Toliau tapomas Angelos Merkel portretas

2015 metų spalio 18 dieną portale „Šauksmas“ aš paskelbiau straipsnį „Trys Angelos Merkel portreto štrichai“. Per tą laiką pažeisdama Vokietijos ir Europos Sąjungos įstatymus ji atvėrė ES sienas ir įsileido kelis milijonus nelegalių imigrantų, visuomenės klaidinimo tikslu pavadintų „pabėgėliais“, atnešusių į Europą gerai pamirštas ligas, prekybą narkotikais ir terorizmą. Vien į Vokietiją atvyko 1,8 milijono imigrantų iš Artimųjų Rytų ir Azijos, kurie šiukšlynu pavertė šią tvarkingiausią Europos valstybę, o visus Europiečius – teroristų įkaitais, kurie bet kada gali būti atakuoti islamo teroristų. Ji inicijavo migrantų readmisijos sutartį su Turkija, kuri pavertė Europos Sąjungą dar ir Turkijos įkaite. Žodžiu, prie ko beprisiliestų šis politikos Antimidas Europoje, viskas virsta mėšlo krūva. Žemiau pateikiamas papildytas „Trys Angelos Merkel portreto štrichai“ straipsnio variantas.

Praėjo metai laiko ir prie mano kurto Vokietijos kanclerės portreto tenka pridėti dar kelis juodus štrichus. Gal jų bus dar daugiau, laikas parodys. Man Vokietijos kanclerės paveikslas sukelia gilų pasišlykštėjimą. Tai chameleonas, XXI amžiaus Hitleris, Europos naikintojas.

Kokios šaknys, koks kamienas, kokia lapija, tokie ir vaisiai

Kremta visa Europa karčius Angelos Merkel sunokintus vaisius – milijonus į Vokietiją jos pasikviestų migrantų ir nesupranta, kas čia su ta vokiečių Frau atsitiko, kodėl ji Europą sunaikinti nori, kodėl taip, o ne kitaip elgiasi, kokie galimi jos elgesio motyvai ir kas gali jos elgesį įtakoti.

Vos prieš kelis metus Angela Merkel aiškino, kad „multikultūralizmo politika Europoje žlugo“, kad „migrantai nesiitegruoja“, kad „sėdi vokiečiams ant sprando“, kad „juos reikia išprašyti iš Vokietijos“, bet 2015 metų vasarą viskas kardinaliai pasikeitė. Ji ėmė kviesti migrantus vykti į Vokietiją. Nelegalus. Pažeidžiant ES įstatymus. Kodėl? Vokiečiai tokį Angelos Merkel elgesį pavadino „melu,oporunizmu ir kretinizmu“, pateikė jos pasisakymų senus vaizdo įrašus.

reklama

Toks asmenybės susidvejinimas turi medicinos diagnozę, tai šizofrenija. O jei tai ne liga, tai kokia šio patologinio asmenybės pasikeitimo priežastis? O gal tai ne asmenybė, o viso labo marionetė? Tuomet kas tampo ją už virvelių? Daugeliui tai tapo mįsle. Daugelis ėmė aiškintis nesuprantamo Vokietijos kanclerės elgesio pasikeitimo priežastimis, kelti prielaidas, ieškoti paaiškinimų. Ėmė atidžiau tirti jos šaknis – geneologiją, biografiją.

Kokį Angelos Merkel paveikslą nutapė nuolatos meluojanti, savo savininkų interesus transliuojanti ES žiniasklaida ir koks jis yra iš tikrųjų? Aš apsistosiu ties keturiais labai ryškiais, bet beveik nutylėtais štrichais Angelos Merkel paveiksle, nepretenduodamas į išsamią jo analizę.

Angela Merkel ir Štazi.

Angelą Dorotė Kazner, Merkel pagal pirmojo vyro pavardę, kaip pasakoja Olegas Veksleris savo straipsnyje „Angela Merkel, kaip Štazi gyvatės kiaušinis“, dirbti fiziku nenorėjo. Ją viliojo politiko karjera ir visuomeninis darbas. Po diplomo gynimo ji bandė įsidarbinti Berlyno Technikos universitete, bet jos nepriėmė. Tada Angela įsidarbino VDR Mokslų Akademijos Fizikinės chemijos institute, kur ji greitai tapo komjaunimo sekretore (FDJ) ideologijai.

