Kam trukdė stipri pasaulietinė Sirija?

Darja Aslamova, speciali KP korespondentė, paskelbė savo reportažą iš globalistų-teroristų naikinamos Sirijos. Pateikiame šio reportažo fragmento vertimą.

Iki taip vadinamo „Arabų pavasario“ Sirija buvo viena iš labiausiai išvystytų, pasaulietinių, saugių ir civilizuotų arabų pasaulio valstybių. 2010-siais ikikariniais metais jos ekonomikos augimas buvo 4,5%, valstybės biudžetas buvo nedeficitinis (Ir tai nepaisant to, kad Sirijai tenka maitinti 1,2 milijono Irako pabėgėlių ir 400 tūkstančius palestiniečių.) Turizmas klestėjo. Žemės ūkis buvo vienas iš rentabiliausių pasaulyje. Net sausra, neva išprovokavusi „revoliuciją“, — nemalonus, bet įprastinis reiškinys Sirijoje. Būtent dėl sauso klimato Sirijoje auginamos kietųjų kviečių veislės, kurias, pavyzdžiui, italai pirko makaronų gamybai.

Čia visur riebį, raudona žemė, kuriai tik gimdyti ir gimdyti. Kviečiai, alyvuogės, pistacijos, vynuogės, imbieras. Viskas noksta ir sirpsta po kepinančia saule. Čia gyvena versli ir rytietiškai gudri tauta, tūkstančius metų besisavinanti verslo meną. Iki karo šalyje buvo pastatyti puikūs keliai, kuriais į Siriją atvyko prekyba ir verslo pagyvėjimas. Būtent šie keliai išgelbėjo valstybę, kada teroristai užgrobė pagrindines magistrales. Bet liko daugybė vietinės reikšmės asfaltuotų kelių. Net sunkiausiais 2014 metais, kada karas apėmė beveik visą Siriją, pramonės augimas sudarė 1% (aš nekalbu apie „pilką“ verslą, kuris, suprantama, nepateko į oficialias suvestines).

reklama

Kai aš važiavau iš Aleppo, mane pribloškė didžiulis skaičius sunkvežimių, kurie nepaisant apšaudymų, vežė žymiąją Aleppo tekstilę. Čia pat dirbo buldozeriai, ruošę naują kelią vietoj užgrobtojo teroristų. Laukai dirbami net ten, kur bet kuriuo momentu gali pulti IVIL -ininkai.

Sirai — nenuilstantys statybininkai ir gyvenimo mylėtojai. Damaskas, miestas, kuriam pačiais kukliausiais skaičiavimais ne mažiau negu dešimt tūkstančių metų, nepaprastai šiuolaikinis ir perpildytas gyvenimo. Prie apšaudymų jau priprato. Į madingą senojo miesto restoraną prieš kelias savaites atskrido mina, užmušusi kelis žmones, vienok, žmonės kaip ir anksčiau sėdi kavinėje, rūko kaljaną ir mėgaujasi gyvenimu. Sirijoje, be to, pats skaniausias maistas pasaulyje. (Patikėkite patyrusiu žmogum. Net kariaujančiame Aleppo yra viena užeiga, kuriai restoranų gidas „Mišlen“ duotų visas tris žvaigždes.)

Žmonės čia malonūs ir paslaugūs. Vietinė biurokratija, nepakenčiama, bet net su ja galima sutarti. Vagystės neišplitusios, nepaisant to, kad Damaske dėl pabėgėlių gyventojų padaugėjo trigubai. Žmonės dažnai automobilius palieka neužrakintus. Pirmas įspūdis iš Damasko — tai didi civilizacija (skirtingai, pavyzdžiui, nuo Kairo, kur slankioja visiškai laukiniai žmonės). Nuostabus, įsimylėjęs į gyvenimą miestas, pakantus, atlaidus, kultūringas. Iki karo čia beveik nenešiojo hidžabų. Bet kaimo gyventojai ir pabėgėliai, pakeitė šį paveikslą. Bet miestiečiai, skirtingai nuo „privažiavusių“, vaikštinėja apsivilkę siaurus „suplėšytus“ džinsus, merginos iššaukiančius megztinius su giliomis dekoltė ir dažo plaukus pačiomis neįsivaizduojamomis spalvomis. Ir niekas nešvilpia joms iš paskos, kaip įprasta rytuose.

