.

Trumpai apie lendlizą: 1) į pagalbą atėjo tik 1943 m., iki tol padėdavo tik simboliškai; 2) pagalba buvo nedidelė, kainos milžiniškos (iki šiol mokama), tuo pat metu vyko šnipinėjimas; 3) tuo pat metu Amerika slapčia padėjo fašistams, nors apie tai šiuo metu kalbėti nepriimta. Verslas yra verslas. Beje, Bušo senelis Preskotas Bušas (Prescott Bush) tuo užsiėmė tiesiogiai.

1945 m. – dvi atominės bombos, numestos ant jau nugalėtos Japonijos – žuvo apie 200 000 žmonių (kitais duomenimis apie 0,5 mln.), daugiausia moterų ir vaikų. Paplitusi nuomonė, jog tos bombos buvo numestos, kad išgelbėtų amerikiečių gyvybes. Tai netiesa. Bombos buvo skirtos įbauginti naują priešą – Staliną, kai Japonija jau ketino derėtis dėl kapituliacijos.

Iškiliausi antrojo pasaulinio karo laikų karvedžiai, tokie kaip Dvaitas Eizenhaueris (Dwight Eisenhower), Česteris Nimicas (Chester Nimitz) ir Kurtis Limėjus (Curtis LeMay) – visi iki vieno nepalaikė atominių bombų panaudojimo prieš sutriuškintą priešą. Be to, bombos buvo susprogdintos nesilaikant 1907 m. Hagos konvencijos sprendimo – „nepateisinami griovimai ar piliečių užpuolimai bei taikių objektų sprogdinimai“. Na, bent jau Nagasakyje buvo karinis jūrų laivynas…

Šioje vietoje buvo ne faktai, o ideologizuotos istorinės interpretacijos, kurių patikrinti neturėjome jokių galimybių, todėl jas tiesiog praleidome. Norintys pasiskaityti pilną versiją galės tą padaryti, kai bus įdėtas visas šios medžiagos vertimas. (sarmatas.lt redakcija)

1946 m. – Jugoslavija. Amerikiečiai keršija už numuštą lėktuvą.

1946-1949 m. – JAV bombarduoja Kiniją ir visokeriopai kenkia komunistams.

1947 m. – Italija. Kovojant su komunizmu, rinkimuose finansuojamos proamerikietiškos jėgos, CŽV masiškai žudo komunistus, vykdo antitarybines kampanijas MIP.

1947-1948 m. – Prancūzija. Siekiant kovoti su komunizmu ir rekolonizuoti Vietnamą, rinkimuose finansuojamos proamerikietiškos jėgos, suteikiamas ginkluotas palaikymas. Žūsta tūkstančiai taikių gyventojų.

1947-1949 m. – Graikija. Amerikiečių kariai dalyvauja pilietiniame kare, palaiko fašistus. Prisidengę „demokratijos gynimu“ JAV kišasi į pirmuosius parlamento rinkimus Italijoje, 6-ojo operatyvinio karinio laivyno laivai įvedami į Italijos uostus, tikslas – trukdyti Komunistų partijai taikiai patekti į valdžią. Po to dar keletą dešimtmečių CŽV ir JAV korporacijos kišasi į rinkimus Italijoje, išleidžia šimtus milijonų dolerių komunistų rinkiminių kampanijų blokavimui. Komunistai populiarumą pasiekė dalyvaudami bei vadovaudami antifšistiniam judėjimui.

1948-1953 m. – karo veiksmai Filipinuose. Pagrindinis vaidmuo vykdant baudžiamąsias akcijas prieš Filipinų gyventojus. Žūsta daugybė tūkstančių filipiniečių. JAV karinė vadovybė prieš kairiąsias šalies jėgas kovoti pradėjo dar tuomet, kaip jie kovėsi prieš japonų grobikus. Po karo JAV į valdžią čia atvedė savo marionetes, kartu ir prezidentą diktatorių Markosą (Ferdinand Marcos).

1948 m. – Peru. Karinis perversmas, kurį vykdė Amerika. Į valdžią ateina Manuelis Odrija (Manuel Arturo Odría Amoretti). Nedemokratiška vyriausybė ir toliau ginkluojama bei stiprinama iš Amerikos pusės, kiti rinkimai vyko tik 1980 m.

