Kodėl suaugusiems taip parūpo vaikučių lytiniai organai?

Europos Sąjungos politinio elito viršūnėse, taip pat ES Parlamente pagrindinis politinės kovos frontas jau senokai pažymėtas vaikų lytinio švietimo, jų reprodukcinės sveikatos gerinimo ženklais. Pastarųjų esama įvairių, nes tikrieji vaikų seksualinio „išlaisvinimo“ tikslai, kuriuos nepaprastai aistringai kėlė didieji prancūzų filosofai 8-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje, dažniausiai įvyniojami į visai nekaltai atrodančias ir dažniausiai su įvairiomis „teisėmis“, ypač – vaikų teisėmis, susietomis direktyvomis bei deklaracijomis.

Pasaulio sveikatos organizacija jau yra priėmusi esmines tokio „išlaisvinimo“ gaires, kuriose aiškiai nusakyta, kad nuo pat vystyklų vaikai turi būt mokomi ir išmokomi taip čiupinėti bei lytėti savo lyties organus, kad patirtų kuo didesnį malonumą, todėl ypač daug dėmesio skiriama mažųjų masturbacinei praktikai įtvirtinti. Mažamečių masturbacija, vaikų „išlaisvintojų“ įsitikinimu, yra didžiausias civilizacinis gėris, pats tikriausias modernumo bei pažangumo ženklas, kuris visus tokioms praktikoms nepritariančius akivaizdžiai paženklina kaip atsilikėlius arba dar blogiau – pažangos priešus. O priešus reikia naikinti. Jei ne tiesiogiai, tai išsityčiojant, marginalizuojant, apsunkinant karjerą ir visais kitais įsivaizduojamais būdais. 

Kovoje su atsilikėliais ir pažangos priešais visos priemonės geros, o ypač tokios, kurias sugebama įvynioti į įvairius ideologinius „žmogaus teisių“ popierėlius. Prieš kurį laiką vaikų „seksualinio išlaisvintojų“ gretos susilaukė ir savo himno, kuris šiuo metu leidžiamas įvairiausiais žiniasklaidos kanalais ir taikomas kaip tik vaikų auditorijai – „Snoppen och snippen“ (pimpalėlis ir putytė). Vaikučiai dainele ir piešinėliais skatinami nė kiek nesigėdyti savo daikčiukų, o kuo atviriau juos rodyti vieni kitiems ir jais gėrėtis. Suprantama, ir jais kuo įvairiausiai „žaisti“. Šito net nereikia įrodinėti, juk net ir menkiausio išsilavinimo psichologas suvokia, kad vaikai viską stengiasi paversti žaidimu. Juolab kad tas žaidimas suaugusiųjų, kitaip tariant, tėvelių bei senelių sugalvotas ir jų skatinamas. O vaikai visada laukia suaugusiųjų pritarimo ir pagyrimo.

reklama

Lietuvoje taip pat verda diskusijos ir dėl vaikų lytinio švietimo, ir dėl jų reprodukcinės sveikatos užtikrinimo. Atsilikėliai aiškina, kad vaikai turėtų būt ruošiami ne lytiniams malonumams, o šeimai, tad reikėtų iškelti meilės ir atsakomybės reikšmę, nenutylint ir bendro gyvenimo fiziologijos. Pažangiosios žmonijos dalies atstovai teigia vaikų teisę patirti lytinių santykių malonumus, taip pat ir jų teisę ne tik žinoti tuos malonumus, bet ir priemones apsisaugoti nuo nepageidaujamų pasekmių tuos malonumus patiriant. Kovos laukas yra švietimo sistema, kuriai norima įpiršti pažangiąsias lytinio švietimo ir reprodukcinės sveikatos programas. 

Pagrindinis pažangiųjų argumentas – „vaikai turi teisę žinoti“. Kitaip tariant, kuo nuodugniausiai būt supažindinti su visokiais lytėjimais, sueities dalykais, jų teikiamais malonumais ir pasekmėmis. Klausantis diskusijų suvoki, kaip sunku žmonėms yra susigaudyti, kas ir kaip teigiama, kai tvirtinama, kad „vaikai turi teisę“. Nors nujaučiama, kad toks argumentas yra perdėm apgaulingas, tačiau suglumstama jau vien išgirdus ideologiškai galingą sąvoką – „teisė žinoti“. O jau visi žinome, kaip sunku diskutuoti su tais pažangiaisiais, kurie įsitikinę esą (arba apsimeta, kaip dalis mūsų politikių) vienokių ar kitokių teisių gynėjai. Labai jau nedėkinga padėtis – pasijusti teisių priešininku, kuris tuoj paverčiamas ir teisių neigėju. Tad pažvelkime įdėmiau į „vaikų teisės žinoti“ argumentą.

