Nuo „pabėgėlių“ nukentėjo net lesbietės

Darjos Aslamovos  reportažas iš užtvindytos „pabėgėliais“ Graikijos, iš Lesbo salos, į kurią nebevažiuoja „pabėgėlių“ išgąsdintos lesbietės, apie sparčiai kuriamą eurabiją. KP koresponentė liepos 13 dieną paskelbė išsamų ir informatyvų reportažą iš „pabėgėlių“ sedimentacijos rezervuaru tapusios Graikijos. Pateikiame kelis šio reportažo, pavadinto „Pabėgėlių antplūdis: po dešimties metų Europa pavirs į Euro-Arabiją“, fragmentus.

„Salachas, palestinietis iš Sirijos, nusiteikęs filosofiškai.

– Aš gimiau pabėgėliu, – sako jis.- Mano tėvai bėgo iš Palestinos, okupuotos izraeliečių. Aš užaugau ant Sirijos-Irako sienos, o po to ten atėjo IVIL. Ką man liko daryti? Praėjusiais metais mano tėvas su dvejomis seserimis jau persikėlė į Vokietiją. Jiems net davė namą, kuriame jie gyvena kartu su kita pabėgėlių šeima.

reklama

Į klausimą, kuo jis ruošiasi užsiimti Vokietijoje, Salachas nustebęs klausia: Jūs turite omenyje darbą? Bet aš neprivalau dirbti! Aš pabėgėlis! Aš turiu politines teises. Kodėl aš nenoriu likti Graikijoje? Jūs matėte, pavyzdžiui, Salonikus? O aš mačiau. Tai vienas iš didžiausių miestų, kur uždaryta daugelis parduotuvių, užkaltos namų durys. Kam mes graikams? Jie patys greitai ištins nuo bado.“

„Graikai laimingi vien tuo, kad pasaulyje yra žmonės, kuriems blogiau negu jiems, – sako politologas Leonidis Vatikiotis.

Be to, Graikija – vienintelė Europos valstybė, kur anarchizmas įleido gilias šaknis. O anarchistui nėra didesnio priešo, kaip valstybė, ir jie agituoja už visišką valstybės sienų panaikinimą. Todėl ant namų sienų galima pamatyti užrašus „Solidarumas su pabėgėliais!“ ir „Ne sienoms!“.“

„Tikslus užstrigusių Graikijoje migrantų skaičius nežinomas. Valdžia atkakliai tvirtina, kad 57000 žmonių. Bet tai nesąmonė! Kiekvieną dieną į salas atvyksta didžiuliai laivai su šimtais migrantų. Pagal naują Europos sąjungos susitarimą su Turkija juos turėtų deportuoti atgal, bet to nevyksta. Kodėl?“

„Jeigu Atėnų gyventojai kol kas gerai reaguoja į pabėgėlius, tai salų gyventojai dreba iš įtūžio ir neapykantos. Visas turizmo verslas salose, esančiose greta Turkijos, užsiraukė. Lesbo uoste aš pamačiau grupę firmų agentų, nuomojančių automobilius. Kostas, firmos šeimininkas, pas kurį aš išnuomojau mažytį automobilį, vos neverkė:

reklama

– Jūs pirmoji klientė per dvi dienas! Ir tai beveik sezonas! Anksčiau Lesbo buvo vienu iš labiausiai klestinčių salų. Vien tiktai iš bobų mes puikiai uždirbdavome.

– Ką turite omenyje, sakydamas iš bobų? – nustebau aš.(„Boba“ – tai per daug švelnus vertimas.)

– Iš lesbiečių. Tai juk buvo joms rojus, istorinis simbolis. Nudistų pliažai ir viską kitą. O dabar įsivaizduokite, guli sau dvi nuogos lesbietės, lepinasi saulutėje, o čia į krantą išsilaipina šimtas laukinių afganų, kurie net savo žmonų nuogų niekada nėra matę. Jie, tikriausiai, ir seksu užsiiminėja visiškoje tamsoje… Bendrai, pametė mus lesbietės. Na ir turistų beveik nėra.

Teisingai. Mažame viešbutyje aš buvau vieniša. O vakare, atėjusi pavakarieniauti į restoraną ant jūros kranto, aš užtikau tiktai kelis vietos senelius, kurie neskubėdami traukė naminę užpiltinę. Aš žiūrėjau pro verandą į tuščią pliažą ir skaičiau džiaugsmingas SMS telefone „Sveiki atvykę į Turkiją!“

– O kuo čia stebėtis? – paaiškino rūškanas oficiantas, statydamas ant stalo stiklinėlę vietinės degtinės „nuo įstaigos“, – Jeigu reikalai eis taip toliau, būsime mes kokiu nors kalifatu. Čia nuo Turkijos 6 kilometrai, o iki Atėnų visą naktį keltu. Valdžia neskuba siųsti pabėgėlius į žemyną, o žmonės vis atvyksta. Reiškia, dauguma čia pasiliks po visam. Iš pradžių maištaus, vėliau pripras, įsigyvens, ims reikalauti teisių, pinigų, pašalpų, pilietybės. Ir bus pas mus toks „Šiaurės Kipras-2“. O mes be turistų nuskursim, virsim į niekam nereikalingus vergus, kuriems reikės šeimininko, pasiruošusio juos maitinti. Pradžioje, žinoma, griebsimės peilių, bet tik Atėnai mus pames, kaip pametė dabar. Taip kad Osmanų imperija sugrįžta.

– Reiškia, per kokių dešimt metų Europa pavirs į Euro-Arabiją, – svarstau aš…“