1948 m. – Nikaragva. Suteikiama ginkluota pagalba siekiant imti kontroliuoti vyriausybę. Apie diktatorių Anastasijų Somozą (Anastasio Somoza) Amerikos prezidentas Ruzveltas sakė taip: „Galbūt jis ir kalės vaikas, tačiau jis – mūsų kalės vaikas“. Diktatorius buvo nužudytas 1956 metais, tačiau jo dinastija liko valdyti toliau.

1948 m. – Kosta Rika. Amerika palaiko Chosė Ferero (Jose Figueres Ferrer) karinį perversmą.

1949-1953 m. – Albanija. JAV ir Didžioji Britanija keletą kartų nesėkmingai bandė nuversti „komunistinį režimą“ ir pakeisti jį provakarietiška vyriausybe, suformuota iš monarchistų ir fašistinių kolaborantų.

1950 m. – sukilimą Puerto Rikoje numalšina amerikiečių kariai. Tuo metu šalyje vyko kova dėl nepriklausomybės.

1950-1953 m. – ginkluota amerikiečių karių intervencija į Korėją. Žūsta šimtai tūkstančių korėjiečių. Tik 2000 m. paviešinta informacija apie Korėjos karo metu vykusias masines Seulo režimo armijos ir policijos žudynes, kurių metu nužudyta dešimtys tūkstančių politinių kalinių.

1950 m. – Amerika pradeda teikti karinę pagalbą Prancūzijai Vietname. Tiekiami ginklai, konsultuojama karo klausimais, apmokama pusė Prancūzijos karinių išlaidų.

1951 m. – amerikiečių karinė pagalba kinų sukilėliams.

1953-1964 m. – Britų Gvijana (dabar Gajana – vert. pastaba). Per 11 metų JAV ir Didžioji Britanija tris kartus bandė neleisti į valdžią ateiti demokratiškai išrinktam lyderiui Džegenui (Cheddi Bharrat Jagan), vykdžiusiam neutralią ir nepriklausomą politiką, kuri, kaip manė JAV, galėjo lemti santvarką, alternatyvią kapitalizmui. Naudodamiesi įvairiausiais metodais – nuo streikų iki terorizmo – JAV pasiekė, kad jis 1964 m. paliktų politiką. Veikiai Gajana- viena iš turtingiausių šiame regione valstybių – iki 1980-ųjų pradžios tapo viena skurdžiausių.

1953 m. – Iranas. Populiarus politikas Mosadikas (Mohammad Mosaddegh) nutarė nacionalizuoti Irano naftos industriją (1951 m.), kurią kontroliavo Anglijos-Irano Naftos Kompanija. Taip buvo suvaržyti Didžiosios Britanijos ekonominiai interesai. Bandymai „paveikti“ Mosadiką per valstybės vadovą Šachą (Reza Shah Pahlevi)) buvo bevaisiai. Mosadikas surengė referendumą, kuriame surinko 99,9 % balsų, gavo ypatingus įgaliojimus, ėmė vadovauti ginkluotomis pajėgomis ir galiausiai nuvertė Šachą ir išvijo jį iš šalies. Didžiąją Britaniją ir JAV labiausiai išgąsdino tai, jog Mosadikas rėmėsi net tiek nacionalistais ir klerikalais, kiek Irano Komunistų partija. Vašingtone ir Londone nusprendė, kad Mosadikas ruošia Irano „sovietizaciją“, todėl CŽV ir britų MI5 operacijos metu Mosadikas buvo nuverstas.

Irane kilo masiniai neramumai, kur susidūrė JAV ir Didžiosios Britanijos palaikomi monarchistai ir Mosadiko šalininkai, o po to įvyko ginkluotas perversmas, kurį organizavo kariuomenė. Šachas grįžo į Teheraną ir oficialiame priėmime, kreipdamasis į CŽV Artimųjų Rytų skyriaus vadovą, pareiškė: „Už šį sostą esu dėkingas Alachui, tautai, armijai ir tau!“. Mosadikas buvo areštuotas, ir Irano teismo nuteistas ilgai kalėti, o likusius gyvenimo metus praleido namų arešte. Šachas panaikino sprendimą nacionalizuoti Irano naftos industriją.

reklama

1953 m. – prievartinė inuitų deportacija (Grenlandija), po kurio tauta degradavo.

