Valentinas Katasonovas: Europa kryžkelėje

Europos sąjunga pergyvena ne pačius lengviausius laikus. Iš pradžių ant finansinio kolapso ribos atsidūrė Vokietija (Graikijos problemos neišspręstos, o tiktai uždelstos). Po to sekė migracijos krizė, kuri suskaldė Europa pabėgėlių, sienų, vizų režimo klausimais ir pan. Pagaliau britai birželio 23 dieną referendume balsavo už išėjimą iš ES.

Europos sąjungos sąranga

Kaip kiekviena tarptautinė organizacija, Europos sąjunga turi savo biudžetą. Pažiūrėsime į ES biudžeto išlaidų dalį. Apie 5% skiriama skaitlingos biurokratų armijos (ES aparato) aprūpinimui. Likusieji 95% skirti priemonių ir projektų finansavimui bendraeuropinių „politikų“ rėmuose. Viso priskaičiuojamos 5 „politikos“, liečiančios tokias sferas, kaip žemės ūkis; transporto tinklų vystymas; pagalba depresyviems regionams; parama tyrimams; pagalba besivystančioms šalims. Ne mažiau ¾ visų išlaidų tenka dviem kryptims: žemės ūkio gamintojų palaikymui ir pagalbai depresyviems regionams.

Kas liečia Europos biudžeto pajamų dalį, tai didžioji jo dalis yra formuojama iš ES valstybių-narių įnašų (maždaug 3/4). Įnašo dydis skaičiuojamas kaip dalis nuo bendrų nacionalinių pajamų (BNP) pagal vieningą normą (0,7554%). Kitu reikšmingu biudžeto papildymo šaltiniu yra muito mokesčiai už prekes, įvežamas į ES. Muito mokestį renka valstybė, į kurią atkeliauja importo prekė. Valstybėms leidžiama paimti sau dalį importo mokesčio, kad padengti administravimo kaštus (iki 25 %). Dar vienas biudžeto šaltinis – dalis pridėtinės vertės mokesčio (PVM), kuris surenkamas valstybėse narėse pagal vieningą 0,3% normą.

Nepaisant įspūdingų ES biudžeto skaičių (pajamų dalis – 140 milijardai eurų per metus), santykiniai jo dydžiai labai kuklūs. Gaunama kažkur apie 1 % visų šalių, įeinančių į ES, bendro vidaus produkto (BVP). Daugumoje ES šalių jų nacionaliniai biudžetai matuojami 30-40 % BVP sumomis. Jeigu operuoti tokiu palyginimu, tai išeitų, kad Europos finansų-biudžeto integracija yra užuomazgos būvyje.

reklama

Interesų susidūrimas

Prieštaravimai dėl ES biudžeto formavimo pakankamai rimti. Susiformavo pastovi grupė valstybių-donorių, tai yra tų šalių, kurių įnašai į europinį biudžetą viršija gaunamas iš biudžeto sumas. Štai šita grupė šalių (kabutėse pateikiama saldo – sumos įnašų viršijusių gautas sumas 2012 metais milijardais eurų): Vokietija – 11,95; Prancūzija – 8,30; Didžioji Britanija – 7,37; Italija – 5,06; Olandija – 2,36; Švedija – 1,93. Jeigu pagal absoliutų rodiklį stambiausiu privačiu europinio biudžeto donoru yra Vokietija, tai pagal lyginamąjį rodiklį biudžeto saldo (pagal santykį su bendromis nacionalinėmis pajamomis, %) pirmoje eilėje buvo Švedija su rodikliu 0,46. Po jos ėjo: Danija – 0,45; Vokietija – 0,44; Prancūzija – 0,40; Belgija – 0,39; Olandija – 0,39.

