Arvydas Daunys. Nori pigaus namo? Ne tau Martynai…

Jau anksčiau skaičiau, kad remiantis ES direktyvomis, naujų namų statyba Lietuvoje taps neprieinama žmonėms, net turintiems statybininko specialybę. Turiu omenyje tai, kad žmogus, visą gyvenimą statęs namus kitiems, ir galų gale užsidirbęs sau iš to pinigų tiek, kad galėtų pasistatyti nuosavą namą, staiga susidurs su problema, kad: 1) jam jau nebeužtenka pinigų, kurių pernai dar užteko; 2) Tų statybos žinių, kurių dar užteko pernai, šiandien jam jau neužteks; 3) O jei kartais užtektų žinių, – tai jis neturi reikiamos kvalifikacijos patvirtintos sertifikatu, kuri būtų pripažinta įteisinant namą, kaip atitinkantį dabartinius reikalavimus.

Statybininkas yra tiesiog priverstas samdytis statybinę įmonę, turinčią visus ES reikalaujamus sertifikatus, kad pastatytų jam namą, kurį jis nesunkiai galėtų pasistatyti pats, kaip tai darė mūsų protėviai, ir kuriuose išaugome daugelis iš mūsų.

Apie ką aš čia?

Pasirodo, turintys B energetinio naudingumo klasę namai nuo 2016 metų lapkričio jau nebebus įteisinami, tai yra nebus išduodami nauji statybos leidimai šios energetinės klasės namams.

Remiantis ES direktyva, visoje Lietuvoje statybos leidimai nuo lapkričio bus išduodami ne mažesnės, nei A klasės namams, o nuo 2018 metų bus įpareigojimas statytojams pasiekti A+ klasės reikalavimus, o po penkerių metų, nuo 2021-ųjų, naujų būstų statytojai privalės įgyti ne mažesnius, nei A++ klasės sertifikatus. (ELTA)

Pagal energetinį efektyvumą pastatai skirstomi į 9 klases, nuo G iki A++. Pastarosios klasės sertifikatas rodo, kad pastatas beveik nenaudoja energijos, o reikalingą minimalų kiekį gauna iš saulės, vėjo ir kitų atsinaujinančių šaltinių. Tokiame name ruošiant karštą vandenį naudojama ne mažiau kaip 30 proc., o šilumai, vėdinimui, vėsinimui, apšvietimui net 70 proc. atsinaujinančių išteklių energijos (ELTA)

Atrodytų koks rūpestis mūsų ateitimi ir gamta, kad mokėtume mažiau už komunalines paslaugas ir energijos suvartojimą, kad sutaupytume ir galėtume sutaupytas lėšas skirti kitoms naudingoms reikmėms… Norėtumėt.

Nors visi supranta, kad toks reglamentavimas gerokai padidina namo statybos kainą (prieš pusmetį esu skaitęs statybų specialisto komentarą, jog ta kaina gali padidėti iki 1,5 karto nuo dabar įprasto namo kainos), aukščiau minėtame Eltos straipsnyje pateikiama fizikos laboratorijos mokslininko dr. Edmundo Montsvilo nuomonė, kur pastarasis dėsto, jog tas padidėjimas bus ganėtinai nedidelis – iki 5-8 procentų, o sutaupytas energijos kiekis pavertus jį pinigais pakankamai žymus.

reklama

Pastatų energetinio naudingumo sertifikavimo ekspertas pateikia ir konkretų pavyzdį: vieno iš Lietuvoje esančių, jau gyvenamų, 140 kv.m. A+ klasės namų šildymo kaina metams siekė vos 300 Eur, tad galima įsivaizduoti, kokios bus A++ būsto išlaidos (Elta).

Pasidomėjus per kiek laiko galėtų atsipirkti investicijos į tokį namą, specialistai paaiškino įdomių dalykų, O būtent, kad sakykime saulės baterijų atsipirkimo laikas tokiam būstui gali siekti 14-18 metų (jungiant jas tiesiogiai į tinklą), ir daugiau, jei energija bus kaupiama akumuliatorinėse talpose, tačiau kyla dar papildomas klausimas ar jos tiek laiko ištarnaus (akumuliatoriai tikrai ne). Greičiausiai bus taip, kad atskirus saulės baterijų blokų segmentus gali tekti pradėti keisti dar joms nepasiekus 10 metų amžiaus, kas jų atsipirkimo laiką gali nustumti dar toliau. Arvydas Daunys

Visi priverstinės ventiliacinės-rekuperacinės sistemos vamzdynai kaip ir paprasti dūmtraukiai su laiku užsiteršia nuo dulkių-garų-riebalų mišinio, prilipusio prie ventiliacijos trasų sienelių bei jų mazgų. Tad jų (vamzdžių), pasislėpusių grindyse, sienose ir lubose valymas, kai kurias atvejais net išardant lubas ir atskirus mazgus, kainuos tikrai nemažus pinigus. Esu savo laiku dirbęs tiesiant ventiliacines sistemas gyvenamuosiuose namuose, todėl puikiai įsivaizduoju kokia tai bus kebeknė įrengtame ir apgyvendintame name, tačiau net apytiksliai neįsivaizduoju kiek galėtų kainuoti tokios sistemos išvalymas apgyvendintose patalpose. Kaip beje, ir pačios sistemos priežiūra. Nes kaip įprasta, nuolat įjungta elektros įranga palaikanti klimatą namuose, nuolat ir genda. Apie šias papildomas eksploatacines išlaidas kažkodėl niekas kalbėti nenori.