Veksleris pasakoja:

„Merkel rinko pinigus ginklams „marksistiniams-lenininiams“ Mozambiko, Zimbabvės, Angolos, PAR ir kitų Afrikos šalių partizanams ir ilgainiui tapo tokiu patikimu Honekerio režimo asmeniu, kad jai leisdavo net išvykti į VFR – tokią privilegiją VDR režimas suteikdavo ne daugeliui. Praktiškai tiktai partiniams funkcionieriams ir Štazi bendradarbiams. Bet kur kas dažniau ji važinėjo į TSRS. Dar būdama moksleive, FDJ kuopelėje, ji laimėjo ten rusų kalbos Olimpiadą. Kelis mėnesius ji viešėjo Donecke, oficialiai – mokėsi rusų kalbos (kurią ji ir taip jau mokėjo gana ir gana neblogai).“

„Daugelis įsitikinę, kad Merkel tarnavo slaptu Štazi agentu su slapyvardžiu „Erika“. Ir niekada net negalvojo apie kokią opoziciją. Kalba, kad ir į darbą Akademijoje ėmė tik tuos, kas bendradarbiavo su Štazi, o jau į postą komjaunimo sekretoriaus ideologijai tai privalomai. O apie gyvenimą Donecke ji dabar nei žodžiu neprisimena. Trys metus ji dirbo viename biure Akademijoje su Michaeliu Šindhelmu, irgi vėliau demaskuotu Štazi agentu. Tame pačiame pastate buvo ir VDR televizijos studija ir elitinė Felikso Dzeržinskio vardo specialių dalinių brigada. Paprastiems mirtingiesiems įeiti ten buvo draudžiama. Vėliau Šindhelmas tapo rašytoju ir savo pirmajame romane „Roberto kelionė“ aprašė ne tiktai savo darbą Štazyje, bet ir savo darbą kaimynės biure, turėjusios kodinį vardą „Erika“, kuri labai primena Merkel. Tarp kitko Šindhelmas, kuris mokėsi Voroneže (kur jį ir užverbavo), o šiandien vadovaujantis teatrui Bazelyje, buvo ne tiktai dvigubu Merkel kolega, bet ir jos meilužiu.“

Olego Vekslerio žodžiais, pati Merkel prisipažįsta tik, kad Štazi bandė ją užverbuoti, kada ji pateikė dokumentus į Technikos universitetą. Bet ji neva sugebėjo atsisakyti, motyvuodama savo plepumu. Bet ką darė Štazi su tais, kas nepatenkino jų prašymo dėl bendradarbiavimo? Bet ką, tikrai nelaikė sekretorių ideologijos, agitacijos ir propagandos klausimams postuose.

1986 metais Merkel apgynė disertaciją (po 8 metų aspirantūros!), tam jai prireikė ne tiktai išlaikyti marksizmo-leniniamo minimumo egzaminą (kurį ji studijavo 13 metų), bet ir parašyti monografiją „Kas yra socialistinis gyvenimo būdas“?

Žlugus VDR, Merkel užsiima politika. Ji patraukia į KDS partiją. 1989 metų gruodį Merkel atsidūrė opozicinėje organizacijoje „Demokratijos proveržis“ (pradžioje sisteminiu administratoriumi, nes mokėjo įjungti ir išjungti vakarietiškus kompiuterius). Į šią organizaciją ją pakvietė tuo metu šiai organizacijai vadovavęs advokatas Volfgangas Šnur. Jis buvo Štazi agentas, kur turėjo slapyvardį „Torsten“ ir „daktaras Ralfas Širmeris. Šnuras tarnavo Štazi nuo 1965 metų ir pagrindinai užsiiminėjo bažnyčios reikalais, kartu su Angelos Merkel tėvu Kazneriu. Jis ir pasikvietė savo Štazi kolegę Merkel.