O štai sąrašas pagrindinių europinių išlaikytinių (biudžeto saldo milijardai eurų, su minus ženklu): Lenkija – 12,00; Portugalija – 5,03; Graikija – 4,54; Ispanija – 4,00; Vengrija – 3,28; Čekija – 3,05. Pagal santykinį rodiklį neigiamo biudžeto saldo (santykyje su bendromis nacionalinėmis pajamomis, %) šalys-išlaikytinės išsidėsto tokia eile: Estija – 4,84; Lietuva – 4,82; Latvija – 4,29; Vengrija – 3,59; Bulgarija – 3,43; Lenkija – 3,40.

Tokiu būdu Europos sąjungos rėmuose egzistuoja dvi šalių grupės, kurių interesai ES biudžeto formavimo požiūriu priešingi. Iš vienos pusės, tai donorų grupė, įskaitant Vokietiją, o taip pat Prancūziją, Didžiąją Britaniją, Italiją, Olandiją, Belgiją, Daniją, Švediją. Iš kitos pusės, tai grupė grynų gavėjų, arba išlaikytinių: Lenkija, Pabaltijo šalys, Vengrija, Bulgarija, Čekija, Portugalija, Graikija, Ispanija.

Šio dešimtmečio pradžioje ES prasidėjo planavimas eilinio europinio biudžeto septynių metų 2014-2020 periodui. Iš pradžių bendra išlaidų suma visam periodui buvo nustatyta atsižvelgiant į faktinius praėjusio periodo rodiklius 1 trilijono eurų lygyje. Tačiau prieš tokį biudžetą pasisakė pagrindiniai donorai. Jie pareikalavo sumažinti biudžetą bent 100 milijardais eurų. Sumažinimas įvyko, bet dėl aršaus pasipriešinimo valstybių-išlaikytinių palyginus su pirminiu skaičiumi jis sudarė 3,5%.

Dar didesnė betvarkė kyla biudžeto vykdymo procese. Visų pirma, ES valstybės-narės nenoriai vykdo savo įsipareigojimus dėl įnašų į biudžetą. Briuseliui tenka jėga išmušinėti pinigus. Pinigai kartais panaudojami ne pagal tikslinę paskirtį arba tiesiog pradingsta. Europos audito rūmai 2015 išaiškino biudžetinių lėšų grobimus daugiau negu už 1 milijardą eurų.

Bendra Europos finansų ministerija? 

Europos valdininkai kalba, kad sukūrimas bendraeuropinės finansų ministerijos leistų įvesti tvarką parengiant ir vykdant ES biudžetą. Bet vieną seka kitą. Jeigu bus įsteigta bendraeuropinė finasų žinyba, prireiks atsitraukti nuo dabartinės valstybių-narių įnašų į ES biudžetą praktikos ir pakeisti įnašus europinių mokesčių sistema.

Prieš metus bendraeuropinės finansų ministerijos idėja ėmė įsikūnyti, 2015 metais buvo paskelbtas pranešimas, kuriame buvo pateikiami  tolimesnės ES valiutinės ir ekonominės integracijos planai.

reklama

Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris kartu su Euro grupės pirmininku Jerunu Daiselblumu, Europos centrinio banko pirmininku Mario Dragi, Europos parlamento pirmininku Martinu Šulcu ir Europos tarybos pirmininku Donaldu Tusku padarė bendrą pranešimą. Dokumentas buvo pavadintas „Penkių pirmininkų pranešimas“, ir jame yra eilė pasiūlymų, kaip vystyti ekonominę ir valiutinę Europos sąjungą ateinantį dešimtmetį, iki 2025 metų.

Ataskaitos „vinimi“ tapo pasiūlymas euro zonos rėmuose sukurti bendraeuropinę finansų ministeriją. Pirmame etape numatoma sukurti Europos finansų tarybą ir strateginių investicijų fondą su išplėstais įgaliojimais. Ant šių dviejų institutų pamato ir turi atsirasti vieninga finansų ministerija.

