Kodėl Vašingtonas vis toliau siekia karo su Rusija?

Nežiūrint į šiandieninį balsavimą Atstovų rūmuose uždrausti JAV finansavimą Ukrainos neonaciams, „Karo partija“ tebežvangina ginklais dėl Ukrainos.

Trečiadienį JAV Atstovų rūmai priėmė Gynybos Paskyrimo Akto pataisą, kuri draudžia Jungtinėms Valstijoms tiekti ginklus, apmokyti ir tiekti kitą pagalbą neonacistams Ukrainoje, Azovo Bataljonui. Tokia raida sveikintina, nežiūrint į nesiliaujantį spaudimą iš karo partijos, abiejų partijų įstatymų leidėjų, valdžios pareigūnų ir jų sąjungininkų žiniasklaidoje, kurie dėl krizės Ukrainoje siekia konflikto su Rusija; pakenkti Valstybės Sekretoriaus Džono Kerio diplomatinių pasiekimų su Rusija gegužės mėnesį.

Vos prieš mėnesį, Gegužės 12 dieną, Kerris, po keturias valandas trukusio susitikimo su Rusijos Prezidentu Vladimiru Putinu, dalyvavo kartu su Rusijos Užsienio Reikalų Ministru Sergėjumi Lavrovu spaudos konferencijoje Sočyje, kur jis išreiškė „Prezidento Obamos dėkingumą, dėl Rusijos noro dalyvauti šioje diskusijoje“. Reaguodamas į pranešimus, kad Ukrainos Prezidentas Porošenkos siekia atimti sukilėlių kontroliuojamą teritoriją jėga, Keris įspėjo, kad Vašingtonas „primygtinai ragina prieš siekiant tokių veiksmų jį du kart pagalvoti“.

Paties Lavrovo įspūdis po Sočio susitikimo atspindėjo, retrospektyvoje, nepamainomą optimizmą, sakant reporteriui iš valstybės kontroliuojamo žiniasklaidos kanalo Rossiya 24 vėlai gegužę, kad jis tiki, jog Kerio kelionė į Soči greičiausiai reiškė „kad Vašingtone yra supratimas, kad mums reikia statyti tiltus ir baigti šį nesėkmingą mūsų santykių periodą“.

reklama

Sakyti Prezidento Obamos pareiškimai G7 susitikime antradienį, Vokietijoje, Kruno mieste, rodo, kad jie visai toli nuo tokio „supratimo“. Trimituodamas Rusijos „izoliaciją“ nuo G7, Prezidentas pažymėjo su aiškiu pasitenkinimu, kad dėka ES sankcijų režimo „Rusija gilioje recesijoje“ ir grupė yra pasiruošusi „paskelbti papildomas, reikšmingas sankcijas“. Pono Obamos retorika G7 turėjo aiškius Šaltojo Karo atspalvius, sakant Rusijos Prezidentui: „Ar jis ir toliau stekens savo šalies ekonomiką ir toliau stums Rusiją izoliacijos link, klaidinga kryptimi einančio siekio atkurti Sovietų Imperijos didybę?“

Kas gi rodo tokį staigų tono pokytį tarp Sočio ir Kruno? Didžioji paaiškinimo dalis yra fakte, kad mėnesio bėgyje iki pat Prezidento pasirodymo G7, karo partija, laikinai atšokusi dėl Kerio diplomatijos Sočyje, vėl susibūrė.

Trys dienos po Kerio išvykimo į Juodosios Jūros regioną, jo padėjėja Europos ir Eurazijos reikalams, Viktorija Nuland atvyko deryboms į Kijevą. Tą pačia dieną Valstybės Departamento atstovas Džefas Ratke iškreipė Kerio derybų Sočyje reikšmę, pristatant jas visai kitoje šviesoje nei tai darė pats Keris, pareiškiant, kad Sekretorius „buvo aiškus su Rusijos Prezidentu Putinu, Užsienio Ministru Lavrovu – apie Ukrainą ir apie pasekmes nesilaikant Minsko susitarimų“. Tokiu būdu Kerio diplomatiniai pasiekimai rusams buvo apsukti kaip rusų barimas.

Departamento žingsnis atgal, nuo Sočio, kartu su Nuland atvykimu į Kijevą, sekė keliais provokatyviais veiksmais dalinai nuo Ukrainos valdžios, Gegužės 21 dieną, su sprendimu blokuoti prorusišką anklavą Padniestrėje. Po to sekė buvusio Gruzijos Prezidento Michailo Saakašvilio paskyrimas 29 dieną Odesos apskrities gubernatoriumi. Atsižvelgiant į Saakašvilio artimus ryšius su JAV neokonservatorių lobiu ir jo ilgai besitęsiančios nesantaikos su Rusijos Prezidentu Putinu, jo paskyrimas, garantuoja dar daugiau neramumų giliai pasidalinusioje Juodosios Jūros provincijoje.

