Saugios erdvės ir naujoji cenzūra

Vakarietiško išsilavinimo idėja grindžiama prielaida, kad aukštoji mokykla yra laisvo mąstymo ir nevaržomų diskusijų erdvė. Tačiau tam iškilo pavojus.

Vakarų universitetuose įsišaknijęs politinio korektiškumo fenomenas nieko nebestebina, bet naujausios tendencijos glumina. Saugios erdvės (angl. safe space) idėjos šalininkai teigia, kad jautriems studentams reikia sukurti zonas, kuriose jie atsitvertų nuo kitokių pažiūrų žmonių. Žodžiai prilyginami fiziniam poveikiui ir jo reikia saugotis. Maždaug prieš 30 metų įvesta kaip pedagoginė praktika suteikti balsą silpnesniems ir labiau pažeidžiamiems, pastaraisiais metais saugios erdvės idėja vis atviriau politizuojama.

Apie universitetų politizavimą knygą rašantis Kento universiteto sociologijos profesorius emeritas Frankas Furedi IQ pasakojo, kad šiuo metu saugios zonos samprata yra kaip priemonė bet kokiai kritikai tildyti. Ji pakerta akademinę laisvę ir laisvo nuomonių apsikeitimo idėją. Pasak F. Furedi, iki absurdo perspaudžiamas kairiųjų studentų jautrumas veda į ideologinį konformizmą. Buvusi Barnardo liberaliųjų menų koledžo (JAV) prezidentė Judith Shapiro įsitikinusi, kad saugių erdvių kūrimas stabdo autentiškos drąsos ir studento asmenybės augimą.

Tipinė saugi zona prieš beveik dvejus metus atsirado Brauno universitete (JAV). Studentai surengė diskusiją apie seksualinį priekabiavimą universitetuose ir į ją pakvietė libertariškų pažiūrų aktyvistę Wendy McElroy. Ji žinoma dėl savo kritiško požiūrio į terminą „prievartavimo kultūra“ (angl. rape culture). Nors pati buvo išprievartauta, ši feministė kaltina tik ją nuskriaudusį asmenį, o ne „patriarchalinę“ Vakarų kultūrą ar visus be išimties vyrus, kaip tai įprasta daryti „feministinėje ortodoksijoje“.

reklama

Sužinojusi apie W. McElroy dalyvavimą, Katherine Byron, universiteto administracijos seksualinio priekabiavimo skyriaus atstovė, pašiurpo. Moteris teigė, kad šios pašnekovės atvykimas į Brauno universitetą įžeidžia prievartos aukas, paneigia jų patirtis ir kenkia aukų emociniam komfortui. K. Byron pasiekė, kad tuo pat metu vyktų kita – „saugi“ – diskusija ta pačia tema su „saugiais“ pašnekovais. Studentai atskirame kambaryje atvėrė saugią zoną, kurioje galėjo prisiglausti įžeisti W. McElroy įžvalgų.

Kambaryje vaišinta sausainiais, grojo raminanti muzika, rodyti filmuoti siužetai su žaidžiančiais šuniukais. Jame buvo pagalvėlių, antklodžių, spalvinimo knygelių ir įvairių žaislų. Diskusijos metu saugioje erdvėje apsilankė daugiau nei 20 studentų. Emma Hall, viena kambarį ruošusių aktyvisčių, nuėjo pasiklausyti debatų, tačiau netrukus grįžo į saugią zoną. „Jaučiausi bombarduojama daugybės nuomonių, kurios prieštarauja mano įsitikinimams“, – atviravo studentė.

Kalti ir klasikai

Dabartiniai studentai tokie jautrūs, kad kai kuriose studijų programose dėstant tam tikrus kūrinius jau verčiama iš anksto perspėti apie potencialiai „žeidžiantį“ turinį. Kolumbijos universiteto (JAV) studentų laikraštyje „Columbia Spectator“ neseniai skelbtas straipsnis, kuriame rašoma apie lytinį priekabiavimą patyrusios studentės skundus literatūros dėstymu. Ją supykdė romėnų lyrikos klasiko Ovidijaus „Metamorfozėse“ aprašomi Persefonės ir Dafnės (žr. iliustr.) mitai, kuriuose pasakojama apie graikų dievų Hado ir Apolono „lytinį aktyvumą“. Labiausiai studentę suerzino tai, kad interpretuodama Ovidijaus kūrinį dėstytoja kalbėjo apie kalbos grožį ir vaizdinių įstabumą. Klausydama profesorės studentė pasijuto atstumta ir nesaugi. 

Straipsnyje priduriama, esą „Metamorfozėse“ dėstomas gluminantis ir žeidžiantis turinys, marginalizuojantis įvairias studentų tapatybes. Perspėjama, kad šį kūrinį gali būti sunku skaityti lytinės prievartos aukoms, nebaltosios rasės atstovams ir mažas pajamas gaunančių asmenų atžaloms.

