Ar verta sekti naujienas (1)

Rašytojas Bretas Makėjus (Brett McKay) nusprendė išsiaiškinti, kokia yra reali naujienų prigimtis ir kodėl mes jas apskritai sekame. Pateikiame jo pamąstymų nuo pirmo asmens vertimą.

***

Jei užsiimu įprastais rytmetiniai reikalais, ypač savaitgaliais, turiu įprotį klausytis per radiją mėgstamas laidas: Radiolab, TED Radio Hour, To the Best of Our Knowledge. Tačiau prieš prasidedant visoms laidoms, diktorius neišvengiamai praneša: „Tačiau iš pradžių – dienos naujienos“.

Nesvarbu, kuo užsiimu tuo momentu – valausi dantis ar dar kažką darau: po šios frazės visada instinktyviai įsiklausau, kad sužinočiau, ką pasakys toliau.

Toliau paprastai seka naujienų suvestinė. Tai pagrindiniai įvykiai, kurie spėjo nutikti iki šio momento, taip pat – trumpas visų nutikimų išvardinimas: dėl nuošliaužos kalnuose žuvo 25 žmonės, sostinės centre įvyko sprogimas, akcijų rinka tai smunka, tai kyla, sportinė komanda iškovojo kažkokį apdovanojimą, mirė kažkokia žymybė…

Per naujienas labai retai kalbama apie tai, kas mane iš tiesų domina. Ir visgi kiekvieną kartą, kai per radiją praneša apie prasidedančią žinių laidą, aš nevalingai sutelkiu dėmesį.

Nepaaiškinamas disonansas tarp mano keisto potraukio klausytis žinių ir to, kad nieko naudingo sau iš jų negaunu jau kelis metus kelia man dėsningą klausimą: ar yra apskritai kažkokia prasmė sekti naujienas?

NAUJIENOS – NAUJA RELIGIJA IR DĖMESIO NUKREIPIMO PRIEMONĖ

Naujienų vartojimas – tai kasdieninis viso pasaulio žmonių įprotis. Ir nesvarbu, iš kur jie tas naujienas gauna: skaito internete, žiūri per TV, klauso per radiją ar skaito spaudoje.

Tokiame įprotyje nėra nieko naujo. Dar pirmykščių žmonių laikais egzistavo žvalgai, kurie reguliariai tiekė gentainiams informaciją apie gamtą, maistą ir kaimynines gentis. Beje, egzistuoja prielaida, kad būtent tie pranešimai ir tapo mūsų stipraus potraukio naujienoms pirmine priežastimi, kadangi padėjo gelbėtis nuo priešiškų genčių antpuolių ir išgyventi.

reklama

Prieš 100 metų žmonės neturėjo nei interneto, nei naujienų portalų, užtat glėbiais supirkinėjo dienraščius.

Naujienų vartojimas – tai anaiptol ne nauja praktika. Ji sparčiai išsivystė ir tapo viena iš neatskiriamų mūsų gyvenimo dalių. Šiuolaikiniame pasaulyje naujienos tam tikra prasme pakeitė kai kuriems žmonėms religiją. Naujienų srauto tikrinimas ką rik atsikėlus ir prieš gulantis miegoti pakeitė mums rytmetinę ir vakarinę maldą.

Anksčiau tikintieji ieškodavo paguodos šventojo rašto tekstuose, o dabar, kaip teigia britų rašytojas Alenas de Botonas ( Alain de Botton), paguodos ieškoma naujienų laidose.

Mes viliamės gauti apreiškimą, sužinoti, kas yra blogas, o kas – geras. Pajausti užuojautą ir suprasti pasaulyje vykstančių įvykių logiką. O jeigu atsisakome dalyvauti šiame rituale, mes tampame atskalūnais.

Jeigu laikysime naujienas nauja religija, tai ji yra mažiausiai ištirta. Žiniasklaida retai dalinasi informacija apie pačią save. Vargu ar surasime kur nors ataskaitas apie tai, kaip iš tikrųjų veikia masmedijos pasaulis.