Šnuras visaip stengėsi organizacijai „Demokratijos proveržis“ suteikti jam kairuolišką pobūdį ir režimui palankią formą. Šnurą paskyrė vadovauti „Demokratijos proveržiui“ nusiųsdami savo Štazi viršininkui – Klemensui de Mezjerui (su kuriuo Kazneris ne tiktai artimai draugavo, bet kartu kūrė „Bažnyčios socializmo sąlygomis“ koncepciją). Jo sūnus Lotaras de Mezjer tapo paskutiniu VDR premjeru (o tuo pačiu ir VDR užsienio ministru). Gana greitai, tarp kitko, paaiškėjo, kad de Mezjeras, kaip ir jo tėvas, tarnavo Štazi ir turėjo slapyvardį „Černi“. Dabartinis finansų ministras Šoiblė ilgai bandė jį išsukti nuo šio kaltinimo, bet 1992 metais de Mezjeras buvo identifikuotas kaip slaptas bendradarbis „Černi“. Iki demaskavimo momento jis jau buvo tapęs KDS pirmininko Helmuto Kolio pavaduotoju ir VFR ministru ypatingiems pavedimams.

Apie Merkel tėvą Olegas Veksleris rašo: „Keli žodžiai apie tėvą Keznerį, šventiką, dirbusį Štaziui ir adaptavusio VDR bažnyčią pagal Demokratinio socializmo partijos lekalus. Tuo tikslu 1954 metais, tuojau po Angelos gimimo, jis su šeima išvažiavo iš Hamburgo į VDR, kada 3 milijonai rytinių vokiečių bėgo į priešingą pusę. Valdžia jį priskyrė prie VDR „pačių progresyviausių jėgų“, jo slapyvardis buvo „Raudonas Kazner“. Jis priešinosi disidentiškoms jėgoms bažnyčios aplinkoje, būdamas sudėtyje taip vadinamos “Weißenseer Arbeitskreis”, ir nuolatos buvo spausdinamas režimo laikraščiuose. Kūrė „Bažnyčios socializme“ teoriją kartu su Štazi (su aukščiau paminėtu Sinodo viceprezidentu Šnuru, Klemensu de Mezjeru ir valstybės sekretoriu Klausu Gizi). Jis turėjo net du automobilius – vieną asmeninį, o kitą personalinį, su vairuotoju. Ir jam leisdavo išvažiuoti į VFR bet kokiu laiku, pagal pageidavimą ir be suderinimo su viršininkais. Drabužius ir knygas jiems atsiusdavo iš Hamburgo. Angelai Mekel mokykloje atleisdavo chuliganiškus išpuolius, kuriuos neatleisdavo kitiems. Tokių privilegijų neturėjo net partiniai viršininkai, išskyrus partinę viršūnę. Tuo metu kai į opozicinius pastorius (kaip į Epelmaną) Štazi rengė pasikėsinimus ir juos žudė. O dukterų paprastų pastorių, suprantama, nedarydavo sekretoriais ideologijai, ir jų nepriimdavo nei į FDJ, nei į aukštąsias mokyklas, draudžiama buvo! O čia priėmė ne tiktai Angelą, bet ir jos seserį Ireną ir brolį Markusą (kuris irgi mokėsi fiziką tame pačiame Leipzige). Kada įvyko Vokietijos susijungimas, tėvas Kazneris buvo kategoriškai prieš, kaip ir visi funkcionieriai Honekerio diktatūros. Jo tėvas Liudvigas Kazmirčak (kuris pagal tėvą buvo visgi Voicechovskis) per Pirmąjį pasaulinį karą kariavo už prancūzus prieš vokiečius. Tam, kad po karo persikelti į Vokietiją, tapti tenai policininku ir pakeisti pavardę Kazmirčak į Kazner. Be to kartu su pavarde jis pakeitė ir konfesiją, iš kataliko tapo protestantu, sūnui Horstui, krykštitu pagal katalikų papročius, irgi pakeitė pavardę ir konfesiją. Čia pasireiškė kai kurie jo anūkės bruožai.“

Tolimesnė politinė Angelos Merkel veikla, ją supantys įvairaus plauko moraliniai ir lytiniai iškrypėliai nuodugniai aprašyti Vokietijoje gyvenančio blogerio Olego Vekslerio straipsniuose.

http://lussien.livejournal.com/141009.html

http://lussien.livejournal.com/141180.html

Angela Merkel yra 2011 metais apdovanota Kudenchove-Kalergi vardo premija “už nuopelnus, vienijant Europą“.