Tuo tarpu Jungtinėse Valstijose, vanagai nusitaikė į Kerį. Julianas Smitas, buvęs aukščiausias Vice Prezidento Džo Bideno nacionalinio saugumo patarėjas, priekaištavo New York Times, kad Kerio kelionė į Soči buvo „kontrproduktyvi“ ir, kad „ji sukūrė kažkokį neaiškumo debesį apie tai kokia gi yra JAV strategija, kodėl jis ten vyko?“

reklama

Tada, gal atsitiktinai, nors, gal ir ne, pradėjo sekti viena po kitos istorijos apie ir vėl neišvengiamą Rusijos invaziją į rytų Ukrainą. Gegužės 27 dieną „Reuters“ paskelbė, kad Rusija šalia Ukrainos sienos telkė „sunkiąją ginkluotę“. („Reuters“ skelbė kaip prisukta, net 13 antraščių trimituojančių apie artimiausiais mėnesiais artėjančią Rusijos „invaziją“). „Bloomberg“ matymas nuėjo dar toliau, kaip neokonservatorių stenograferis Džošas Rodžinas pakartojo nepatvirtintus kongresmeno Macko Thonrbery (R-TX) ir Seto Moultono (D-MA) tvirtinimus, kad Rusija į rytų Ukrainos teritoriją išsiuntė „mobilius krematoriumus“, tam, kad nuslėptu Rusijos nuostolių įrodymus.

Dar blogiau, nuo Obamos pasisakymų Krune, karo partija, vedama „Washington Post“ redakcinio puslapio, padvigubino pro-Kijevo liniją. Pažymint šios savaitės Ukrainos Premjero Ministro Jatseniuko ir Amerikoje gimusios finansų ministrės Valerijos Jaresko atvykimą į Vašingtoną, „Washington Post“ birželio 9 dieną paskelbė apžvalgą, Amerikos pagalbos reikalavimą, birželio 10 dieną redaktoriaus prašymą dėl didesnio Amerikiečių dalyvavimo krizėje ir pranešimą iš jo diplomatinio korespondento, pakartojusio ankstesnius pareiškimus tą pačią dieną.

„Washington Post“, kartu su Beltway žiniasklaida, tebėra sutelkęs dėmesį į Maskvos daromas nuodėmės, ir tuo pat metu nerūpestingai ignoruodamas tas kurias daro Kijevas, tebetęsiantis tiek Donbaso ekonominę blokadą, tiek atsisakydamas derėtis su atsiskyrusiais regionais Donetske ir Luganske, tokiu būdu pažeisdamas Minko II susitarimus.

Dvigubi standartai išsiplėtė iki Obamos administracijos, kuri, birželio 11 dieną, išsiuntė JT Ambasadorę Samanta Power į Kievą deryboms su Prezidentu Porošenko. Porošenko kaip buvo pranešama nudžiugo dėl atvykusios Power: „jūs net negalite įsivaizduoti, kokia jūs esate garsi Ukrainoje“. Kas dėl jos, Power pasijungė į Twitter pareikšti, kad „JAV stovi su jumis kai jūs kovojate dviejuose frontuose: atmušant Rusijos agresiją ir statant atvirą ir atsakingą valdžią“.

Karo partijos motyvai verpiant antirusišką isteriją tiek Kijeve ir Vašingtone yra šie: pakenkti Kerio diplomatiniams siekiams Sočyje; sustiprinti ES pasiryžimą laikytis sankcijų linijos; ir, kas blogiausia, perverti kuolą per Minsko II susitarimų širdį.

Visa tai rodo į labai didelį pavojų atsinaujinti kariniams veiksmams rytų Ukrainoje. Tačiau atsižvelgiant į tebesitęsiančias dvipartinės karo partijos pastangas yra verta kartoti, kad nėra jokio karinio sprendimo Ukrainos krizėje. Tam, kad sustabdyti katastrofinė humanitarinę krizę, kuri tebesitęsia Donbase, Rusija ir Vakarų Sąjungininkai turi žengti žingsnius, kad pilnai būtų įvykdyti Minsko II susitarimai.

Europoje, sankcijų šio mėnesio pabaigoje atnaujinimas, sudėjus su tebesitęsiančiais kvietimais iš Jungtinių Valstijų tiekti ginklus Kijevui, mažai tebepadarys taikiai šios krizės atomazgai.

Džeimsas Kardenas (James Carden)
2015 m. birželio 11 d.