Kultūringiausiose šalyse naujienų vartojimas be jokios abejonės yra labai veiksminga priemonė manipuliuoti visuomenės nuomone.

Nesekti naujienų ar nežinoti, kas dedasi pasaulyje – pats tiesiausias kelias į tai, kad tave laikytų tamsiu kaimiečiu.

Tačiau, rizikuodamas būti apšauktas eretiku, aš visgi pamėginsiu įrodyti, kad nors naujienos apskritai nėra visiškai nenaudingos, bet mes visiškai galėtume apsieiti su žymiai mažesne apimtimi to srauto, su kuriuo susiduriame kiekvieną dieną.

Mes didžiuojamės, kad sekame naujienas. Kodėl taip yra?

Drįstu daryti prielaidą, kad kai iškyla klausimas, kodėl mes sekame naujienas, atsiranda didžiulis skirtumas tarp to, ką mes atsakome garsiai ir to, kas yra mūsų realus motyvas. Analizuojant priežastis, kurias pateikia žmonės daugeliu atvejų, neretai paaiškėja, kad jos nėra jau tokios įtikinamos, kaip norėtųsi.

1 PRIEŽASTIS: naujienos neteisingai nušviečia pasaulio įvykius.

Bet kurio žurnalisto, kuris rimtai žvelgia į savo profesiją, misija yra – maksimaliai tikroviškai papasakoti žmonėms apie tai, kas dedasi aplinkui ir kalbėti tiesą ir nieko daugiau, išskyrus tiesą. Ar verta manyti, kad, jeigu nebus naujienų, mes prarasime galimybę sužinoti apie tai, kad „iš tikrųjų“ dedasi pasaulyje?

Tiesa, kuria su mumis dalinasi masinės informacijos priemonės, yra kraštutinai vienabriaunė ir atspindi tik vieną mūsų gyvenimo pusę. Kaip taisyklė, tą gyvenimo pusę, kuri nauja, neištirta ir kupina negatyvo.

Buvo atlikti tyrimai, pagal kurių rezultatus blogų naujienų santykis su geromis siekė maždaug 17:1. mes pastoviai žiūrime reportažus apie puspročius žudikus, tačiau negirdime nė žodžio apie tuos milijonus žmonių, kurie paprasčiausiai suvažinėjo į darbą, pavakarieniavo ir atsigulė miegoti, tą dieną nieko taip ir nenužudę ir nesužaloję.

Egzistuoja begalė teisingų antraščių, kurios neturi jokių šansų kada nors atsidurti pirmuose laikraščių puslapiuose.

– Penkiolikmetis paauglys padėjo nepažįstamai senutei pakilti laiptais į trečią aukštą.

reklama

– Viską gerai pasvėręs, vyras nutarė visgi nežudyti savo žmonos.

– Sensacija! Kiekvieną dieną 65 milijonai žmonių gulasi miegoti, nieko tą dieną neišprievartavę.

Naujienų pasaulyje pavojai tyko už kiekvieno kampo, o žinomi asmenys iš visų jėgų siekia sukurti aplink save kiek galima daugiau triukšmo. Rakursas, kuriuo masmedijos žvelgia į pasaulį, yra toks siauras, kad neišvengiamai aprėpia tik nedidukę viso įvykių paveikslo dalelę, negailestingai iškraipant visa kita.

Žiniasklaida ne tik pasakoja apie tai, kas vyksta realybėje, bet ir padeda suteikti realybei konkrečią formą. Tai, ką matome ir skaitome naujienose, daro poveikį mūsų gyvenimo suvokimui ir požiūriui į dabartinę šalies ir mus supančių žmonių situaciją.