Pirmiausia dera pažymėti du akivaizdžius dalykus. Patys vaikai nesugalvoja, nekuria, juolab niekaip negalėtų įtvirtinti jokių „vaikų teisių“. Visos tos teisės yra suaugusiųjų kūrybos vaisius. Suaugusieji kuria ir vaikų, ir gyvūnų, ir visokias kitokias teises savoms suaugusiųjų visuomenėms valdyti. Suprantama, tos visuomenės apima ir vaikus. Vaikų teisės grindžiamos tam tikrais suaugusiųjų susikurtais vaiko, laimingos vaikystės, norimo išugdyti piliečio, šeimos ir kitokiais vaizdiniais. Pastaruoju metu visuose tuose vaizdiniuose labai ryškus genderizmo ideologijos įspaudas ir sykiu lytinio malonumo siekio imperatyvas. 

Kitas dalykas tas, kad „vaikų teisė žinoti“ yra visiškas nesusipratimas – šiuo išsireiškimu į vaikų teisę perkeliama politinė suaugusiųjų (piliečių) teisė žinoti. Tačiau suaugusiųjų teisė žinoti apima tik politinius, ekonominius bei socialinius valstybės ir visuomenės valdymo dalykus (demokratinėse valstybėse įstatymais įtvirtinamos svarbios piliečių tesės žinoti, kaip ir kodėl priimami vienokie ar kitokie valdžios sprendimai). Ši teisė nėra nukreipta į jokią žinijos ar pažinimo sritį, juolab į kūno pažinimo. Juk keistokai atrodytų, jei mes rimtu veidu imtume kalbėti apie, pavyzdžiui, teisę žinoti istorijos dėsnius, teisę žinoti genomo sandarą ar diferencialinį skaičiavimą ir pan. 

Yra dar vienas teises nusakantis ypatumas – piliečiai teisėmis gali naudotis ir nesinaudoti. Piliečiai nėra įpareigojami naudotis, pavyzdžiui, žodžio laisvės teise. Taigi, skirtina teisė, kaip galimybė ja naudotis, ir prievolė ja naudotis, kuri jau nebėra teisė. Dabar jau nesunku įžiūrėti, kad pažangiečiai į „teisės žinoti“ apvalką yra įdėję prievolės įdarą. Juk švietimo sistemoje galioja ne teisė mokytis ar nesimokyti, o prievolė mokytis tam tikrus programose numatytus dalykus ir juos išmokti.
Dėl mokymo programų visuomenėse siekiama aiškaus sutarimo. Tad mūsų pažangiečiams svarbu, kad politikai patvirtintų tam tikras naujas lytinio švietimo programas, kurios ir taps privalomomis. Mokyklose jau gerokai seniau įtvirtintos ir anatomijos, ir fiziologijos programos. Tačiau mūsų aptariamu atveju siekiama visai kitų tikslų – ne tik įtvirtinti genderizmo pagrindu konstruojamą pasirenkamos socialinės lytinės tapatybės tikrovę, bet ir įpratinti vaikus nuo mažens manipuliuoti savo ir aplinkinių lytiškumu, siekiant kuo didesnio malonumo.

Genderizmo ideologija grindžiamos mokymo programos, taip pat ir kultūros gaminiai nukreipti prieš tradicinę šeimą ir gėdos jausmą, kuris taip pat laikomas atgyvena, trukdančia mėgautis seksualiniais malonumais. „Vaikų teisė žinoti“ yra nukreipta prieš kol kas nesileidžiančią išgyvendinti tėvų teisę auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus ir dorovinius principus. Genderizmas kertasi su krikščioniškomis vertybėmis, įsakymais ir priesakais. Todėl kai kuriose pažangiausiose šalyse tėvai atskiriami nuo mokyklinio auklėjimo ir baudžiami, jei nesutinka, kad jų vaikai būtų įtraukiami į lytinio švietimo programas ir praktikumus. 

reklama

Dėl to kovoja ir Lietuvos „pažangiosios jėgos“. Juo anksčiau mažyliai imami mokyti, kaip teisingai ir greitai užtraukti prezervatyvą, juo pažangesnė visuomenė. Juk suaugusieji žino, kad jei vaikų dėmesį atkreipsi į tam tikrus dalykus, jie juos išbandys. Sociologiniai tyrimai rodo, kad įdiegus tokias mokymo programas lytinių santykių pradžios slenkstis traukiasi žemyn – jaunimas anksčiau pradeda santykiauti. Menksta ir gėdos jausmas, kuris yra vienas svarbiausių asmenybės ugdymo(si) veiksnių. Juk jei žavu yra dainuoti skambant lytiniams varpeliams, rodyt klipuose savo putytes ir pimpalėlius, tai šitai ir reikia daryti. Kodėl gi ne pamokose, per pertraukas, viešose vietose? Juk cool. Juolab kad labai greitai pajuntama, kad iš tokio rodymo galima ir užsidirbti. Ne tik internete. Čia ir grįžkime prie klausimo – kodėl suaugusieji taip domisi vaikučių lytiniais organais?

