Klintonai ir Volstritas

+ 5 - 0

Автор: Valentinas Katasonovas
Источник: http://lebionka.blogspot.ru/2016/09/klintonai-ir-volstritas....
7534-10-02 (2016 г.), читали 2040

reklama

Valentinas Katasonovas

Apie Klintonų šeimos ryšius su bankininkais žinoma jau senai – dar nuo tų laikų, kada Bilas Klintonas dalyvavo prezidento rinkimuose 1990 -jų metų pradžioje. O patys ryšiai ėmė megztis nuo 1970 metų pradžios, kada Bilas užėmė Arkanzaso valstijos gubernatoriaus kėdę.

Klintonai ir Goldman Sachs: ilgo romano pradžia

Klintonų šeimos romanas su Volstrito bankais prasidėjo 1985 metais, kada Goldman Sachs pastebėjo jauną Arkanzaso valstijos gubernatorių. 1991 metais Niujorke įvyko Bilo Klintono susitikimas su Goldman Sachs bendrapirmininku Robertu Rubini. Tada bankininkas galutinai ir apsisprendė remti Klintoną prezidentinėje kompanijoje. Sprendimas buvo paremtas gera finansine parama – kaip oficialia, taip ir ta, kuri prieštaravo Amerikos įstatymams. Įtakingas Rubini nukreipė Bilo palaikymui ne tiktai Goldman Sachs pinigus, jis taip pat organizavo finansinę paramą kitų Volstrito bankų – Leman Brothers ir Sitibank. Tapęs prezidentu, Bilas greitai gražino savo geradėjui skolą, įvykdęs visus pageidavimus, kuriuos Rubini išsakė per atmintiną susitikimą 1991 metais. Bilas atsidėkojo Rubini netgi su kaupu, paskirdamas jį JAV finansų ministru ir pavadinęs „iškiliausiu finansų ministru nuo Aleksandro Homiltono laikų“. Kalba, kad Rubini šiame poste sugebėjo uždirbti milžiniškus pinigus sau asmeniškai, Goldman Sachs, o taip pat Sitibankui, kur Rubini migravo iš finansų ministro posto.

Šeimos verslas

Kada Bilas jau buvo prezidentu, virš jo nuolatos kabojo demaskavimo damoklo kardas, surištas su nešvariomis finansinėmis operacijomis ir „ypatingais“ Klintonų šeimos ryšiais su bankininkais“. Bandė netgi išrutulioti Bilo istoriją su neteisėtomis operacijomis su nekilnojamu turtu Arkansase aštuntame dešimtmetyje, kur jam padėjo Hilari. Bet galiausiai politiniai oponentai prieš Bilą išbandė kitą kortą – Baltųjų rūmų šeimininko ryšius su Monika Levinski. Prezidento žmonai jo ryšiai su Monika buvo žymiai mažesnis blogis, negu atskleisti Bilo ryšiai su bankininkais.

Bilui išėjus iš Baltųjų rūmų 2001 metais Klintonų šeima tęsė savo mėgiamą užsiėmimą – darė pinigus naudodama įvairius abejotinus būdus. Pas Hilari Klinton, nuo to momento, kai ji stojo į kovą dėl JAV prezidento posto, susikaupė didelis nuodėmių sąrašas. Ir ne tiktai tų, kurios atsirado jai būnant valstybės sekretorės poste, bet ir tų, kurios tempiasi jai iš paskos senai. Pirmoje vietoje šiame ilgame sąraše – „ypatingi ryšiai“ su Volstrito bankais, kuriuos, kaip žinoma, Amerikoje mažai kas myli.

„Pasaulinio lygio melagė“

Donaldas Trampas sistemingai suduoda smūgius į šią pažeidžiamą Demokratų partijos kandidato tašką. Taip, praeitą vasarą Trampas pareiškė, kad Hilari Klinton yra „pasaulinio lygio melagė“, turėdamas omenyje, kad ji išsisukinėja nuo tiesioginių klausimų dėl jos daugiamilijoninių pajamų ir jos priešrinkiminės kompanijos pagrindinių sponsorių.

Respublikonų kandidatas taip pat pareiškė, kad Klinton, galimai, labiausiai korumpuota iš kandidatų į JAV prezidentus istorijoje. Dama linkusi tylėti, todėl Trampas atsako į nemalonius klausimus už ją.