O jų bus tikrai nemažai, nes karšto vandens paruošimo ir akumuliavimo bakai (jei nebus centrinio karšto vandens tiekimo) irgi nėra amžini. Atvirkščiai, gamintojai stengiasi, kad jų produkciją vartotojas keistų maksimaliai dažnai, kiek tas įmanoma sveiko proto ribose. Tačiau tas sveiko proto ribas, skirtingi gamintojai skirtingai vertina. Kaip ir įstatymų leidėjai. Tad tokį baką, kai kuriais atvejais siekiantį geležinkelio cisternos dydžio matmenis (Vokietijoje pvz), įstato į namą ir sumontuoja dar neuždėjus stogo krano pagalba. Vėliau, pilnai pastačius namą, jo nei pajudinti, nei pakeisti nebeįmanoma. Kažkurioms jo įrangos dalims sugedus (kranai, vamzdynų jungtys, davikliai ir t.t.), namo šeimininkas neturės kitos išeities, kaip tik kreiptis į stačiusią tą namą įmonę ir mokėti tą kainą, kurios ji užsiprašys už aptarnavimą. Kalbant apie karšto vandens ruošimą – ,,oras-vanduo“ šilumos siurblio pagalba problemos išlieka tos pačios.

Kur čia lenkiu?

Kad statydamas tokį namą žmogus tuo pačiu perka ir jį aptarnausiančią įmonę, nes savo jėgomis, visų kylančiu name gedimų jis pataisyti jau nebegalės. Paprasčiausia jis tampa priklausomas. Jei anksčiau sudegus laidams, prakiurus vamzdžiui ar ėmus tekėti kranui žmogus greit susiranda skelbimo pagalba dirbantį pagal individualios veiklos patentą elektriką ar santechniką, kurie per kelias valandas sutvarkys problemą už abipusiai priimtiną kainą, tai šiandien jis skambins į sertifikuotą įmonę, kurios paslaugos bus kelis kartus brangesnės, ir ne faktas, kad bus atliktos tą pačią dieną. Ypač, jei bus paskambinta po darbo valandų.

Įprastas namas tokių išlaidų neturės, tačiau suprantama, turės aiškias, tegu ir didesnes išlaidas už šildymą ir elektros energijos suvartojimą. Kurias vėlgi, dirbančiam, gerai uždirbančiam ir protingai paskirstančiam išlaidas žmogui niekada nėra sudėtinga sumokėti. Juk turbūt kiekvienas sutiks, kad namą statytis ir jį išlaikyti gali tik pakankamai uždirbantis ar mokantis taupyti žmogus. Aš čia nekalbu apie tuos, kurie ima paskolas banke, tikėdamiesi, jog kažkokio stebuklo dėka jų gyvenimas stabiliai tekės visus 20-30 metų, per kuriuos jie mokės ir „garantuotai“ sumokės bankui įmokas.

Ir mano kuklia nuomone, po tokių ES direktyvų reikalavimų, statančių namus už savo lėšas žmonių skaičius sumažės kelis ar net keliolika kartų, nes daugeliui toks būsto statybų kainos padidėjimas bus neįkandamas.

O dabar apie pagrindinį dalyką, – ko iš tikrųjų siekiama tokiais reikalavimas būsto statybų sektoriuje?

reklama

Atsakymą matyt daugelis jau patys žinote, bet jei jau pradėjau…

Jei kažkas mano, kad iš tikro norima pasirūpinti žmonėmis ir jų gerove – […]. Siekiama visus laisvus statybininkus surankioti į statybų įmones eliminuojant jų konkurenciją statybų sektoriuje, nes faktas, kad įsigaliojus tokiems reikalavimas, net įmonės, neturinčios atitinkamo statybų reikalavimus atitinkančio sertifikato negalės statyti naujų namų. Galės tik užsiimti įvairiais butų-namų remonto darbais.

Apie atskiras statybininkų brigadas, iki šiol sėkmingai stačiusias individualius namus ar atskirus statybininkus-specialistus, galinčius patiems sau jį pasistatyti jau nebėra net kalbos. Jų pastatytų namu niekas neįteisins, mat pagal galiosiančius įstatymų reikalavimus jie neatitiks standarto, kuris reikalauja, kad visi tie darbai turi būti atlikti ir prižiūrimi sertifikuotų ir diplomuotų statybų specialistų. Net viso gyvenimo praktika dirbant statybose nereikš nieko. Todėl jų tiesiog neliks, jei nebus imtasi įprasto Lietuvoje šešėlinio statybų varianto – dirbs vieni, o popierius pasirašys (už atlygį) kiti.