Rezultate gauname baisiai niūrias ir pakankamai ciniškas perspektyvas. Nors iš esmės reikalai mūsų nedideliame šeimos ir artimųjų pasaulėlyje klostosi pakankamai gerai, apskritai paėmus susidaro įspūdis, kad visa likusi planeta netrukus nudardės į bedugnę.

2 PRIEŽASTIS: naujienos skatina abejingumą

Kai sekame visus pasaulyje vykstančius įvykius (ar tai būtų stichinės nelaimės, ligos, ar karai tarp valstybių), tai matomai mes turėtume jaustis globalios bendruomenės nariais ir turėtume jausti užuojautą bei vieningumą.

Tačiau psichologų tyrimai byloja apie absoliučiai priešingą rezultatą.

Kai matome, jog kenčia kažkoks konkretus žmogus, mes pajuntame jam užuojautą. Tačiau kai sužinome apie dešimčių, šimtų ir tūkstančių žmonių kančias, jaučiame abejingumą. Masinių kančių akivaizdoje mūsų užuojauta sprunka šalin. Naujienos, vietoje to, kad padarytų mus humaniškesniais, iššaukia visiškai priešingą efektą.

Daroma prielaida, kad mes turime išmokti būti atviresniais ir imlesniais kitų žmonių kančioms, tačiau nesibaigiantys reportažai apie šimtus žuvusių per sprogimus ar nuo kokios nors ligos nesukelia mums jokių emocijų. Taip, mums, žinoma, jų visų labai gaila, tačiau širdies gilumoje mums yra visiškai nusispjauti.

3 PRIEŽASTIS: naujienos sukuria pjūtį, kad dalyvaujame sprendžiant svarbias problemas

Naujienų sekimas – viena iš svarbiausių žmogaus su aktyvia pilietine pozicija pareigų. Tačiau ji neretai įsivaizduojama kaip duotybė, suprantama pernelyg supaprastintai, be jokių paaiškinimų.

Kad būtum išties informuotas, kad turėtum galimybę rimtai susigaudyti situacijoje ir žinoti, kokių reikia imtis veiksmų, būtina padaryti gerokai daugiau, nei paprasčiausiai be paliovos skaityti naujienas. Naujienų suvestinėse retai pateikiamas įvykių kontekstas. Dažniausiai ten galima surasti nesibaigiantį faktų ir ekspertų nuomonių srautą.

Kad suprastum, kas iš tikrųjų nutiko ir kokia to įvykio svarba, būtina pasitelkti visus savo resursus: bazines žinias apie istoriją, filosofiją, psichologiją ir kitus mokslus, kruopščiai surankiotas iš perskaitytų knygų ir kitų rimtų informacijos šaltinių. Tik tada mes galėsime iš tikrųjų suprasti tikrąją įvykio reikšmę ir pasidaryti konkrečias išvadas.

Antras dalykas – ne visos naujienos reikalauja mūsų žaibiškos reakcijos ir neatidėliotinų veiksmų. Jos apskritai mūsų tiesiogiai neliečia.

Dauguma naujienų susijusios būtent su tomis problemomis, su kuriomis jūs vis tiek nieko negalite padaryti, net jeigu labai smarkiai panorėtumėte. O jeigu kažkokia naujiena reikalauja reakcijos, tai kaip dažnai jūs esate pasirengę išties kažko imtis? Kiek istorijų iš to milžiniško naujienų srauto, kurį prarijote per paskutinius penkis metus, paskatino jus imtis konkrečių veiksmų? Vienas procentas? Viena šimtoji procento?

Kažkas be abejo ims tvirtinti, kad visuotinis ir nekontroliuojamas naujienų vartojimas skatina mus aktyviems veiksmams iš principo, kalbant abstrakčiai. Palaidoti po kalnu istorijų apie tai, koks siaubingas šis išprotėjęs pasaulis, mes jaučiamės sugniuždyti, paralyžiuoti, apatiški. Ką mes apskritai galime padaryti, kad pakeistume situaciją ir kur mus tai nuves?

(bus daugiau)