Vokietija. Tolerancijos kaina

Migracijos krizė Europoje gilėja. Atsakinga už Europą užplūdusius pabėgėlius dauguma europiečių laiko Angelą Merkel. Ir ne be pagrindo, atvirai kalbant, kadangi faktiškai visas šis projektas „Pabėgėliai“ yra jos kūrinys.

Pačioje pradžioje, kai pabėgėlių buvo dar nedaug, Merkel tiesiog mėgavosi savo nelaimingų žmonių gynėjos vaidmeniu, rėždama kalbas ir ragindama piliečius priglausti žmones, kurie buvo priversti palikti tėvynę. Kalbos buvo populiarios, geraširdžiai vokiečiai buvo pasirengę suteikti pagalbą nelaimingiesiems ir ją teikė. Kanclerė kurį laiką buvo „ant žirgo“, o šūkis „Mes tai padarysime!“ tapo jai nacionaline idėja.

Tačiau kažkuriuo momentu pasidarė aišku, kad humanizmo akcija – lazda su dviem galais. Pabėgėlių pasidarė pernelyg daug. Vokietija, pasinaudodama savo įtaka ES, įtraukė į akciją visas ES šalis, tačiau tai nepagelbėjo. Dar daugiau – migrantų klausimas sugadino santykius tarp ES narių.

reklama

Problemų kelia ne tik ir ne tiek pabėgėlių skaičius. Jų paskirstymas ES šalyse – išsprendžiamas klausimas. Baisiausia buvo tai, kad su pabėgėliais į Europą atkeliavo terorizmas. To ir reikėjo laukti, tačiau Europa tam nebuvo pasiruošusi.

Merkel, kuri nepavargsta kartoti savo mantrą „Mes galime tai padaryti!“ netgi po to, kai šalyje nugriaudėjo teroro aktai, kuriuos suorganizavo migrantai, pradėjo kritikuoti iš visų pusių, o buvęs Bavarijos vadovas Edmundas Štoiberis netgi ruošiasi pateikti ieškinį į teismą prieš kanclerę ir jos migracijos politiką.

Suprasdama, kad reikia imtis kažkokių priemonių, Merkel per tradicinę spaudos konferenciją Berlyno Spaudos namuose pateikė planą iš 9 punktų, skirtą situacijai stabilizuoti, tačiau iš miglotų formuluočių galima spręsti, kad tai daugiau imitacija nei konkretus planas.

O tuo tarpu situacija Vokietijoje artėja prie katastrofos. Ji nesiliaus tokia buvusi net tuo atveju, jei paaiškės, kad neseniai praūžusi prievartos banga tebuvo atsitiktinis siaubingų aplinkybių sutapimas ir kad Vokietijai kol kas negresia nauji teroro aktai.

Situacijos katastrofiškumas slypi tame, kad islamistai, apsipratę naujoje vietoje, ne tik nemėgina integruotis į vokiečių visuomenę, bet netgi neketina to daryti. Dar daugiau, savo uždaviniu jie laiko atvesti vokiečius į tikrąjį kelią, t.y. išmokyti (priversti) juos gyventi pagal islamo įstatymus.

reklama

Jie visiškai atvirai aiškina: „Krikščionys purvini kaip šunys ir už tai juos reikia žudyti!“ Kai kuriuose Vokietijos miestuose jau pasirodė šariato policija, dalinanti nurodymus, kaip vokiečiai turi gyventi: nesilankyti lošimo namuose, nesiklausyti muzikos, nesilankyti koncertuose, nevartoti alkoholio…

Viso to nepaiso Vokietijos valdžia, kuri, grubiai kalbant, išsikraustė iš proto dėl tolerancijos. Ryški to iliustracija – Merkel pasisakymas, kai ji kreipėsi į pabėgėlius musulmonus su prašymu (!!!) suprasti ir gerbti vokiečių tautos mentalitetą, šimtametes tradicijas bei valgymo įpročius. Tame tarpe neversti jėga (!!!) vokiečių atsisakyti dešrelių ir šonkauliukų. Sunku tuo patikėti, tačiau tai faktas.

Ir tai dar ne viskas. Įvykių plėtotė Artimuosiuose Rytuose ir Turkijoje duoda pagrindą manyti, kad į Europą gali plūstelėti nauja pabėgėlių banga. Stabilumo, savaime suprantama, Europai tai nepridės.

Konflikto atveju pasyvioji jo pusė visada pralaimi. O tai, kad europiečiai šiuo metu užima būtent pasyvią poziciją, yra neabejotinas faktas. Dėl to jie ir pralaimi pabėgėliams. Vokiečių pasipriešinimas kol kas pasireiškia tik raginimais, kad valdžia nenuolaidžiautų musulmonams, nepritaikytų šalies įstatymų bei nusistovėjusių tradicijų musulmonų labui.

Tačiau kol kas Merkel ir jos kolegos toliau daro reverensus migrantų adresu. Geruoju tai nesibaigs. Jeigu pabėgėliams nebus parodyta jų vieta, netrukus vokiečiams patiems teks tapti pabėgėliais.

Pradėdama realizuoti programą „Pabėgėliai“, Merkel tikėjosi, kad įamžins savo vardą istorijoje. Tik tai bus įamžinimas su minuso ženklu. Nes šitas projektas sugriaus ES, jei nebus imtasi priemonių. Kokios tai turėtų būti priemonės, panašu, šiandien niekas nežino.