Rinkimų kompanijos išvakarėse ji uždirbo už savo pasirodymus pas Volstrito bankininkus 21,6

milijonus dolerių (šį uždarbį ji vadina „honorarais“). Sąrašas bankų, kurie panorėjo išklausyti „paskaitų kursą“? Prašom: Goldman Sachs, Deutsche Bank, Morgan Stanley, Bank of America ir UBS. Ir tai neskaitant honorarų 4,1 milijonų dolerių, kuriuos madam gavo, pasirodydama bankams 2013 metais, kada, palikusi valstybės sekretorės postą, ji dalinosi savo užsienio politikos patirtimi.

„Švietėjiška veikla“ - Klintonų šeimos hobis. Trampas priminė, kad ši šeimyninė pora dar 2001 metais uždirbo 153 milijonus pasirodydama įvairiose auditorijose. Jų klausytojais ir „gerbėjais“ buvo stambių korporacijų ir bankų vadovai, o taip pat vadovai vedančių lobistinių kontorų. Tiesa, tada šeimyniniame tendeme pagridiniu buvo Bilas, tik nesenai apleidęs Baltuosius rūmus, o Hilari sekiojo iš paskos.

Kaip Klintonai užsiima labdara

Svarbiu Klintonų šeimos instrumentu yra Klintonų fondas, deklaruojamas kaip labdaros. Faktiškai tai šeimos verslo struktūra. Fondo įplaukos ir išlaidos atrodo labai neskaidriai, bet jeigu pažiūrėti į išlaidas, kurios bet kuriame labdaros fonde yra skaidresnės, negu „įplaukos“, tai pasirodo, kad 2013 metais pagrindinei veiklai (labdaros veiklai) teko viso 10% fondo išlaidų, likusios – taip vadinamos administravimo sąnaudos. Čia, kaip sako, komentarai nereikalingi.

Jeigu kalbėti apie įplaukas į Klintonų fondą, tai čia ištisai anoniminiai aukotojai, kurie darė pinigų perlaidas per partnerinę kanadiečių struktūrą Clinton Giustra Enterprise Partnership (CGEP). MIP gavo informaciją apie daugiau negu 1100 užsienio donorų, kurie nebuvo užfiksuoti fondo ataskaitose. Klintonų fondo viceprezidentė Mora Peli pareiškė, kad aukotojų pavardės nebuvo atskleistos, nes CGEP yra reguliuojamas Kanados įstatymų, kurie draudžia skelbti informaciją apie aukotojus be jų sutikimo. O juk Klintonų fondas privalėjo arba priversti anoniminius aukotojus tai pasiviešinti, arba atsisakyti nuo aukojimo, nes amerikiečių įstatymai reikalauja paviešinti „donorų“ vardus. Akivaizdus grubiausias Jungtinių Valstijų įstatymų pažeidimas.

Klintonų Fondo vykdomas pinigų įsiurbimas nenutrūko net tada, kada Hilari užėmė valstybės sekretorės postą. Ji, tiesa, pareiškė, kad tuo metu fondas nepriiminės aukų iš vyriausybių (tiesioginis interesų konfliktas). Tačiau nuo privačių aukų jie neatsisakė. Per šį periodą, kurio metu Hilari vadovavo JAV valstybės departamentui (2009-2013 metais), Klintonų Fondas gavo, įvairiais vertinimais, nuo 34 iki 68 milijonų dolerių iš dešimties užsienio piliečių arba jiems priklausančių fondų ir kompanijų. Be to tiesiogiai pervesta 60 milijonų dolerių projektų finansavimui, kuriuos remia fondas. Kažkodėl Barakas Obama, jo patarėjai ir jo administracijos nariai neįžvelgė tokioje praktikoje „interesų konflikto“.

Bestseleris „Klintonų pinigai“

Visa tai ir daug ko kito galima sužinoti iš JAV tapusios bestseleriu Peter Schweizer knygos „Clinton Cash: The Untold Story of How and Why Foreign Governments and Businesses Helped Make Bill and Hillary Rich“.