Atsakymas į šį klausimą pareikalautų išsamių tyrimų bei svarstymų. Tad pabandysiu išsakyti tik kai kurias savo apibendrinančias išvadas. Pagrindinis moderniųjų laikų tikslas yra laisvinti individą iš visokių jį „varžančių“ prietarų, stereotipų, tikėjimų bei tabu. Esminis vyksmas – seksualinės energijos išlaisvinimas. Suprantama, toks laisvinimas yra sykiu ir norimo individo tipo konstravimas, tad visuomenė patenka į politinių socialinių konstruktorių rankas. Jų galia juo stipresnė, juo menkesnė tradicinių institutų – ypač Bažnyčios ir šeimos – galia. 

Paradoksalu, bet kai pažanga susiejama su seksualinės ar libidinės energijos išlaisvinimu iš ją suvaržančių socialinių tabu bei normų, tai savaip grįžtama į gyvūnijos stadiją, tik naujų technologijų pakylėtą. Juk gyvūnai laisvai demonstruoja savo lytiškumą ir reiškia jį be jokios gėdos ar tabu įdiegtos baimės. Tik gyvūnus valdo pats galingiausias – reprodukcijos instinktas, o individų pasaulis libidinės energijos raišką atsieja nuoreprodukcijos ir jos pasekmių. Tad pasitvirtina dialektikos dėsnis, teigiantis, jog visokia pažanga yra ir tam tikras grįžimas ar praeitos stadijos „prikėlimas“. 

Apibendrintai civilizacinį vyksmą galėtume nusakyti kaip įvairialypę vakarietiškos visuomenės pedofilizaciją. Juk pedofilija pažangiosiose šalyse jau nelaikoma iškrypimu ar nukrypimu – tai savita lytinio tapatumo forma, o lytinius tapatumus būtina ne tik gerbti, bet ir puoselėti. Vaikų „seksualinis išlaisvinimas“ yra tos visuomenės, sakytume, varomoji jėga, todėl jis ir tampa pagrindiniu ne tik filosofiniu, bet ir politiniu klausimu. Įsižiūrėkime į tuos lietuvių pažangiečių būrelius – dauguma juose pagyvenusios politikės. Kodėl? Pagyvenę politikos mohikanai vyrai laikosi nuošaly dėl to, kad jų dalyvavimą atsilikusioji publikos dalis (dar gana didelė) suvoktų kaip paskatintą kaip tik pedofilinio intereso. O juk atsilikusieji nesuvokia pedofilinio pažangos aspekto, tad aktyvus vyrų įsijungimas į pažangiečių gretas būtų politiškai nenaudingas. Tą vyrų vaidmenį atlieka tarsi neutralesni publikos akyse mokslininkai seksologai, psichiatrai ir kitų susijusių specializacijų atstovai. Tiesiog žavu skaityti jų komentarus aptariant minėtą dainelę – vienas visaip skatina tokią kūrybą, tik apgailestauja dėl per menko dainelės informatyvumo, o kitas įsitikinęs, kad šitai niekaip nepaveikia vaiko raidos. Visi – už. Kitokių nuomonių negirdėti. 

Tačiau būtina aiškiai suvokti, kad suaugusieji „laisvina“ vaikus ne jų, o savo malonumui. Juo anksčiau vaikai pradeda tyrinėti ir bandyti savo lytiškumą, juo anksčiau jie patenka ir į tų malonumų geidžiančių suaugusiųjų rankas. Juk visas lytinio apmokymo programas kuria suaugusieji, jie ir apmoko. Tad su „vaiko prievole žinoti ir išbandyti“ veriasi ir naujos kvapą gniaužiančios pedofilinės, homoseksualinės ir visokios kitokios seksualinės veiklos galimybės, už kurias ir kovoja priešakinės politinės pažangiųjų pedofilinių konbenditų gretos. Ne tik potyrių bei malonumų, tačiau ir industrijų bei rinkų. 

Juk akivaizdu, kad diegiant reprodukcinės sveikatos programas plečiama ir kontracepcijos priemonių rinka. Plečiamos ir seksualinių vaizdinių, informacijos ir kultūros prekių rinkos. Tačiau tokia visuomenės (vis labiau tampančios juridine singles sąjunga) raida sykiu rodo ir vakarietiškos civilizacijos išsekimą – suaugusiųjų pasauliui nebepakanka savos libidinės energijos, tad jis stengiasi pasisemti jėgų iš vaikiškosios, jau nebelaukdamas jos brandos, o karštligiškai naikindamas religinius dorovės pamatus, gėdos jausmą ir nuodėmės pajautą.