1954 m. – Gvatemala. Gvatemalos prezidentas Džakobas Arbenzas Guzmanas (Jacobo Árbenz Guzmán). Šalį valdė 1951-1954 m. ir bandė žemės ūkio produktų prekybą (pagrindinė eksporto šaka) perimti į šalies rankas. Taip jis palietė firmos United Fruit interesus, kurios 90 % pelno sudarė Gvatemalos eksportas. Arbenzą apkaltino tuo, kad jis yra slaptas Komunistų partijos narys ir ruošiasi Gvatemaloje kurti komunizmą. United Fruit kreipėsi pagalbos į JAV Administraciją. CŽV pasamdė kelis šimtus Gvatemalos karių, kurie įsiveržė į Gvatemalą iš kaimyninio Hondūro. Armijos vadovybė, papirkta CŽV, atsisakė paklusti Arbenzui ir jis bėgo į Meksiką, kurioje gyveno iki gyvenimo pabaigos (dar 20 metų).

Gvatemalai ėmė vadovauti ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas. JAV sveikino valdžios pasikeitimą ir kalbino ją „keršyti“ Arbenzui. Vėliau Amerika dislokuos ten savo bombonešius. 1999 m. JAV prezidentas Bilas Klintonas (Bill Clinton) pripažino, jog Amerikos spec. tarnybos pažeidinėjo įstatymus neseniai pasibaigusio Gvatemaloje ginkluoto konflikto metu. Apie tai Baltųjų rūmų vadovas pareiškė Gvatemalos sostinėje, kur jis lankėsi savo turnė po Centrinę Ameriką metu. Amerikos spec. tarnybos, palaikiusios Gvatemalos karius, kaltus dėl „žiaurių ir ilgalaikių represijų, buvo JAV klaida, kuri neturi pasikartoti“, teigė Klintonas. Tokį pareiškimą Klintonas padarė atsakydamas į daugkartinius Gvatemalos žmogaus teisių apsaugos aktyvistų kvietimus paviešinti slaptus Amerikos spec. tarnybų archyvus, kurie leistų įvertinti Vašingtono ir Gvatemalos kariškių vaidmenį „purviname kare“, kuris lydėjo ginkluotą vidaus konfliktą Gvatemaloje.

Neseniai paviešintame Gvatemalos „Tiesos komisijos“ pranešime pažymima, jog JAV ne kartą kišosi į Gvatemalos vidaus reikalus konflikto metu. Todėl CŽV „tiesiogiai arba netiesiogiai palaikė kai kurias neteisėtas operacijas“, kurias vyriausybė vykdė prieš sukilėlius. Iki pat 1980-ųjų „JAV vyriausybė spaudė Gvatemalos valdžią išlaikyti šalyje neteisingą socialinę ir ekonominę struktūrą“. „Tiesos komisijos“duomenimis, 36 metus vykusio Gvatemalos pilietinio karo, pasibaigusio 1996 metais, pasirašius taikos sutartį tarp valdžios ir sukilėlių, metu žuvo daugiau kaip 200 tūkst. žmonių.

1956 m. – amerikiečių ginkluotos pagalbos Tibeto sukilėliams prieš Kiniją pradžia. Kovotojai apmokomi CŽV užsienio bazėse, jiems tiekiami ginklai ir įranga.

1957-1958 m. – Indonezija. Kaip ir Naseras, Sukarno buvo vienas iš „trečiojo pasaulio“ lyderių, laikėsi neutraliteto šaltajame kare, atliko kelis vizitus į TSRS ir KLR, nacionalizavo olandų nuosavybę, atsisakė uždrausti komunistų partiją, didino savo įtaką rinkėjų tarpe. Visa tai, JAV manymu, buvo „blogas pavyzdys“ kitoms besivystančioms valstybėms. Kad užkirstų kelią „neteisingų idėjų difuzijai trečiojo pasaulio šalyse“, CŽV pradėjo „įmetinėti“ stambias pinigų sumas į rinkimų kampanijas, parengė pasikėsinimą į Sukarno gyvybę, šantažavo jį, pasitelkę sufabrikuotą erotinį filmą ir opozicijos lyderių padedami sukėlė karą prieš Sukarno vyriausybę, kuris baigėsi nesėkme.