Knyga-tyrimas „Klintonų pinigai“ pasirodė 2015 metais. Autorius paskaičiavo, kad per 2001-2015 metų periodą šeimos verslas (visų pirma, tai Klintonų fondas) atnešė sutuoktiniams 230 milijonų dolerių gryno pelno. Knyga užėmė aukščiausiąją New York Times reitingų poziciją. Pagal šią knygą buvo nufilmuotas filmas. Be to, MIP šios priešrinkiminės kompanijos metu reguliariai publikuoja atskiras ištraukas iš šio P.Šveicerio tyrimo. Galima neabejoti, kad Donaldas Trampas žino šios knygos turinį nuo pradžios iki pabaigos. Atskirus skaičius ir faktus iš šio šaltinio jis savo pasirodymuose naudoja, bet pagrindinį smūgį, matomai, suduos priartėjus rinkimams.

Piterio Šveicerio knygoje Volstrito bankai figūruoja, bet jie nėra autoriaus dėmesio centre. Be to pasirodė nauji faktai, nušviečiantys Hilari santykius su bankininkais. Taip, 2013 metais Hilari už tris susitikimus su Goldman Sachs vadovybe gavo 675 tūkstančius dolerių (225 tūkstančius dolerių už valandos paskaitą). Klinto oponentai ėmė reikalauti pateikti stenogramas arba vaizdo įrašus pasisakymų kaip dokumentinius patvirtinimus gautų pinigų teisėtumo. Jokių patvirtinimų nėra lyg šiol.

Tada Donaldas Trampas ir pareiškė, kad Hilari -Volstrito statytinė skirtingai nei jis, Trampas, kuris priešrinkiminę kompaniją apmoka ir nuosavos kišenės. The Wall Street Journal ir kitų periodinių leidinių puslapiuose publikuojami kandidatų paramos vertinimai. Taip, 2016 metų kovą pervedimai iš Volstrito Hilari Klinton kompanijai buvo 53%. Donaldo Trampo dalis neviršijo 1%. Kandidatas nuo Respublikonų partijos daro išvadą: Hilari, jeigu ji taps prezidente, nelies bankininkų: „Hilari niekad nereformuos Volstrito!“ — parašė Trampas Tviteryje.

Bankų klausimas Trampo – Klintono dvikovoje

Trampas, kaip žinoma, viešai pažadėjo, kad, atėjęs į Baltuosius namus, jis organizuos pilną JAV Federalinės rezervų sistemos auditą. To nebuvo nuo FRS įkūrimo. Buvo, tiesa, dalinis auditas, kurio tikslas buvo išaiškinti, kam, kiek ir kokiomis sąlygomis išdalino pinigus Federalinis rezervas 2007-2009 metų finansinės krizės metu. Kada 2010 metais pagal dalinį auditą buvo paskelbta ataskaita, paaiškėjo, kad Federalinis rezervas išdalino 16 trilijonų dolerių beveik nemokamų kreditų. Pagrindiniais gavėjais buvo svarbiausi FRS akcininkai, tarp kurių pirmoje vietoje Volstrito bankai.

Prezidentas Obama atėjo į Baltuosius rūmus ant visuotinės nepasitenkinimo bankais bangos. Dar būdamas kandidatu į prezidentus, jis žadėjo, kad įves tvarką bankų sistemoje. Juk būtent ji tapo priežastimi finansinės krizės, išimdama savo gelbėjimui pinigus iš biudžeto. Reikia pažymėti Obamos nuopelnus: tapęs prezidentu, jis pasiekė, kad JAV Kongresas priimtų įstatymą, žinomą kaip „Doddo – Franko aktas“. Su to įstatymo pagalba buvo manoma reformuoti JAV bankų sistemą, bet reforma užstrigo, bankininkų godumas nugalėjo, bankai tęsė savo, ir šiandien Amerika yra ant naujos krizės ribos.

Ką šiuo klausimu kalba Trampas, kritika iš Hilari Klintos pusės atrodo labai silpna. Žodžiai apie tai, kad bet kurio JAV banko-giganto bankrotas gali išprovokuoti krizę visos JAV bankų sistemos, amerikiečiai jau girdėjo daug kartų. „Volstrito statytinė“ ir pati supranta, kad jei reikalingas kažkoks kitas ėjimas.