reklama

Kam gi trukdė turtinga pasaulietinė Sirija, kur petys į petį taikiai sugyveno krikščionys ir musulmonai, ir kurių ekonomika augo kaip ant mielių? Na beveik visiems. Saudo Arabijai ir Katarui, kurie svajojo nutiesti pro ją naftotiekius ir dujotiekius į Europą, bet ir pilnai atversti į vachabizmą (radikalus mokymas, atsipumpuravęs nuo islamo) sunitišką gyventojų dalį, sudarančią 78 procentus. Turkijai, kuri dėl savo istorinės tradicijos (Sirija buvo Osmanų imperijos dalimi) įprato laikyti kaimyninę valstybę tarytum savo tėvonija. Izraeliui, atėmusiam savo laiku iš Sirijos Golano aukštumas (ne tik strategiškai svarbias, bet ypatingai derlingas žemes klimato, žemės ūkio, turizmo ir religinės pyligrimystės požiūriu). Kovojanti Sirijoje Asado pusėje libanietiška „Hezbolla“ (vienas iš Izraelio priešų) patyrė rimtus nuostolius (pagal gandus, iki dviejų tūkstančių žmonių), kas vėl gi paranku nedraugiškiems kaimynams. Todėl Izraelis noriai teikia medicinos pagalbą „An-Nusros“ ir IVIL teroristams, neva vadovaudamiesi mielaširdyste. (Jūs galite įsivaizduoti izraelietį, kuris dėl artimojo meilės gydo smogikus iš IVIL?! Aš negaliu.)

Be to, nemažai ekspertų atkreipė dėmesį į tą faktą, kad IVIL niekada negrasina Izraeliui, ir savo ruožtu Izraelis užrakinęs burną dėl IVIL. Iš visko sprendžiant, pas juos susiklostė normalūs dalykiniai santykiai. Dar daugiau, Izraelis ne kartą bombardavo „Hezbolla“ kolonas Sirijos teritorijoje, kurios vyko į pagalbą žūstančiai sirų kariuomenei. Bet pagrindinis Sirijos priešas – Amerika. Nereikia būti aukštakakčiu, kad suprasti pagrindinę JAV strategiją: jie naikina tiktai santykinai pasaulietines, klestinčias musulmonų valstybes, kur islamo ekstramizmo nė kvapo. Jų tikslas — chaosas, griaunantis taikų islamą. Taip buvo sunaikintas pasaulietiškas Irakas valdomas Saadamo Huseino, nuosaiki Libija, nuosaikus Egiptas, kontroliuojamas Mubarako, o dabar taikiniu tapo Sirija. Amerikonus visiškai nejaudina žmogaus teisės Saudo Arabijoje ir Katare, apsėstose vachabizmo mokymu. Juos nejaudina šiitų Bachreinas (kur yra amerikoniška bazė), valdžią kur užgrobė saujelė apsišaukėlių sunitų „monarchų“. Kodėl? Viskas labai paprasta. Vachabizmas buvo sugalvotas anglų XIX amžiuje, o Saudo Arabijoje anglosaksai užkėlė ant sosto uzurpatorius Saudus, kurių kraujagyslėse nėra nei lašo kilnaus Muchamedo palikuonių kraujo. Tai padirbti prakeikti karaliai (žydų kilmės, vert. past.). Būtent šiems apgailėtiniems grobikams atidavė raktus nuo didžiausių šventovių Mekoje ir Medinoje. Apie tai žino visas arabų pasaulis.

http://www.kp.ru/best/msk/war_in-syria/

Vertė A.L.

Šauksmas