Universitetas turėtų būti vieta, kurioje nepaisoma visuomenės spaudimo ir dominuojančių prietarų, laisvai diskutuojama pačiomis jautriausiomis temomis.

Ginčai verda ir dėl kitų kūrinių cenzūravimo: Williamo Shakespeare’o „Venecijos pirklio“ (dėl antisemitinių pastabų), Virginios Woolf „Misis Delovėj“ (dėl savižudybės temos) ir Josepho Conrado „Tamsos širdies“ (dėl juodaodžių atvaizdavimo). Niujorko universiteto profesorius, moralės psichologas Jonathanas Haidtas yra rašęs apie atvejį, kai kartą uždavęs skaityti straipsnį apie dilemas, su kuriomis susiduria nuo vėžio mirštančio paciento gydytojas, sulaukė pastabos iš studento, nes šis tikėjosi būti perspėtas apie „traumuojantį“ teksto turinį.

reklama

Dar labiau gąsdinanti tendencija – draudimas kitaip mąstantiems kalbėtojams dalyvauti universiteto renginiuose. „Henry Jackson Society“ instituto tyrėjas Gray’us Sargeantas IQ priminė pernykštį Voriko universiteto (Jungtinė Karalystė) sprendimą uždrausti kalbėti žinomai islamo kritikei ir žmogaus teisių aktyvistei Maryam Namazie. Oksfordo koledžas sykį neįsileido kontroversiško vokiečių istoriko Ernsto Nolte’s, keli Vokietijos universitetai uždraudė atvykti už eutanaziją pasisakančiam bioetikui Peteriui Singeriui, o Brandeiso universitetas užvėrė kelią kitai islamo kritikei Ayaan Hirsi Ali. Panašiai pasielgta su buvusia JAV valstybės sekretore Condoleezza Rice, Tarptautinio valiutos fondo direktore Christine Lagarde ir nemažai žydų kalbėtojų.

Universiteto suvaikėjimas

Iš pirmo žvilgsnio saugių zonų steigimo idėja atrodo suprantama. Pasak G. Sargeanto, pagarbi atmosfera, kai studentai jaučiasi gerai ir saugiai, gali pakelti diskusijų kokybę. Be to, kai kuriose ugdymo įstaigose iš tiesų pasitaiko šiurkščių, netgi sisteminių patyčių, kurioms abejingi pedagogai ir administratoriai. Prieš konkretų asmenį nukreipti įžeidžiantys komentarai yra nepateisinami ir netoleruotini. Problema iškyla tuomet, kai sąmoningai ar nesąmoningai supainiojami asmeniniai įžeidimai ir bendro pobūdžio argumentai arba faktai.

Kaip savo naujausioje knygoje „Free Speech: Ten Principles for a Connected World“ („Žodžio laisvė: dešimt susaistyto pasaulio principų“) rašo Oksfordo universiteto (Jungtinė Karalystė) istorikas Timothy Gartonas Ashas, universitetas turėtų būti vieta, kurioje nepaisoma visuomenės spaudimo ir dominuojančių prietarų, laisvai diskutuojama pačiomis jautriausiomis temomis. Universitetas yra terpė, kur susidurdamas su skirtingų pažiūrų bendraamžiais studentas turi galimybę užsiauginti „intelektinius raumenis“. Aukštoji mokykla sudaro sąlygas mokytis į pasaulį žvelgti iš įvairių perspektyvų, taip stiprindama argumentavimo ir įsiklausymo įgūdžius. Noras užsisklęsti ir girdėti tik tai, kam pritariama, nesuderinamas su universiteto misija.

Jei brendimo laikotarpiu studentai neįstengia susitaikyti su faktu, kad daugelio žmonių įsitikinimai absoliučiai priešingi, kaip jiems gyventi už universiteto ribų? Normaliomis sąlygomis aukštoji mokykla yra tarpininkė, leidžianti studentui pamažu tapti suaugusiu žmogumi, kuris priima pasaulį tokį, koks jis yra. Pasaulis už universiteto ribų yra visiškai nesaugi zona, kurioje mažai kam rūpi, kaip kas jaučiasi dėl visokių vertinimų. Universitetas įveda studentą į šiaip jau atšiaurų pasaulį. Svarbi šio proceso dalis – galimybė išgirsti ir apmąstyti kitokias nuomones.

Su ekstremizmu britų mokslo įstaigose kovojantis G. Sargeantas įsitikinęs, kad skirtingai mąstančių lektorių draudimai kenkia universitetų vidinei kultūrai. Turi būti draudžiami tik išties radikalūs ekstremistai, o daugiau dėmesio vertėtų skirti pačių renginių pobūdžiui. Jei pakviečiamas kontroversiškas pranešėjas, būtina pasirūpinti, jog renginyje kalbėtų ir jam oponuojantys nuomonės formuotojai, kad studentai galėtų stebėti argumentuotus ir atvirus debatus. Taip pat būtina skirti pakankamai laiko auditorijos klausimams, o diskusijos vedėjas turi būti kiek įmanoma neutralesnis.