Tie statybininkai iki šiol būtent ir sudarė konkurenciją statybų rinkoje, ir kažkiek prilaikė kainų kilimą, o jų nelikus, neliks ir stabdančiojo veiksnio įsigalėti monopolijoms statybų sektoriuje, nekalbant jau apie smulkiojo ir vidutinio verslo naikinimą.

Šis įsigaliosiantis įstatymas ir yra stambaus verslo konkurencinės kovos su smulkiuoju ir vidutiniu statybos verslu rezultatas. Konkurencinės kovos, kuri kovojama ne produkcijos kokybės srityje, o korupcijos įsigalėjimu politikoje, kai priimami tik tam tikrai verslo grupei palankūs įstatymai.

Kovos, kurią laimėjo stambiojo verslo atstovai, kaip visada savo tikslus pridengę gražiais šūkiais apie rūpestį gamta, vartotojais ir jų sveikata, ir net tuo, kad jie (vartotojai), tolimoje perspektyvoje, esą sutaupys savo lėšas gyvendami tokiuose namuose, tačiau, pastebėkime – atimdami jiems teisę rinktis, kokiuose namuose jie finansiškai išgali ar nori gyventi.

Gyvensi tokio tipo name, kokiame privaloma, ir kokiame nurodys valdantieji. Kad nuolankiai mokėtum procentus bankui ir nuolatines įmokas už savo super-namų aptarnavimą juos stačiusiai įmonei.

Čia matomai dar viena iš valdančiojo elito programų siekiant sustabdyti emigraciją. Kuri, reikia pastebėti, duos visai priešingą rezultatą. Žmonės, norėdami pasistatyti namą turės jį užsidirbti užsienyje, nes Lietuvoje ši galimybė dar labiau sumažės arba jos neliks visai. Iš kitos pusės, laisvai dirbusios statybininkų brigados pakels sparnus, nes joms dirbti Lietuvoje bus uždrausta jau net įstatymo lygmeniu.

Žmonės gi, bus verčiami tapti bankų įkaitais, atimant jiems galimybę pasirinkti būsimo būsto įrengimą ir su tuo susijusią kainą net tuo atveju, jei jie pilnai sugeba tą namą pasistatyti patys, mokėdami tik už statybos medžiagas ir sklypą..

Idiotizmas? – Ne. Stambaus verslo modelis, įsigalėjęs ES lygmeniu ir palaikomas Lietuvos lygmeniu, nuolankiai tylint visuomenei ir politikams. Kol tyli – tol ir lipa. O politikai dirba prieš visuomenės interesą. Ką jie bekalbėtų – priimami įstatymai parodo kas yra kas.

P.S. Papildoma informacija komentare po straipsniu, cituoju:

Gerb. autoriau, Europos Sąjunga, pagal patvirtintas direktyvas tereikalauja, kad bendras suvartojamas energijos kiekis iki 2020 metų sumažėtų 20 proc., o atsinaujinančių energijos šaltinių energijos kiekis tame skaičiuje siektų 30 proc. Taigi esami reikalavimai t.y. A++ yra patvirtinti nacionalinės valdžios. Tai ne ES mums tokius reikalavimus primetė.

Be to, nors ES direktyva buvo orientuota į atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą, jai įgyvendinti būtų pakakę įsirengti rekuperacinę sistemą, šiltą vandenį ruošti pvz. šilumos siurbliu ir vietoje 2 stiklų paketų langų įsirengti 3 stiklų paketų langus. Nacionaliniai norminiai dokumentai didžiausią dėmesį skyrė atitvarų (išorinių statinio sienų) apšiltinimo sluoksnio didinimui, kurio storis tarp B ir A++ klasių skirsis apie 3 kartus. Tai reiškia, kad tas kas priėmė tokį reikalavimą matyt turi interesų apšiltinimo medžiagų gamybos srityje (Lietuvoje yra įmonių gaminančių ir mineralinę vatą ir polistireninį putplastį). Kuo tai blogai vartotojui? Vartotojui blogai tai dėl to, kad toks apšiltinimo storio sluoksnis neišvengiamai įtakos architektūrinius sprendimus, t.y. jei normalaus gyvenamojo statinio atitvaros storis buvo nuo 35 cm iki 40 cm, A++ klasės statinio išorinės sienos storis bus 70-80 cm. Per langų angas šviesos beveik nebematysime.

Nors visiems aišku, kad pagrindinis veiksnys įtakojantis statinio suvartojamos energijos kiekį yra langai, per kuriuos nuostoliai didžiausi (gal būtų pakakę vien jų energetinio naudingumo griežtinimo), na ir statinio sandarumas bei ventiliacija. Apibendrinant, kažkas dangstydamasis ES direktyvų reikalavimais formuoja sau reikiamą politiką (taisykles) statinių energetinio efektyvinimo linkme, tačiau priimta tvarka tikrai nėra racionali (neatsiperka), o ir ženklaus ekonomijos efekto tikrai neduos (lyginant su B klase).

Kažką pridėti prie to ką sakiau turbūt neverta?