Baisiau už faustutes yra egzaltuoti maži berniukai, kurie vaidina vyrus ir kurie pradeda mistifikuoti save

Savo bloge, kurį skaito Fausta, jos mama, mano teta ir mano geriausias draugas Algimantas parašiau apie faustutes. Tipo tas durnes, kurios pavertė Feisbuką infekcine ligonine su savo seilėtomis banalybėmis, vaidina intelektuales ir kad pačios užsidirba. Nixuja, iki šiol Faustai moku kasdien už koldūnų honorarą.

Bet baisiau už faustutes yra egzaltuoti maži berniukai, kurie vaidina vyrus ir kurie pradeda mistifikuoti save.

Jie kalba paskubom, neurotiškai, ir jų kalboje daug tuščių pareiškimų, kurie turi skambėti, kaip svarbūs, tačiau iš tiesų yra beprasmis pasipūtėliškas barškėjimas: "svarbiausia, kad būtų apie ką rašyti", nes jie nesupranta apie ką rašo, "Geros naujienos pačios neateina" (suprask, bajeris),fotografuoja turėklus ir rašo pavadinimus angliškai (cool bliat). Tai be galo originalu. Tu tikras tamsus ir retas charakteris. Praktiškai vienišas stepių vilkas, maištininkas ir specialiųjų pajėgų kareivis.

reklama

Jie labai mėgsta kartoti (apsimestinai draugišku tonu) tėviškas vieno žodžio frazes, reiškiančias viršenybę: „sutarėm?“, „gerai?“. Su jais niekas nesitaria ir nesitars, jie tiesiog nori atrodyti kaip tie, kas nustatinėja taisykles, nors jie dažniausiai nenustatinėja nieko. Tik algą ir naktines darbo valandas faustutėms.

Jie yra mazgotės, fokusuoti ties savo įsivaizduojamu kietumu, kurio nepalieka be dėmesio nė sekundei, ir turi jį įrodinėti nuolatos, nes yra kieti kaip pernykštis šuns kakutis arba koldūnai su mano įdaru.

Jų kietumas yra tokia pati fikcija, kaip ir jų tinkamumas bet kokiai naudingai ekonominei veiklai. nekalbant jau apie veiklą su moterimis, nes jie tam dar neužaugę.

Jų principingumas (o taip, jie mėgsta save vadinti principingais) yra visai kaip nonkonformizmas tų, kas spjaudo ant žemės, nesiprausia ir pateikia tai, kaip savo individualybės išraišką. Nes vieną dieną jie sako niekada, o kitą - OK, pardavinėsim tuos koldūnus, nes ėsti tai norisi, o faustutėms geliniai nagai tai kaip sausi pusryčiai.

Kiekvienas pažįstame bent vieną ar kelis tokius vienišus vilkus, bręstančius gyvenimo valdovus, kurie niekada nesubręsta ne tik iki valdovų, bet ir iki vyrų. Lieka mažais berniukais, kuriuos globoja faustutės. Ir jų istorijas klauso vis siauresnės auditorijos, jų postus komentuoja mažiau nei N.Vasiliauskaitės, kol, neišvengiamai, jie pasiekia galutinę savo tobulėjimo stadiją, kai kalbasi patys su savim, ir tada aplinkiniai tik supratingai linkčioja.

Jie dažniausiai dėvi raudonas kepures, nes raudonos kepurės yra brandas. Vienas brangiausių Lietuvoje.

Apie ką aš čia? Xer znaet bliat. Pasąmonės srautas prabilo. Vyr Redaktorė nespėjo suredaguoti. 3,14zdiez.