1958 m. – Libanas. Šalies okupacija, kova su sukilėliais.

1958 m. – konfrontacija su Panama.

1958 m. – amerikiečių karinė pagalba sukilėliams Kinmeno (Quemoy) saloje kovoje su Kinija.

1958 m. – Indonezijoje prasideda sukilimas, kurį CŽV ruošė dar nuo praeitų metų. Amerikiečiai padeda sukilėliams prieš vyriausybę bombarduodami bei konsultuodami karo klausimais. Po to, kai numušamas amerikiečių lėktuvas, CŽV atsitraukė, sukilimas nepavyko.

1959 m. – Amerika įveda karius į Laosą, prasideda pirmieji amerikiečių karių susirėmimai Vietname.

1959 m. – Haitis. Sukilimo prieš proamerikietišką vyriausybę malšinimas.

1960 m. – Ekvadoro prezidentu išrinkus Chose Mariją Velaską (José María Velasco Ibarra), kuris atsisakė paklusti JAV reikalavimui nutraukti santykius su Kuba, amerikiečiai įvykdo keletą karinių operacijų. Palaikomos visos antivyriausybinės organizacijos, organizuojamos kruvinos provokacijos, dėl kurių vėliau apkaltinama vyriausybė. Galiausiai amerikiečiai surengia perversmą, į valdžią ateina CŽV agentas Karlosas Arosemena (Carlos Julio Arosemena Monroy). Veikiai Amerika suprato, jog ir šis prezidentas nėra pakankamai nuolankus Vašingtonui ir bando įvykdyti dar vieną perversmą. Šalyje kyla neramumai, kuriuos malšinimui vadovauja Amerika. Į valdžią ateina karinė chunta, kuri vykdo terorą šalyje, panaikinami rinkimai, persekiojami visi politiniai priešininkai ir, suprantama, pirmiausia – komunistai. JAV lieka patenkintos.

1960 m. – amerikiečių kariai įžengia į Gvatemalą, siekdami neleisti nuversti JAV marionetės. Perversmas žlunga.

1960 m. – karinio perversmo Salvadore palaikymas.

1960-1965 m. – Kongas / Zairas. 1960 m. birželį Lumumba (Patrice Émery Lumumba) tapo pirmuoju nepriklausomo Kongo ministru pirmininku. Tačiau Belgija vis dar kontroliavo Katangos mineralinius turtus, o Eizenhauerio administracija – finansinius šios provincijos interesus bei ryšius. Nepriklausomybės Dienos ceremonijoje Lumumba paragino tautą siekti ekonominio ir politinio išsilaisvinimo. Po 11 dienų Katanga atsiskyrė nuo šalies. Greitai Lumumba, JAV pastangomis buvo nuverstas, o 1961 m. sausį tapo teroro akto auka. Po keleto metų trukusių pilietinių konfliktų į valdžią ateina ryšių su CŽV turintis Mobutu, valdęs šalį daugiau nei 30 metų ir tapęs multimilijardieriumi. Iki to laiko korupcijos ir skurdo lygis šioje turtingoje gamtos ištekliais šalyje pasiekė tokias aukštumas, kad stulbino netgi šeimininkus iš CŽV.

1961-1964 m. – Brazilija. Į valdžią atėjus prezidentui Gularui (João Goulart) šalyje vykdoma nepriklausoma užsienio politika, atstatomi santykiai su socialistinėmis valstybėmis, pasisako prieš Kubos blokadą, apribojamas Transnacionalinių korporacijų pelno išvežimas iš šalies, nacionalizuojama dukterinė ITT įmonė, šalis imasi ekonominių ir socialinių reformų. Nors Gularas ir buvo stambus žemvaldys, JAV apkaltino jį „komunistų vyriausybėje“ infiltravimu ir karinio perversmo metu jį nuverčia. Tolesnius 15 metų čia vyrauja karinė diktatūra, kongresas uždaromas, politinė opozicija išsibarsto, teismų sistemoje karaliauja savivalė, įstatymu draudžiama prezidento kritika. Profsąjungas valdo vyriausybė, protestus malšina policija ir armija. Žmonių dingimas be žinios, „mirties eskadronų“ siautėjimas, ištvirkavimo kultas, žiaurūs kankinimai tapo pagrindine vyriausybės programos „moralinė reabilitacija“ dalimi. Brazilija nutraukė santykius su Kuba ir tapo viena iš patikimiausių JAV sąjungininkų Lotynų Amerikoje.