Nežiūrint į komplikuotą situaciją Europoje, susietą su migracijos krize, europinės finansų ministerijos šalininkai ne tiktai neatsisakė nuo savo idėjos, bet, priešingai, pradėjo ją stumti forsuotais tempais. Vokietijos finansų ministras Volfgangas Šoiblė pasiūlė įvesti europinį mokestį pabėgėlių problemų sprendimui. 2016 metų sausį jį palaikė Vokietijos ir Prancūzijos centrinių bankų vadovai Jens Vaidman ir Vilerua Galo.

Drezdene birželio mėnesį įvykusiame Bilderbergo klubo posėdyje, kai kuriais duomenimis, buvo svarstomas viršnacionalinės mokesčių sistemos sukūrimo projektas trimis pagrindinėmis mokesčių surinkimo kryptimis: 1) mokestis naftai gręžinio ištakoje; 2) papildomas mokestis už tarptautines finansų operacijas; 3) ekologijos mokestis už oro ir jūrų transportą. Pagal pasaulio finansinės oligarchijos sumanymą algoritmas europinės finansinės integracijos turi būti toks: iš pradžių sukuriamos viršnacionalinių mokesčių sistemos, tada – įsteigiama viršnacionalinė finasų ministerija. Tarp kitko, bendraeuropinės finansų ministerijos priešininkų šiandien kaip minimum tiek pat, kiek ir šalininkų. Nepraėjo nepastebėtas ir gana autoritetingo Europos finansisto profesoriaus Otmaro Issingo pasisakymas. Jis buvo Bundesbanko pirmininku, ECB vyriausiuoju ekonomistu, žinomas kaip pagrindinis ES valiutų sąjungos architektas jos kūrimosi laikais. Tai štai Issingas įspėjo, kad sukūrimas vieningos ES finansų ministerijos, kontroliuojančios valstybių mokesčių surinkimą ir išlaidų paskirstymą visose Europos sąjungos valstybėse, prieštarauja europinės demokratijos pagrindiniams principams ir tik paspartins išcentrines tendencijas pačioje ES. Issingas pateikė savo išvadas dėl 2015 metų rugsėjo mėnesio „Penkių atstovų“ analizės. Šiandien argumentų tokioms išvadoms dar daugiau. Anglai, balsavę už Didžiosios Britanijos išėjimą iš ES, kaip tik tvirtina, kad net dabartinis europinis biudžetas yra jų šalies „apiplėšimo ginklas“, o sukūrimas europinės finansų ministerijos padidins Didžiosios Britanijos apiplėšimą.

Po birželio 23 dienos britų referendumo Europa atsidūrė kryžkelėje. Tai yra tai, ką vadina bifurkacijos tašku. Dalis europiečių linksta prie to, kad eurointegracą reikia „atsukti atgal“, apsiriboti „bendra rinka“, panaikinus bendrą valiutą ir grįžus prie užmirštų markių, frankų, guldenų ir t. pan. Ir tuo pačiu metu auga spaudimas tų, kas norėjo privesti eurointegraciją iki pilno ES valstybių-narių suvereniteto panaikinimo.

Birželio mėnesį Vokietija ir Prancūzija pristatė projektą, iš esmės siūlantį sukurti Europos supervalstybę… Oficialus pateikto dokumento pavadinimas – „A Strong Europe in the World of Uncertainties“ (Stipri Europa neaiškumų pasaulyje). Projektas numato pilną valstybių-steigėjų atsisakymą nuo teisės kontroliuoti išorines sienas, turėti savo karines pajėgas, nacionalinę valiutą ir savo mokesčių sistemą. Šis planas buvo ilgai puoselėjamas, ir pilnai įmanoma, kad būtent jis tapo pagrindine priežastimi, pastūmėjusia Londoną į referendumą dėl narystės ES. Taip kad Otmaro Issingo logika veikia.

http://www.fondsk.ru/news/2016/07/22/katasonov-europa-na-raspute-41564.html

Vertė Algimantas Lebionka