Kad suprastume, koks svarbus šis Angelos Merkel biografijos štrichas, reikia prisiminti Kudenchove-Kalergi, laikomu Europos vienijimo idėjos pradininku, teiginius. Savo sampratą apie Europos pertvarkymo baigtiniusrezultatus Kudenchove-Kalergi išdėstė knygoje „Praktinis idealizmas“(1925).

Pagrindine šio veikalo idėja tapo judaizmo dvasinės lyderystės pagrindimas europinėje civilizacijoje ir būtinybė paversti žydus „Europai vadovaujančia dvasine rase“. Tai išplaukė iš savotiško, Kudenchove-Kalergi visuomenės hierarchijos supratimo, kuris kaip du vandens lašai sutampa su vėlesne nacistų hitlerininkų „untermensche“ (atžmogio) teorija. Sunku pasakyti iš kur Vokietijos nacistai sėmėsi idėjų, bet negalima atmesti, kad juos galėjo įkvėpti būtent Kudenchove-Kalergi veikalas.

Visą europiečių masę Kudenchove-Kalergi suskirsto į dvi grupes: „kiekybės žmones“ ir „kokybės žmones“ (pas fašistus „undermensche“). „Kokybės žmones“ autorius klasifikuoja į dvi rases – kilmingą dvarininkiją ir žydus, kurie kartu sudaro, jo nuomone, branduolį būsimos Europos aristokratijos. Pirmenybė, vis tiktai, atiduodama žydams: dėka „ypatingo etinio santykio su pasauliu“ ir, neva esančio jų proto pranašumo, jie sudaro taip vadinamą „smegenų dvarininkiją“ arba „dvasinę aristokratiją“, užimančią lyderių pozicijas kovoje už kovą dėl žmonijos valdymo.

„Kas gi liečia kitus – „kiekybės žmones“, tai apie juos suvienytos Europos ideologas rašo: „Tolimos ateities žmogus bus sumaišyto kraujo. Rasės ir klasės išnyks pasekoje įveikimo erdvės, laiko, prietarų. Būsima eurazijos-negroidinė rasė, išoriškai panaši į senovės egiptiečių, pakeis tautų įvairovę asmenybių įvairove“. T.y. Europos vystymasis Kudenchove-Kalergi atrodė tokiu būdu: europiečiai susimaišo su kitomis rasėmis ir tautomis ir išnyksta kaip skirtingos nacijos, o jų elitas pakeičiamos žydų dvasine vadų kasta“, –rašo O.Četverikova.

Ar tai ne šimtaprocentinis fašismas? Vaizdingumo dėlei pateiksiu kelis vokiečių nacistų pasisakymus, kurių skelbiamos idėjos tikri broliai dvyniai su Kudenchove-Kalergi skelbiamomis idėjomis.

Alfredas Rozenbergas: „Mes išrinktieji, mes vieninteliai žmonės. Mūsų protai kuria tikrą dvasios valdžią; likusios žmonijos dalies protas yra grynai instinktyvus ir gyvuliškas…“

Otto Vaininger: „Pas absoliutų žydą nėra sielos“.

Otto Vaininger: “Žydai savo giliausiame pagrinde yra niekas“.

Henrikas Himleris: „Jis(žydas) tiek pat tolimas nuo mūsų, kaip gyvūnas tolimas nuo žmogaus.

Adolfas Hitleris: „Jis(žydas) nėra žmonijos dalis“.

Karlas Haushoferis: „Žydas tik mėgdžioja žmogų, bet nepriklauso tai pačiai rūšiai, kaip ir jis“.

Mokiniai aplenkia savo mokytojus. Taip jau dažnai būna.

Angela Merkel turi juridinę teisę įgyti Izraelio pilietybę.