1961 m. – amerikiečiai nužudo Dominikos Respublikos prezidentą Rafaelį Truchiljo (Rafael Trujillo), kurį patys ketvirtajame dešimtmetyje atvedė į valdžią. Žiaurusis diktatorius buvo nužudytas ne už tai, kad atvirai plėšė šalį (60 % šalies pajamų ėjo tiesiai į jo kišenę), o už tai, kad jo plėšikiška politika darė per didelę žalą Amerikos kompanijoms.

1961 m. CŽV turėjo lėšų (650 milijonų dolerių) kuriuos skyrė grupės „Mangustas“ („Operation Mangoose“ – vert. pastaba) finansavimui – ji organizuodavo viešbučių ir kitų pastatų Kuboje bombardavimą, nuodydavo gyvulius ir žemės ūkio pasėlius, pridėdavo nuodingų medžiagų į cukrų, eksportuojamą iš Kubos ir t. t. 1961 m. pradžioje JAV nutraukė diplomatinius santykius su Kuba ir paskelbė ekonominę blokadą. Balandį suorganizavo ginkluotą Kubos kontrrevoliucionierių užpuolimą Playa Giron rajone.

1962 m. – Gvatemalos diktatorius Migelis Idigoras Fuentesas (Miguel Ydigoras Fuentes) amerikiečių padedamas numalšina sukilimą, nežinomas šimtų žmonių likimas, plačiai naudojami kankinimai ir žudymai, šalis skęsta terore. „Amerikos mokyklos“ (The Western Hemisphere Institute for Security Cooperation (WHINSEC), dar vadinama US Army School of the Americas, angl. Jungtinių Valstijų Armijos Amerikos Mokykla – vert. pastaba) absolventai ypač pasižymėjo gerai išmokę taikių gyventojų žudymo meną.

1963 m. – Salvadoras. Grupės antiamerikietiškų pažiūrų disidentų nužudymas.

1963-1966 m. – Dominikos Respublika. 1963 metais demokratiškai išrenkamas prezidentas Bošas (Juan Bosh). Jis siekė įvykdyti šalyje žemės reformą, aprūpinti gyventojus pigiais būstais, nacionalizuoti verslą ir apriboti šalies eksploataciją iš užsienio. Bošo planai buvo įvardinti kaip „lindimas į socializmą“ ir supykdė JAV, jų spauda Bošą išvadino „raudonuoju“.

1963 m. rugsėjį Bošas, JAV palaikomo karinio perversmo metu buvo nuverstas. Kai po 19 mėnesių šalyje įsiplieskė sukilimas ir iškilo Bošo sugrįžimo grėsmė, JAV pasiuntė ten 23 000 karių, kurie suteikė pagalbą ir numalšino „maištą“.

1963 m. – amerikiečiai aktyviai padeda basistų partijai Irake sunaikinti visus šalies komunistus. Beje, būtent CŽV padedamas Sadamas Huseinas atėjo į valdžią ir vėliau kovojo su Amerikos nekenčiamu Iranu.

1964 m. – kruvinas Panamos nacionalinių jėgų, reikalaujančių Panamai daugiau teisių Panamos kanale, malšinimas.

1964 m. – Amerika palaiko karinį perversmą Brazilijoje, karinė chunta nuverčia teisėtai išrinktą prezidentą Žuaną Gularą (Joao Goulart). Atėjusio į valdžią generolo Kastelo Branko režimas laikomas kruviniausiu žmonijos istorijoje. CŽV apmokytos mirties komandos kankino ir žudė visus, kuriuos laikė Branko oponentais – ypač komunistus.

1964 m. – Kongas (Zairas). Amerika palaiko diktatoriaus Mobutu Sese Seko atėjimą į valdžią. Jis pagarsėjo savo žiaurumu bei tuo, kad iš savo šalies pavogė milijardus dolerių.

(antrosios dalies pabaiga – laukite tęsinio)

parengė: Darius Dimbelis