Griaunam ir pradedam Europos Sąjungą iš naujo

Jungtinės Karalystės referendumo dėl narystės Europos Sąjungoje rezultatai rodo, kad irimo procesas įgauna pagreitį. Nenumačiau, kad britai balsuos „taip“, maniau, kad Brexit’as pralaimės nedideliu skirtumu. Tačiau dieną prieš referendumą rašiau, jog šis referendumas yra vienas iš požymių, liudijančių, kaip keičiasi ES peizažas. Dezintegracinės tendencijos pradėjo stiprėti jau prieš 5-10 metų, gerokai anksčiau, nei ministras pirmininkas David’as Cameron’as nutrūktgalviškai paskelbė referendumą kviesdamas britus pasisakyti, ar JK turėtų šokti iš važiuojančio ES traukinio.

Dabar, kai rezultatai jau žinomi, pagrindinis klausimas yra: „Ir kas gi toliau?“ Noriu pateikti keletą galimų atsakymų, kuriuos leidžia suformuluoti nauja disciplina, vadinama kultūros evoliucija, ir mano tyrimai istorinės dinamikos (cliodinamika) srityje. Pasiūlymas mano gan radikalus – užuot mėginę kovoti su irimo tendencijomis, turėtume leisti joms vystytis natūralia eiga ir sugriauti ES tokią, kokia ji yra dabar. Tačiau mums reikia ES. Todėl tikiuosi, kad užgims kitas integracinis projektas Europoje, toks, kuris pasimokys iš dabartinio projekto klaidų. Kitaip tariant, ES mirė, tegyvuoja nauja geresnė ES.

Raktas yra socialinis bendradarbiavimas

Mes gyvename milžiniškose bendrijose po kelis šimtus milijonų žmonių, bet iš tikrųjų nesuvokiame, kas tokias bendrijas daro įmanomas. Ne dažnai įvertinama, kad gerai funkcionuojančios – taikios, turtingos ir teisingos – visuomenės yra įmanomos tik veiksmingo bendradarbiavimo pagrindu. Pastarųjų 10 tūkst. metų bendroji tendencija buvo evoliucionuoti į vis didesnes bendrijas nuo kelis šimtus gyventojų turinčių žemdirbių kaimelių iki nacijų-valstybių ir net iki viršnacionalinių darinių, tokių kaip ES. Tačiau bendradarbiavimas yra trapus. Iš istorijos studijų žinome, kad bendradarbivimo intensyvumas svyruoja cikliškai. Šiuo metu visi požymiai rodo, kad tiek JAV, tiek ES pasiekė kooperacijos ciklo smukimo, dezintegracijos fazę. Tam yra keletas tarpusavyje susijusių priežasčių.

reklama

Elito išdavystė

Politinis elitas JK beveik visas buvo už pasilikimą, bet dauguma gyventojų balsavo už išėjimą. Matome panašias prarajas, besiveriančias tarp elito ir tautos Europos valstybėse, ypač Vokietijoje. Kodėl? Kai kurie atsakymai nurodomi prieš porą dešimtmečių išleistoje Christopher’io Lasch’o knygoje „Elito maištas ir demokratijos išdavystė“ (The Revolt of the Elites and the Betrayal of Democracy). Tai stipri Amerikos elito kritika, tačiau daugelis kaltinimų dabar tinka ir Europos lyderiams – savanaudiškiems, globalistams ir niekinantiems žmones, kuriuos valdo.

Tokia raida didele dalimi yra padarinys ydingos neoliberalizmo ideologijos, iš JAV pasklidusios į Europą. Kadangi Europos politikai masiškai priėmė neoliberalistines pažiūras, jų laikysena ir elgesys pasikeitė daugeliu požiūrių. Pirmiausia, neoliberalizmas suteikė laisvę vykdyti jiems patiems naudingą politiką, pavyzdžiui, sumažinti pelno mokesčius. Antra, referentine Europos politinio elito grupe tapo kitos turtą ir valdžią turinčios grupės Berlyne, Londone ar Vašingtone, bet ne jų šalies gyventojai. Tai, kaip pernai buvo elgiamasi su Graikija, yra gyva naujos elito elgsenos iliustracija. Graikai buvo priversti savo problemas sręsti pagal jiems primestą neoloberalistinį receptą, kurį, beje, jiems primetė ne išrinktasis (bet visiškai neveiksnus) Europos Parlamentas.

Imperinis persitempimas

ES gimė 1957 metais, kai Belgija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir Vakarų Vokietija pasirašė Europos Ekonominės Bendrijos įstegimo sutartį. Pažvelgę į žemėlapį nesunkiai atsektume, kad šių šalių užimama teritorija beveik tiksliai atitinka buvusios Karolingų imperijos ribas. Kodėl tai svarbu?

Karolio Didžiojo imperija ir jos plėtra

Didelės apimties bendirjos nėra tiesiog milžiniški maišai prikimšti žmonių. Tai yra grupių grupės susibūrusios į grupes. Panašiai kaip skruzdėlės, žmonės bendradarbiauja hierarchinės sąrangos bendrijose. Bendradarbiavimas yra svarbus visuose lygiuose: mes bendradarbiaujame šeimose, miestuose, regionų ir nacionaliniu lygmeniu ir viršnacionalinėse struktūrose, tokiose kaip ES arba SNO. Kiekviename lygmenyje mums būtina tapatybė. Kas yra tas „mes“, kuris susivienija? Daugelis žmonių turi keletą dalinių tapatybių, pavyzdžiui žmogus gali būti ingolštatietis, bavarietis, vokietis ir europietis. Mus dabar domina nacionalinės valstybės lygmenį viršijantis bendradarbiavimas. Tad iš kur atsiranda viršnacionalinės tapatybės?