„Sugrįžimo įstatymas“ priimtas 1950 metų liepos 5 d. Kaip sakoma „Elektroninėje žydų enciklopedijoje“, šis įstatymas yra teisiniu Izraelio pilietybės suteikimo pagal 1952 metų įstatymą, „kuris numato automatišką piliečio statuso gavimą kiekvienam žydui, atvykusiam į šalį „Sugrįžimo įstatymo“ pagrindu“. 

Angela Dorotėja Merkel gimė Vakarų Vokietijoje, Hamburge 1954 metais. Jos tėvas protestantų pastorius Horst Kasner, mama Galicijos žydė Herlind Kasner, mergautinė pavardė Jentzsch.

Dauguma Vokietijos gyventojų nežino apie Merkel žydiškas šaknis, o masinė žiniasklaida tai nutyli. Iki pastarojo laiko vokiečiai ją skaitė šimtaprocentine vokiete. Bet nesenai jos biografas Stefanas Kornelijus parašė savo knygoje „Angela Merkel – kancleris ir jos pasaulis“, kad Angela Kasner, pasirodo, ketvirtadaliu yra lenkė. Pagal autoriaus duomenis, Merkel senelis Liudvigas Kazmerčak, buvo pavainikis sūnus, gimė 1896 metais Poznanėje, tuo metu buvusios Prūsijos sudėtyje. Dvidešimtųjų metų pradžioje jis kartu su motina pervažiavo į Berlyną. Pavardę Kasner senelis apiformino 1930 metais, po sūnaus Horsto gimimo, Angelos Merkel tėvo. Kasneris studijavo teologiją Haidelbergo ir Hamburgo universitete. Dėl Merkel tėvo tautybės irgi reiškiamos abejonės. Manoma, kad jis kilęs iš Lenkijos žydų.

Dalinės tiesos sakymu (arba melu) apie savo biografijas pasižymi dauguma ES lyderių. Tuo ir mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė panaši į savo kolegę Angelą Merkel.

2008 metais Angelai Merkel suteiktas žydų organizacijos „B’nai B’rith“ apdovanojimas. 

Apdovanojimo metu laureatui yra įteikiamas aukso medalis, sertifikatas ir piniginė premija, kurios suma nėra skelbiama. Apdovanojimas suteikiamas įžymioms asmenybėms, kurios mažiausiai 40 metų pašventė žydų tautos gerovei, Izraelio valstybei ir pasiekė:

1. aiškiai prisidėjo prie žydų tautos tvirtumo ir vienybės kur tik jie bebūtų;

2. darbais ir dvasia palaikė Izraelio valstybę, kaip amžiną žydų tautos tėvynę;

3. kovojo ir pasisakė prieš visus antisemitizmo pasireiškimus ir prietarus;

4. simbolizavo pripažinimą aukščiausių žydų vertybių, etikos, valstybingumo ir kultūros;

5. nenuilstamai rėmė laisvę, demokratiją ir taiką tarp visų žmonių ir visada teikė to viltį;

6. nuosekliai demonstravo gilų rūpestį ir interesą žydų tautai, o taip pat jos būsimoms kartoms, gyvenančioms diasporoje;

7. buvo sektinu pavyzdžiu ir žydų tautos balsu visame pasaulyje, demonstruojant išskirtinį asmeninį charakterį, vyriškumą ir toliaregiškumą.

Aš nedarysiu jokių išvadų. Man, o manau ir jums, šių trijų Angelos Merkel portreto štrichų pilnai pakanka, kad suprasti kas vyksta.

Sekantys rinkimai į kanclerio postą Vokietijoje įvyks 2017 metais. Iki to laiko Angela Merkel pridarys dar daug piktadarybių Vokietijai ir Visai Europai. Jei ir toliau ji laikysis atvirų sienų politikos ir kartos savo šūkį „mes pajėgsime“, nėra abejonių, kad ji tikrai pajėgs pasaulio globalistams padedant sugriauti ne tik Vokietiją, bet ir visą ES. Jos pirmtakas Adolfas irgi „tai pajėgė.“