Senis Landsbergis, anūkas Gabrieliukas ir Valstietis

Seimo rūmuose nuo seno
Tata Landsbergis gyveno.
Ir turėjo jis anūką —
Riestanosį Gabrieliuką.

Paikas buvo tas anūkas —
Riestanosis Gabrieliukas:
Nesurūgęs, nesustiręs,
Bet… kur eina, ten ir girias:

— Moku kalti...
Moku malti...
Užsakyti...
Užkamšyti... 
Suvaidinti...
Apraminti...
Perkalbėti...
Nugesinti...
Visą šalį, jei norėčiau,
Apkerėti aš galėčiau!

Kartą per rinkimų pūgą,
Tata vedasi Anūką.
O anūkas Gabrieliukas
Rateliu su chebra sukas.
Žiūri — važy sėdi ponas,
Nuo LSDP raudonas,
Ir į kailinius storiausius
Storas ponas įsirausęs,
Ir kelius, ir ilgas kojas
Zebrų kailiais apsiklojęs.

Šast anūkas
Gabrieliukas
Ir po zebrų kailiais brukas:

reklama

Ponas šąla,
Ponas bąla,
Ponas dantimis kalena
Ir nuo rankų
Ligi kojų
Ponas kaulan suragojo.

— Na, matai,— anūkas girias,
Ar, seneli, aš ne vyras:
Moku kalti - pažadėti,
Moku malti - netesėti,
Ir sušaldyt storą poną,
Nuo LSDP raudoną.
Visą šaly, jei norėčiau,
Į tvartelį susidėčiau…

— Na jau, na! — diedukas sako.—
Dar tau girtis neužteko.
Šalį apkerėt tau knieti,
O sušaldyk tu valstietį.
Pažiūrėk — tenai už valkos
PaNaisiuos jis kerta malkas.

— Chi! — nusijuokė anūkas.—
Aš nebūčiau Gabrieliukas,
Jei valstietį palei traką
Nesušaldyčiau į ragą.
Ką valstietis! LNKą,
Tautai pasakos bet ką!

Pasigyrė, na ir dumia,
Pas Valstietį į pakrūmę.
O valstietis — malkas kerta.
Kirvis skamba.
Darbas verda:
Užsimoja
Ir kad tvoja,
Tai net skiedros išlekioja.
Meta pirštines į šalį:

—Ū ta ta! Karšta dienelė! —

Vienas sau valstietis šneka,
O jo rankoj kirvis žvaga.
Gabrieliukas galvą kraipo.
Pasižiūri.
Pasivaipo.
Ir galvoja:

„Tuoj tu bėgsi,
Kaip korka iš bonkės lėksi
Va, ir bus tada, žmogeli,—
„Ū ta ta! Karšta dienelė…”

Ir sutelkęs visą delfį,
Jis pradėjo širšą kelti.
Kaklą rankom apsivijo,
Makaronais prikabino.
Kiek galėjo tiek melavo
Kas tik klausė - tą apgavo.
Ir Gabrutis pagalvojo:

reklama

„Na, dar vieną šaltą gūsį,
Ir, vargšeli, tu pražūsi,
Suragosi kaip tas ponas,
Nuo LSDP raudonas…”

Ir nušokęs nuo pusnyno,
Vėl jis pūsti pamėgino:
Griebia ausį, griebia nosį,
O valstietis nusikosi
Ir kiek gali
Ožy engia,
Net sušalęs
Kirvis spengia.

Piktas piktas kaip angiukas
Tūpsi vėpso Gabrieliukas —
Čiupt už kojų, čiupt už rankų
Ir į antį įsirango,
Bet valstietis nesušąla,
Tik konservams pleištą kala.
Anūkėlis nebežvengia... 
Kas kirviu o kas derybom,
Kvepia LKD skyrybom.

Šaltas sniegas žaižaruoja.
Karštas prakaitas garuoja.

Pagaliau Ramūnas sako:
— Na ir karšta čia prie trako
Ko tas triukšmas išsisėmė,
Duotų gūsį šalto vėjo.

Gabrieliukas net pašoko,
Vos iš apmaudo nesprogo,
Pasitelkęs tėvė trys,
Na, dabar tai pavarys
Ir, sutelkęs visą rūstį,
Vėl pradėjo žandus pūsti.

O Valstietis be skrebučių
Krauna malkas ant rogučių.
Baigęs darbą, ant kelmuko
Atsisėda, bet nerūko…

Pailsėjo, pasėdėjo
Ir per girią nugirgždėjo.
Liūdnas Tata atlingavo:

— Kur valstietis?
— Nuvažiavo!
— Na, matei dabar, kvaileli,
Partijai ateina galas.
Tau sušaldyt šalį knieti…
Ką ten šalį!
Jei Valstietį
Šaldei šaldei tu prie šilo —
Ne sušalo, o sušilo…

Nors Valstiečiai apšerkšnijo,
Darbas pletkų nesibijo!

Piktas piktas kaip angiukas
Susimąstė Gabrieliukas.
Ir nusivedė per pūgą
Tata tylintį Anūką.

---

Istorija neturi nieko bendro su realybe. Bet kokį sutapimą realybėje ir laikyti tik sutapimu.
Vyrai, nešaldykit, nesiskaldykit, - apsivienykit ir ... Vardan Tos!