Kultūrinės evoliucijos požiūriu tokios tapatybės ateina iš istorijos gilumos. Dažnai tai yra tartum „šmėklos“ galingų ir prestižinių imperijų, kurios jau seniai išnyko. Europos Sąjungai tokia imperija yra Karolio Didžiojo valstybė (VIII-IX a.). Po savo žlugimo Karolingų imperija paliko mums europietiškumo idėją, kuri gyvuoja ir šiandien, nors, be abejo, ji gerokai pakito per pastaruosius tūkstantį metų. Iš pradžių Europos idėja buvo žinoma kaip lotyniškoji krikščionija (pastebėtina, kad stačiatikių krikščionių teritorijos į ją nebuvo įtrauktos lygiai kaip ir islamas). Lotyniškoji krikščionija turėjo dvi vienijančias institucijas: imperiją ir popiežių. Žinoma, prancūzai ir vokiečiai nuolat tarpusavyje kariavo. Tačiau kaskart, kai susidurdavo su svetimais (pavyzdžiui, per kryžiaus karus), jie veikdavo išvien.

reklama

Europos Sąjungos pirmtakė, Europos ekonominė bendrija, neišvengė vidinių įtampų, tačiau šios probelmos iš pradžių būdavo sprendžiamos bendromis jėgomis. Bet vėliau, ypač žlugus Sovietų Sąjungai, ES pradėjo elgtis kaip tipinė ekspansyvi imperija, prisijungianti vis daugiau valstybių. Tai tipiška imperinė liga, istorinėje sociologijoje žinoma „imperinio persitempimo“ vardu. Problemos kaupėsi, noras bendradarbiauti silpo, ir integracinis procesas apsivertė. Be to, plintant neoliberalizmui, kuris, kaip jau minėjau, yra bendrystę ardanti ideologija, ES narėms darėsi vis sunkiau bendradarbiauti, nes jos neturėjo bendros tapatybės. Dar nereikia pamiršti, kad skirtingos grupės formuoja skirtingas bendradarbiavimo struktūras. Todėl etniškai skirtingoms grupėms sunkiau koordinuoti savo veiklą. Bavarijos finansų ministras Markus’as Söder’is neseniai šią mintį išreiškė šitaip: „Europos pietinėse valstybėse solidarumas kitaip suprantamas, nei pas mus.“

Tapatybės nėra iškaltos akmenyje, jos evoliucionuoja. Europietiškumo idėja smarkiai pakito nuo Karolio Didžiojo laikų. Tačiau evoliucijai reikia laiko. Neįmanoma vienu ypu sukurti tapatybę ir bendras institucijas. Greitas ES plėtimasis už ribų tos teritorijos, kurioje gimė europietiškumo samprata (Karolingų imperijos europietiškumo), mano galva, buvo didelė klaida. Pozityvios socialinės permainos yra laipsniškos ir lėtos. Greitas gali būti tik subyrėjimas.

Griaunanti kūryba

Betgi subyrėjimas taip pat yra vienas iš socialinės evoliucijos aspektų. Kai socialiniai dariniai pasidaro neveiksmingi, jie kokiu nors būdu turi būti nuošluoti ir pakeisti kitais, labiau bendradarbiavimui tinkamais dariniais. Galiausiai juk būtent taip veikia laisvos rinkos ekonomika. Nepelningos įmonės bankrutuoja ir kur kas veiksmingesnės perima jų rinkos dalį. Jospeh’as Schumpeter’is tai vadino „kūrybine destrukcija“. Aš apverčiu žodžių tvarką ir siūlau terminą „griaunanti kūryba“.

Praeityje politiniai dariniai būdavo nuverčiami jėga arba išorinių užkariautojų, arba viduje kilusių revoliucijų ar pilietinių karų. Labai viliuosi, kad ES iširs taikiai. Iš tikrųjų kuo anksčiau politinis elitas sutars, kad ES turi išsivaikščioti, tuo didesni šansai, kad tai atsitiks be kraujo praliejimo.

Atvirai sakant, nalabai tikiu, kad taip bus. Priešingai, artimiausius keletą metų elitas sudės labai daug pastangų mėgindamas reformuoti Europos institucijas. Tos pastangos dėl šiame straipsnyje išdėstų priežasčių greičiausiai bus bergždžios. Labai tikėtina, kad ES pamažu sunyks tapdama vis labiau neveiksni ir neaktuali. Istorinis tokio sunykimo pavyzdys yra Tautų Sąjunga.

Iš kur galėtų rastis nauja ir geresnė ES? Jau dabar vis dažniau kalbama apie „Europos branduolį“ (Kerneuropa), kurį galėtų sudaryti šešetas valstybių steigėjų ar kuri kita ES šalių grupė. Toks pirminis viršnacionalinis politinis darinys turi daug daugiau galimybių integruoti Europą nei pastangos reformuoti ES tokią, kokia ji yra dabar. Jis galėtų perimti tas ES institucijas, kurios dirbo gerai, o nepasiteisinusias pakeisti kuo kitu.

Daug ko buvo išmokta par pastaruosius 60 metų. Tačiau naujosios Europos architektai neturėtų apsiriboti vien Europos ir vien tik keleto dešimtmečių patirtimi. Mes turime turtingą istoriją žmogiškųjų pastangų kuriant dideles bendrijas per pastaruosius 10 tūks. metų. Kultūrinės evoliucijos teorija aprūpina mus įrankiais ir idėjomis kurti taikias, klestinčias ir teisingas visuomenes.