Wells Fargo, arba veidmainystės istorija

Ir štai nesenai, kaip jai atrodė, ji atrado tokį ėjimą. Kalba eina apie tai, kad amerikietiški bankai mašiškai ėmė apgaudinėti savo klientus. Ne VIP-klientus su milijoninėmis ir milijardinėmis sąskaitomis, o eilinius amerikiečius. Šią apgavystę galima kvalifikuoti kaip smulkią žulikystę.

Istorija surišta su banku Wells Fargo – stambiausiu pagal kapitalizacijos rodiklį Volstrite. Los Andželo prokuratūra ir Komercinių bankų veiklos reguliavimo komisija išaiškino rimtus pažeidimus šio banko veikloje. Paaiškėjo, kad banko darbuotojai nuo 2011 metų gegužės iki 2015 metų birželio atidarė ir apiformino be klientų žinios virš 2 milijonų sąskaitų ir kreditinių kortelių. Šių sąskaitų aptarnavimas reikalavo komisinių apmokėjimo, tuo tikslu patyliukais lėšos buvo nuimamos iš kitų klientų sąskaitų, kuriose buvo pinigų. Kitais žodžiais, klientus po truputį apvaginėjo.

Bendra neteisėtai nuimtų iš sąskaitų suma lyginant su milijardiniais banko pelnais atrodė juokingai maža – 2-3 milijonai dolerių. Banko darbuotojai tai darė spaudžiant vadovybei, kuri stengėsi padidinti klientų skaičių. Machinacijos pagerindavo atskaitomybę ir buvo pagrindu priskaičiuoti darbuotojams premijas. Bendrai, banali istorija. Nepaisant to, valdžia nutarė dėl to sukelti triukšmą, pademonstruodama, kad jie kovoja su tautos nemėgstamų bankininkų „savivale“. Nesenai tyrimas buvo baigtas, valdžia pareikalavo Wells Fargo išmokėti 185 milijonus dolerių baudos. O bankas, nelaukdamas verdikto, atleido įtariamus darbuotojus – daugiau negu 5 tūkstančius žmonių. Tyrimo bėgyje paaiškėjo, kad panašūs reikalai vyksta ir kituose bankuose, jie jau įvardinti:Bank of America, Citizens Bank, PNC, SunTrust и Fifth Third. Bankų darbuotojai gudrumu įtikina klientus atidaryti didelį sąskaitų skaičių ir apiforminti kreditines ir debetines korteles.

Iš šios istorijos ir nutarė užsidirbti Hilari. Ji prisijungė prie banko Wells Fargo kritikos ir netgi kreipėsi į tautą su atviru laišku, kuriame apkaltino neturinčius principų bankininkus ir žadėjo sugriežtinti kontolę Volstrito palūkininkams po to, kai taps Baltųjų rūmų šeimininke. Šleikštulį keliantys žurnalistai, tačiau, apkaltino neprincipingumu pačią Hilari. Reikalas tame, kad prieš skandalą su Wells Fargo banku Klintonų fondas gavo iš Wells Fargo Foundation (šio banko sukurtas fondas) paaukojimą. Įvairiais duomenimis, nuo 100 iki 250 tūkstančių dolerių. Be to, dar 2011 metais Wells Fargo „pamalonino“ Bilą Klintoną išmokėdamas jam „honorarą“ 200 tūkstančius dolerių už vieną pasisakymą banko vadovams.

Klintonų šeimos ryšiai su bankininkais matomi ir tame, kad pagrindinis Wells Fargo akcininkas Warren Buffett (jam prilauso 10% banko akcijų) aktyviai palaiko Hilari prezidentinėse lenktynėse. Taip kad Hilari išpuoliai prieš Wells Fargo – vien spektaklis. „Tai klasikinis Hilari Klinton elgesio pavyzdys, – kalba organizacijos America Rising direktorius ryšiams su visuomene Jeff Bechdel, – viešai kritikuoti kompaniją, iš to gauti politinius dividendus, tada kai jos vardo fondas patyliukais gauna šimtus tūkstančių dolerių iš tos pačios kompanijos. Jeigu savo laiške Klintos būtų nuoširdi, tai ji turėjo prisegti prie jo čekį su suma, gauta Klintonų fondo iš kompanijos, kuria Hilari taip veidmainingai skundžiasi“.

http://www.fondsk.ru/news/2016/09/24/klintony-i-uoll-strit-42607.html

Vertė Algimantas Lebionka

100% Плюс

0% Минус

Оцени статью! 5 0